Kaip nusistatyti ribas ir nesipykti su savimi?

Dažnai girdime apie peržengtas ribas. O kaip jas nusistatyti ir ką daryti, kai jos peržengiamos? Šiaurės Lietuvos kolegijos Bendruomeniniuose šeimos namuose vykusioje paskaitoje lektorė Laura Švab tvirtino, kad sunkiausia jas nusibrėžti ir jų laikytis šeimoje.

Susitarimas

Kas tos ribos? „Tai yra tam tikros taisyklės, asmeninės atsakomybės linijos, kurios apibrėžia, kas aš esu ir kas nesu, – aiškina L. Švab. – Taigi, aš turiu pasakyti, informuoti – kitas žmogus neatspės.“

Tiesa, egzistuoja ir visuomenėje priimtos taisyklės, tačiau, pasak lektorės, kiek mes esame panašūs, tiek ir skirtingi: mūsų poreikiai, norai, tikslai, vertybės nėra tokie patys. Būtent todėl turime informuoti aplinkinius apie savo taisykles: kad su manimi vienaip elgtis galima, o kitaip negalima, kad vieno noriu, o kito – ne, kažką darysiu, o kažko ne.

Kyla pasipriešinimas. „O jeigu taip visi pradės gyventi – nenoriu ir nedarau, nepatinka ir nereikia? Kaip yra su ribomis, jeigu niekas niekam nieko neprivalo? – klausia dėstytoja. – Ką mes privalome? Auginti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis savimi, vykdyti sutarčių, kurias esame pasirašę, įsipareigojimus. Bet labai daug dalykų yra mūsų pasirinkimo reikalas.“

Tačiau labai daug dalykų turime susitarti: ką mes namie darysime, ką kiti darys, kaip mes matome pasaulį, ko norime, kaip leisime pinigus, kaip organizuosime. „Labai daug susitarimų. Ribos yra taisyklės iš abiejų pusių: kaip aš norėčiau, kaip man patiktų, o kitas žmogus pasako, kaip jis norėtų ir kaip jam patiktų“, – sako lektorė.

Šeimoje į ribų peržengimą žiūrime griežčiau

„Ribos labai susijusios su atsakomybe, – sako lektorė L. Švab. – Jos mus lydi kiekvieną dieną – tik atsikeliame ir prasideda ribos: ar aš pasiimu telefoną, pradedu naršyti feisbuke, nors žadėjau kiekvieną rytą daryti jogą? Asmenines ribas dažnas susikuriame sau gana lanksčias.“

Dažnai, nusprendę, pavyzdžiui, sveikai maitintis, kai panorime kokio saldumyno, imame galvoti pasiteisinimus: gal buvo bloga diena, viršininkas aprėkė, gal lietus lyja, liūdna... Tokiais atvejais savo ribas tarsi pamirštame – bent jau trumpam.

„O jeigu taip pasielgia mūsų vaikas, artimasis – kaip reaguojame? Jeigu susitariame, kad saldumynų nevalgysime, o kambaryje randame saldainių popieriukų, koks tada jausmas kyla? Pyktis – apgavo! Prarado mano pasitikėjimą – mes juk susitarėme“, – kalba dėstytoja.

Visgi šeimoje į ribų peržengimą dažnai reaguojame griežčiau nei su draugais, kitais artimaisiais: jei draugas taip pasielgtų, greičiausiai nepultume priekaištauti, aiškinti, gąsdinti, priešintis, o šeimoje sau leidžiame daugiau „emocionuoti“. Tereikėtų vėl aptarti susitarimus, taisykles, t. y. ribas ir galbūt sunkumus, jų laikantis. Taip pat bendrai tartis, kas galėtų padėti.

Žinome, ko norime

Jei visi laikytųsi nusistatytų ribų, būtų labai lengva. Kaip būna iš tikrųjų? Pasak lektorės, dažnai negirdime vieni kitų, nežinome puoselėjamų vertybių, nenorime suprasti, nes yra labai didelis susipriešinimas.

„Susipriešinimas jaučiamas nuolat ir jis mums labai trukdo brėžti sveikas ribas, – sako L. Švab. – Mes patys nejaučiame savigarbos, pilnatvės, savo vientisumo. Patys blaškomės, norime užčiuopti, kažką gauti. Kai patys nejaučiame ribų ir bandome iš kažkur kažką susikombinuoti, natūralu, kad ir kiti žmonės daro taip pat. Ir bando mūsų ribas pažeidinėti.“

Arba laukiame, kol mumis kas nors pasirūpins, už mus padarys, mums pasiūlys, arba agresyviai braunamės, nežiūrėdami į kitus žmones. Dėstytoja sako, kad turime mokytis ir savyje atpažinti taisykles: kokių mes norėtume santykių, ko siekiame savo gyvenime. „Tas taisykles reikia susikurti ir jų laikytis patiems su savimi, bendraujant su kitais žmonėmis, taip pat nuolat jas papasakoti kitiems ir sekti, kad jų būtų laikomasi“, – aiškina lektorė.

Dažniausiai taip daryti nedrįstame: vieną kartą pasakome, kiti žmonės nesilaiko, tačiau nekartojame – juk jau vieną kartą pasakėme. Tokiais atvejais dažniausiai arba įsižeidžiame ir tylime, arba imame šaukti ir gąsdinti.

Kad mes patys arba kiti nesilaiko ribų, galime pastebėti iš savo būsenos, jausmų. „Giliai viduje visi žinome, ko norime, ką galime, kas mums patinka, tačiau žaidžiame kažkokius žaidimus“, – įsitikinusi L. Švab.

Kurti ir priminti

Neretai pasitaiko, kad, vaikui jau sukūrus savo šeimą, mamai sunku su tuo susitaikyti: ji nuolat skambina, atvyksta į svečius nepranešusi, įvairiais būdais reikalauja dėmesio, manipuliuoja. Panašiai gali elgtis ir tėtis.

„Gyvename savo suaugusį gyvenimą ir evoliuciškai turėtume vaikais rūpintis, kad augtų kita karta, o kiek galime, padedame mamai, tėčiui. Bet iš praeities yra likęs didelis kaltinimas – tu privalai. O jeigu pradedame kalbėti apie savo teises, tai „Ne, ne, aš nieko nesakau“, bet vis tiek rodoma pasyvi agresija“, – sako dėstytoja.

Pati susidūrusi su tokiu atveju, L. Švab iš pradžių bandė teisintis, glaistyti įvairias situacijas, tačiau vėliau suprato, kad taip nieko nebus, – ėmė viską sakyti tiesiai šviesiai: „Man užtenka su tavimi pasimatyti vieną kartą per savaitę“, „Pasiilgsiu ir paskambinsiu“, „Tu man daugiau taip anksti neskambink“. „Ką mes darome? – klausia lektorė. – Kuriame savo taisykles ir nuolat jas primename.“

L. Švab prisipažįsta, kad pati treniruoja savo tėtį. „Aš jam sakau: „Ar tu gali man leisti tavęs pasiilgti? Išlauk – aš tau tikrai paskambinsiu.“ O jis nervinasi...“ – pasakoja dėstytoja.

Aišku, taisyklė gali ir nesuveikti, tačiau tokiu atveju lektorė siūlo sukurti kitą taisyklę – kad sužinotume, kas veikia, o kas ne. Taip pat gali būti, kad po visiško ribų nebuvimo nusistatėme per griežtą ribą – reikia nebijoti to pripažinti: „Buvau pavargęs, gal ir pasikarščiavau.“ „Mes turime teisę klysti. Ribos yra mūsų atsakomybė: jas statome, griauname ir perstatome“, – kalba L. Švab.

Manipuliacija yra žaidimas

Pasak jos, manipuliacija yra žaidimas, o jeigu viena dalis iš jo pasitraukia, žaidimas nebevyksta. „Dažniausiai jaučiame, kad manipuliuoja, – sako dėstytoja, – tačiau nieko nesakome, nes bijome, kad supyks.“

Greičiausiai tuomet užplūstų kaltė, tačiau už savo jausmus turime prisiimti atsakomybę patys, o ne laukti, kol artimieji supras. Mama turbūt nepasakys: „Gerai, žiūriu, tu nepatogiai jautiesi, kai aš manipuliuoju, tai tada baigiau.“ „Taip nebus: ji visą gyvenimą – 70–80 metų – naudoja tą patį modelį, ji tikrai nepasikeis savaime. Mes turime rūpintis savo emocijomis“, – tvirtina lektorė.

L. Švab pastebi, kad tokiose situacijose „valdovas“ yra vaikas: jis šiuo metu yra jaunas, turi energijos, todėl kontroliuoja situaciją, nustato taisykles, o tėvai prisitaikys – jie neturi iš ko rinktis.

Nereikia kaltinti

Tiesa, tėvai nėra dėl to kalti – juos taip užaugino jų tėvai, kurie karo, pokario metais rūpinosi išlikimu: kur gyventi, ką valgyti, kaip apsisaugoti, nebūti ištremtam ir pan. Tėvai užaugo pereinamuoju laikotarpiu, o šiais laikais Lietuvoje už išlikimą kovoti nebereikia, tačiau, pasak lektorės, mes vis tiek kovojame, blaškomės.

„Esame suaugę. Nuo 18 metų turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savijautą. Viskas, tėvų nebėra. Mane taip išauklėjo tėvai, bet man nepatinka – save auklėju pats“, – moko dėstytoja.

Ji pasakoja, kad jos tėtis buvo alkoholikas, o mama prisiėmė bejėgės vaidmenį. 15 metų kaltinusi tėvus, liejusi pyktį, ėmė keisti savo gyvenimą taip, kad jai pačiai būtų gera, kad savyje gerai jaustųsi. Ir daug žmonių taip daro: mokosi, skaito knygas, žiūri filmus, nagrinėja save.

„Bet reikia pradėti labiau pasitikėti ir atskirti. Nekaltinti tėvų, senelių, sistemos – mus tikrai buvo užpuolę, nebuvome saugūs. Visoje mūsų kultūroje yra didelis nesaugumas, gynyba. Todėl ir ukrainiečius geriausiai suprantame – turime tokios kolektyvinės patirties“, – sako L. Švab.

Galėdami pasiekti žinias, mokslinius tyrimus, knygas, turėdami interneto prieigą, dabar galime save ugdyti taip, kad patys sau patiktume – ne tam, kad patiktume mamai ar tėčiui.

Baisūs pokyčiai

„Dėl ko bijome nusibrėžti ribas? Bijome, kad atstums. Pagrindiniai du poreikiai yra autentiškumas ir priklausymas: noriu priklausyti giminei, šeimai, bendruomenei. Dėl to autentiškumą, norą būti savimi, dažnai paaukojame – mums nepritaria: noriu garstyčių spalvos megztinio, o man sako: „Geriau juodas!“ Šviesūs batai – negalima! Suknelė gali išlįsti iš po palto? Negali“, – vardija lektorė.

Neįmanoma atspėti aplinkinių lūkesčių – reikia tenkinti savo. Jei žmogaus savivertė priklauso nuo kitų žmonių „láikų“, ją labai lengva sugriauti „neláiku“. Dėstytoja įsitikinusi, kad niekaip nesukursime savo asmenybės vientisumo, remdamiesi išore.

„Vieną dieną tam įtikau, o kitam neįtikau. Po to kitam įtikau, tam nebeįtikau. Aš visada pusiau sugriuvęs – viena koja. Kad būčiau pilnatvėje, vientisume, turiu įtikti sau, – aiškina L. Švab. – Kai būsite santarvėje su savimi, aplinkiniai, laikui bėgant, pripras. Tai yra baisu pradžioje – visada baisu daryti pokytį. Dėl ko tragiškai baisu? Nes tai liečia mūsų artimuosius.“

Žinodami, kad sulauksime nepritarimo, kritikos, priekaištų, kaltės jausmo, privalome apsispręsti: ar norime kurti ribas ir keisti savo santykius ir kartu savijautą? O gal geriau likti įprastuose, bet spaudžiančiuose, griaužiančiuose santykiuose?

„Visi susitaikys, supras ir pripras – mums tereikia savimi patikėti, – tvirtina dėstytoja. – Ir laikytis tos ribos bei iškentėti. Artimieji nepyks milijoną metų, jei prieš juos nieko nenaudojate, tik būnant santarvėje su savimi. Artimieji taip pat mokosi iš mūsų.“