Kaip nusipirkti paveikslą

Paskutinį pavasario mėnesį pradžiugino Gatvės muzikos diena. Kai kas iš šiauliečių, išgirdę bulvare ne gyvus muzikantus, o iš garso kolonėlių leidžiamus „bumčikus“, stebėjosi, kad ne visi suvokia, kas yra Gatvės muzikos diena. Pritariu. Tiesa, pagalvojau, jog galėtų būti ir tokia muzikos diena, kai visi atidaro langus ir iš savo butų leidžia jiems patinkančią muziką.

Miela gatvėse pasiklausyti muzikantų, miela išvysti ir paveikslų ekspozicijas, nes dailininkai irgi kartais išeina į gatves, pavyzdžiui, plenero „Šiaulių Monmartro Respublika“ metu. Kadangi dailė – dalis mano gyvenimo, tai norėtųsi apie tai.

Kada kyla noras nusipirkti paveikslą? Gal kai nusprendi, kad tavo svetainėje kažko trūksta ir paveikslas būtų pats tas. Vėliau, būna, užsinori dar vieno paveikslo, po to trečio ir net pradedi domėtis daile. Kai turi dešimt paveikslų, jau gali save vadinti dailės kolekcininku, nes sakoma, jog jei turi dešimt vienodų vienų ar kitų daiktų, tai jau yra kolekcija. Be to, paveikslas – tai ir investicija.

Kelių įsigyti paveikslą yra įvairiausių: apsilankius galerijoje, pasiprašius į dailininko dirbtuvę, dalyvaujant aukcione... Kodėl pirkti šį ar kitą paveikslą, kaip išsirinkti? Paprasčiausia – patiko paveikslas, tai ir pirk. Aišku, galima tartis su menotyrininkais, galerijų darbuotojais (tiesa, klausytis pastarųjų patarimų nėra pats teisingiausias kelias, nes jų tikslas kuo greičiau parduoti paveikslą), pačiam įnikti į dailės pasaulį. Tam padės muziejai, meno albumai... Yra taisyklė, jog muziejuje prie paveikslo reikia prastovėti ir jį apžiūrinėti 1 minutę. Toks tarptautinis standartas. 120 paveikslų apžiūrėjimui sugaiši dvi valandas, bet nauda tikrai bus. Nors draugai verslininkai, po tokio mano patarimo apsilankę parodoje, nusprendė: „Jokios naudos, išskyrus estetinę.“

Kai tave supa paveikslai, jautiesi geriau, dargi pakiliau. Restoranų savininkams vertėtų žinoti, jog restoranuose, kurių sienas puošia paveikslai, lankytojai tampa dosnesni. Paveikslai pasitinka viešbučiuose. 3 žvaigždučių viešbučio kambaryje pakanka paveikslo kopijos, 4 ir daugiau žvaigždučių kambarių sienas dažniausiai jau puošia originalai. Tai viešbučių savininkų garbės reikalas. Sako, ypač paveikūs paveikslai bankuose ir ligoninėse. Kas pamenate, net sovietmečiu tai jau buvo suprasta ir ligoninės sienas puošė meno kūriniai.

Mano dailės žinios plėtėsi, bendraujant su dailininkais, ypač prie taurelės. Supratau, jog kai vienas dailininkas apie kolegos nutapytą paveikslą sako, jog tai šūdas, reiškia, kad kolegai pavyko nutapyti puikų kūrinį. Kartą bičiulis paprašė įvertinti paveikslą, kurį norįs parduoti. Tai buvo jo senelių palikimas, bet paveiksle pavaizduoti pilies griuvėsiai jam atrodė per slogūs. Iškart atkreipiau dėmesį į dailininko parašą – Kazimierz Stabrowski. Išsiaiškinau, jog tai lenkų tapytojas, Peterburgo menų akademijos auklėtinis, Varšuvos dailės akademijos direktorius, vienas didžiausių Rytų Europos simbolistų, o kas mums svarbiausia – M. K. Čiurlionio mokytojas.

Įsiminė dailės aukcionas, vykęs gal 1990-aisiais Sopote, prabangaus viešbučio ant jūros kranto Grand Hotel salėje. Jo globėja buvo tuomet pirmoji Lenkijos ponia Danuta Valensova ir jis buvo skirtas rinkti lėšas neįgalių vaikų atostogoms. Mūsų delegacija iš Lietuvos nuvežė į aukcioną Algirdo Petrulio paveikslą – mielą natiurmortą.

Šį paveikslą gal iš mandagumo mums, kaip kaimynams, aukciono rengėjai įstatė pirmuoju. Kaina greitai kilo, vedėjas vos spėjo mojuoti plaktuku. Dėl paveikslo varžėsi ir jį įsigijo turtinga lenkų ponia, tuo metu gyvenusi JAV, kurios vyras augino žirgus ir vertėsi jų prekyba. Vyro nebuvo, moterį lydėjo du juodais kostiumais vyrukai. Įdomiausia, kad paveikslo ponia net nepasiėmė ir paliko aukcioną tuščiomis rankomis. Aišku, paveikslą turėjo nešti tie vyrukai, bet ir jie nieko nenešė. Supratau, kad ponia turėjo tik norą pasirodyti, nors gal drauge ir gražų tikslą – paremti vaikus, o paveikslas – buvęs nebuvęs. Tiesa, kiti paveikslai buvo parduoti už žymiai mažesnes sumas, mat ponia po pirmojo pirkinio išvyko.

Jei apie mūsų metrą Algirdą Petrulį, tai dar viena istorija. Vienas verslininkas paklausė manęs, kur investuoti pinigus. Pasiūliau į paveikslus. Jis sutiko ir paprašė jam pagelbėti. Pasiūliau A. Petrulio drobes ir paaiškinau, jog tapytojas dar gyvas (tai irgi apie 1990-uosius), kuria, bet jau drąsiai jį galima vadinti mūsų dailės klasiku.

Nuvykome. Verslininkas įsigijo dvi drobes. Po kurio laiko man skambina ir sako jas svetainėje pasikabinęs, bet norėtų, kad aš ir dailininkas pasižiūrėtume, ar tinkamas aukštis, ar nereikia paveikslų sukeisti vietomis. Dailininką jis pažadėjo iš namų atsivežti ir vėl namo parvežti, be to, pažadėjo vaišes. Dailininkas sutiko, juo labiau kad jį atsiveža ir parveža.

Taigi, sėdime, vaišinamės. Šeimininkas pila po taurelę konjako ir giria, jog tai labai puikus konjakas. Pila antrą kartą ir vėl aiškina konjako gerumą. Trečią – vėl tas pats. Pagaliau dailininkas įsiterpė: „Kokie pirkiniai, tokios ir vaišės.“

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienam kolekcininkui į Paryžių nuvežiau keletą lietuvių dailininkų paveikslų. Kolekcininkas norėjo įsigyti išsivadavusių respublikų dailininkų darbų. Jam tai buvo aktualu, nes kilme buvo iš Armėnijos. Nuvežiau jam po vieną Algio Skačkausko, Raimundo Sližio ir Lino Katino drobę. Kolekcininkas prašė ir dailininkų telefonų, adresų, medžiagos apie juos, nes vedė kartoteką, be to, mėgdavo pasikviesti dailininkus pas save, kai šie viešėdavo Paryžiuje. O ir bendrauti jis galėjo, nes puikiai kalbėjo ir angliškai, ir rusiškai.

Sutikau Vilniuje vieną iš dailininkų, kurio paveikslą buvau perleidęs tam Paryžiaus kolekcininkui. Tapytojas buvo kolekcininko pakviestas ir nustebo bei su džiaugsmu man pasakojo, jog jo paveikslas kabo pačiame kolekcijos centre, šalia Pikaso ir Dali. Po kiek laiko sutikau kitą dailininką, kuris irgi viešėjo pas tą kolekcininką ir kolekcijos centre regėjo savo paveikslą. Šiek tiek nustebau, juo labiau kad kai po to vėl lankiausi pas kolekcininką, šių dailininkų darbų ant sienų visai nemačiau. Centre kabėjo du nedidukai prancūzų impresionistų darbeliai. Prisiminiau, kad prieš atvykstant kolekcininkas manęs klausė, ką labiausiai mėgstu. Atsakiau, jog impresionistus. Ir tuomet supratau, jog kolekcijos šeimininkas centre visad kabiną paveikslą, kuris svečiui maloniausias.

O šis įvykis gal iš 1995-ųjų. Bičiulis labai norėjo įsigyti garsaus lietuvių dailininko paveikslą, tačiau šis retai ką iš savo paveikslų parduodavo. Paprašė manęs patalkinti. Dailininkas atsakė, jog jei nuspręs kokį paveikslą išleisti, man praneš.

Praėjo gal pusmetis. Pagaliau dailininkas paskambino ir pasakė, jog galįs kurio nors paveikslo atsisakyti. Siūlė paveikslą man pačiam, kaip jis sakė, priimtinomis sąlygomis. Jis nori pasigerti, tad reikia nusivesti jį į restoraną, drauge paulioti ir ryte pasiimti paveikslą. Sąlyga tikrai buvo viliojanti, nes dailininko paveikslai buvo brangūs, tačiau tą vakarą turėjau numatęs susitikimus, nukelti juos buvo nepatogu, tad mandagiai atsisakiau ir priminiau, jog metro paveikslo trokšta vienas bičiulis.

Jie susisiekė, tik bičiulis pasiūlė ne eiti į restoraną, o susitikti pas jį namuose, kur jis pastatys tą butelį ar pagaliau kelis. Susitikimas įvyko. Po to bičiulis papasakojo, jog dailininkas pradegino jo kilimą, sudaužė sekcijos stiklą ir ten esantį servizą, nulaužė palmę ir jį įkišo į patalynės dėžę sofoje. Pasiautėjęs užmigo, o paryčiais prabudęs, nusivedė bičiulį į savo dirbtuvę ir padovanojo paveikslą.

Pagalvojau: kad ir kokie dailininko paveikslai brangūs, bent aš nebūčiau atlaikęs jo siautėjimo ir išgrūdęs lauk, nors tai ir galima teisinti bohema. Šiaip tas dailininkas puikus žmogus. Geriau pagalvojus, mano bičiulis kažkiek savanaudis. Jau ir taip palankiomis sąlygomis gauni paveikslą, tad nusivesk jo autorių, kaip jis prašo, į restoraną. Bet pagalvojo, jog namuose prasisuks pigiau: papjaustys dešros, butelaitis be antkainio, žodžiu, sutaupys. Dailininkas tikrino žmogų. Manau, jei būtų išgrūstas lauk, vis tiek paveikslą būtų dovanojęs. O pagaliau viskas baigėsi laimingai – kolekcininkas gavo paveikslą, nusipirko palmę, kilimą ir servizą, įsistiklino sekciją, dailininkas gi sužinojo, kaip jo paveikslai yra trokštami ir vertinami.