Kaip mūsų savijautą veikia vidinis vaikas ir vidinis kritikas?

Ne kartą esame girdėję sąvokas „vidinis vaikas“ ir „vidinis kritikas“. Pastarąjį daugelis pažįstame geriau, mokame nepagailėti sau piktesnių vertinimų. Pasak specialistų, abu šie vidiniai gyventojai gali gerokai apkartinti gyvenimą. Sužinokime, kaip jie veikia ir ką daryti, kad rastume su jais bendrą kalbą.

Emocijų svarba

Pasak psichologų, vidinis vaikas formuojasi tada, kai pamatome, kad mūsų jausmai, ypač neigiami, yra nepageidaujami. Tėvai nuo mažų dienų slopina vaikų emocijas sakydami „neverk“, „nepyk“, „nepavydėk“. Per stiprus džiaugsmas taip pat gali būti užgožiamas: „nešūkauk“, „nekvatok“, „nusiramink“. Taip žmogus apribojamas, neišmoksta priimti savo jausmų, kurie itin reikšmingi. Pavyzdžiui, pavydas rodo, kad kažko labai norime. Nuneigdami pavydą kartu užslopiname norą siekti kažko daugiau. Pripažinus pavydą, ši energija gali būti nukreipta tam, kad gautume norimą daiktą, savybę, darbo poziciją ar kt. Pyktis rodo, kad buvo peržengta riba. Jei tą jausmą ne ignoruosime, o pripažinsime, tuomet išsiaiškinsime, kur toji riba, ir galėsime kitiems iškomunikuoti apie mūsų jautrią vietą, taip išvengdami konfliktų ateityje. Asmeninių ribų nubrėžimas ypač svarbus įgūdis tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

Kiekvienas jausmas yra žinutė, kurią perskaitydami galime augti ir bręsti. Pripažindami ir išmokdami reikšti emocijas tampame suaugusiais žmonėmis, kurie gerai pažįsta save, puikiai tvarkosi su visais jausmais, sykiu savo gyvenimu. Verta įsidėmėti, kad neigiamos emocijos brandos atžvilgiu yra svarbesnės, įskaitant skausmą, kurio visi taip vengia. Jis yra didžiulė transformuojanti jėga. Joks augimas nevyksta be skausmo: kai skauda, norime kažką keisti ir keistis patys. Taigi, įsileidę skausmą, įsileidžiame ir jo transformuojančią galią.

Pasirūpinti vidiniu vaiku

Vidinis vaikas gyvena kiekviename mūsų, nesvarbu, kiek mums metų. Suaugus jis niekur nedingsta: kiekvienas nori, kad jį kažkas mylėtų, rūpintųsi, trokšta jaustis saugus, užsiimti dalykais, kurie džiugina. Deja, neretai nuneigiame vidinio vaiko poreikius, nes spaudžia atsakomybės, darbai, nebėra laiko ir kt. Jei vidiniu vaiku nesirūpinsime, prarasime gebėjimą mėgautis gyvenimu, spontaniškumą, atradimo džiaugsmą. Kasdienybė taps pilka.

Norėdami geriau atliepti vidinio vaiko poreikius, reikėtų sau skirti ne mažiau dėmesio ir švelnumo, kiek jo skiriame/skirtume atžaloms. Klauskime, kaip jam sekasi. Sakykime vidiniam vaikui tai, ką norėjome išgirsti praeityje, tačiau iš tėvų to nesulaukėme. Įvertinkime savo pasiekimus ir pagirkime, apdovanokime save už juos. Nepulkime ir neteiskime savęs už nesėkmes. Elkimės švelniai ir supratingai. Sunkiomis akimirkomis padėkime ir palaikyme save drąsindami „tau pavyks“, „nebijok“, „pabandyk nusiraminti“. Būkime švelnūs ir atidūs sau, kad vidinis vaikas jaustųsi saugus ir laimingas, tuomet ir gyvenimas bus šviesesnis.

Pasirūpinti vidiniu vaiku galime daugybe smagių būdų: apsilankydami karuselėse ar vandens pramogų parke, valgydami ledus, žaisdami kamuoliu ar stalo žaidimus, važinėdami dviračiu, riedučiais, tyrinėdami gamtą, leisdami sau veikti spontaniškai. Gyvenimas neturi būti vien darbas ir atsakomybės.

Vidinis vaikas veikia santykius

Nesirūpindami vidiniu vaiku, jo nemylėdami, negalime sukurti visaverčių, meile ir rūpesčiu grįstų santykių su kitais žmonėmis. Dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bendraujame kaip du suaugę žmonės, bet iš tiesų bendrauja du vaikai – kiekvienas nori dėmesio. Pasak psichologų, būtent per santykius su kitais žmonėmis geriausiai atsiskleidžia vidinio vaiko tikrasis amžius: kaip bendraujame, kaip reikalaujame dėmesio, manipuliuojame, įžeidinėjame, provokuojame ir kt. Pasitaiko, kad vienas kitą patraukia savimi nepasitikintys, dėmesio iš kitų reikalaujantys žmonės, kurie to siekia skirtingais būdas – vienas yra agresyvus, o kitas pernelyg empatiškas, besistengiantis įtikti. Tokiu atveju abu būna nelaimingi, o toks santykių modelis gali būti pavojingas empatiškam žmogui, nes jis gali taikstytis net su smurtu.

Santykiuose neprižiūrėtas, nemylimas vidinis vaikas nuolat bijo likti vienišas, bando kažką įrodyti, bet kokia kaina gauti meilės iš kitų, nors iš tiesų jam reikėtų susitelkti į savęs pažinimą ir meilę sau. Nemylėdami, nepriimdami ir nesuprasdami savęs, negalime mylėti, priimti ir suprasti kito. Tad pirmiausia daugiau dėmesio turėtume skirti sau ir vidiniam vaikui.

Vidinio kritiko vaidmuo

Vidinį vaiką atsinešame gimdami, o vidinis kritikas susiformuoja gyvenant tarp žmonių. Būtent vidinio kritiko vaidmuo dažnai neleidžia jaustis pakankamais, galinčiais siekti, galėti, turėti, mylėti, jaustis mylimais ir pan.

Vidinis kritikas pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje, kai mažylis negauna deramo palaikymo iš artimiausios aplinkos. Jei ši aplinka linkusi kelti itin aukštus reikalavimus, kritikuoti ir smerkti, nepalaikyti, pro akis praleisti laimėjimus, ilgainiui iš aplinkos girdima kritika apsigyvena mūsų pačių galvose – patys imame save smerkti, nuvertinti, nepalaikyti, netikėti savo jėgomis. Griežtas vidinis kritikas gali gerokai apkartinti kasdienybę ir neleisti išnaudoti viso asmeninio potencialo: kai jaučiamės nepakankami, neverti, nejaučiame motyvacijos siekti daugiau, todėl galime atsidurti toksiškuose santykiuose, tenkintis vidutiniu darbu ar bendrai prasta gyvenimo kokybe. Vidinis kritikas gali lemti ir įvairius psichologinius negalavimus, dėl kurių gali kilti rimtų sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, savikritiškumas išvaizdos atžvilgiu gali lemti valgymo sutrikimus, sportą iki išsekimo, besaikes plastines operacijas ir kt.

Nutildyti vidinį kritiką

Pati savaime savikritika nėra blogai, jei ji konstruktyvi – atitinkanti realybę ir skatinanti tobulėti. Būtent todėl reikia įgusti vidinio kritiko balsą vertinti per realybės prizmę. Pavyzdžiui, jei nuolat girdime balsą „tu stora“, reikėtų pasisverti ar pasimatuoti apimtis ir duomenis palyginti su sveiko svorio norma. Jei ją iš tiesų viršijame, tuomet galima susimąstyti apie mitybos pokyčius ar sportą. Jei girdime sakant „tu nevykėlė, nieko nesugebi“, reikia tuoj pat mintyse išvardinti, o dar geriau raštu susirašyti viską, ką jau esame pasiekusios, net jei kasdien to neįvertiname: baigiau mokyklą, universitetą, dirbu, sukūriau gražią šeimą, turiu namus, rūpinuosi šunimi, užsiimu savanoryste ir t. t. Trumpesnį ar ilgesnį sąrašą turime visi. Naudinga kiekvieną vakarą pastebėti, ką šiandien padarėme teigiamo, už ką mielai pagirtume vaiką, tik girdami save, pamaloninsime savo vidinį vaiką. Tai gali būti bet kokia smulkmena: kažkur laiku nuvykau, sutvarkiau namus, paruošiau valgyti, pasportavau, perskaičiau knygą, padėjau kaimynei užnešti pirkinius ir kt.

Galima išbandyti italų kilmės amerikiečių psichologės Lucios Capacchiones metodą. Ant popieriaus lapo ar dienoraštyje surašykime dažniausiai vidinio kritiko sakomus žodžius: „tu stora“, „negraži“, „negabi“, „nesi nieko reikšmingo padarius“ ir t. t. Ramiai perskaitykime ir įsisąmoninkime, ką jaučiame tai skaitydami. Tada paimkime rašiklį ir nedominuojančia ranka atremkime kiekvieną kaltinimą svariais argumentais. Rašyti bus sunku, bet svarbu užbaigti. Tada garsiai perskaitykime. Rašydami atsakymus nedominuojančia ranka sukuriame naujas neuronų jungtis ir susilpniname senąsias, atsakingas už vidinę kritiką.

Parengė Laima Samulė.

priekavos.lt