Kaip lietuvis su vokiečiu ginčijosi

Šiauliai

Freepik.com nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

259842

Rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės nuomone, „žmonės jau suprato, kad juo daugiau kultūros, juo geresnis gyvenimas“, bet ji nebuvo visiškai teisi, nes nei tada, nei po gero 100 metų suprato ne visi. Greičiau atvirkščiai, sakė dauguma: kuo geresnis gyvenimas, tuo daugiau kultūros. Pasitelkus gamtos mokslus, turbūt ne taip jau sunku atsakyti į amžiną klausimą, kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis. O štai į klausimą, iš kokio grūdo išauga duona kasdienė, atsakyti nelengva.

Tuo klausimu sykį susiginčijo lietuvis ir vokietis. Ginčas plykstelėjo po to, kai lietuvių poetas ir publicistas Jonas Mačys-Kėkštas 1885 m. garsiojo laikraščio „Aušra“ puslapiuose ėmėsi aiškinti mūsų vargų priežastis ir būdus jiems įveikti. Lietuvio samprotavimai įtartinai priminė gerai mums pažįstamo filosofo materialisto Karlo Markso išsakytą mintį, kad visa ko pagrindas („bazė“) yra ekonomika, o ant to pagrindo atsistoja („antstatas“) visi antriniai dalykai, tinkami laisvalaikiui praleisti. Pirmiau užsiauginam valgymą, sakė filosofas, o jau tada, užsitepę sviesto ant duonos, einame knygelių skaityti, paveikslų paišyti. Lietuviškai tariant, „tegul musu gentē tures tvirtą pamatą po kojomis, tada galesim pasznekēt ir apie poeziją“.

Gyvenimą Lietuvoje Kėkštas piešė niūriomis spalvomis: aplink tvyro tamsa, žmonės neapsišvietę, o inteligentai nesirūpina žmonių reikalais – „per tai viskas stovi labai žemai“. Žmonija su mokslo ir technikos pasiekimais mūsų nelaukia ir sparčiai žengia į priekį, gerindama žmonių būvį. Jeigu kuri tauta nepajėgia istoriniu keliu judėti kartu su žmonija, ji atsilieka ir patenka į tą vargingą būvį, kuriame jau seniai murkdosi lietuvių tauta. Kadangi lietuviams buvo pašykštėta kūrybinių galių, lieka vienintelė galimybė – vytis gabias tautas ir iš jų mokytis: „Išmintingi žmonės ir tautos ištyrė viską, mums liekti tik tapti jų pasekiniais: įgyti mokslą ir pažintį ne datyrimu, tik iš knygų“, kad galėtume „paspėti paskui kitas tautas žengime pirmyn“.

Mūsų nelaimei, lyginant su padėtimi „anapus rubežiaus“, lietuvių šviesuoliai nerašo ir nespausdina naudingų knygų, kurios skatintų tautos vystymąsi, o negausias savo jėgas bergždžiai eikvoja poezijos knygoms, kurios nieko naudingo išmokyti negali: „Ir tiek, kad jau matome kelias knygeles išduotas, ir vis tik dainų ir giesmių (lyg jau dabar lietuviams toks linksmas laikas, kad tik giedoti ir dainuoti).“

aprasto žmogaus poezija nepamaitina. Net ne šiuolaikinę, o „tikrą poēziją“ nenoromis perskaitęs žmogus pasakys: „Nei šis, nei tas – išmislijo kažin ką!“ ir griežtai įvertins – „dykadůnių darbas“. Jam reikia rimto turinio knygų, kurios „pamokins jį, kaip kovoti už būvį ir pasiekti laimę kaip iš medegiškos pusės, taip ir iš doriškos“. Kovoti su vargu ir tamsa galima tik šviečiant tautą per knygas, tačiau naudingas, o ne poezijos.

Ginče nedalyvavę vokiečių filosofai idealistai būtų traukę pečiais: kaip galima sukurti aukšto lygio ekonomiką, jeigu nepuoselėji ją kuriančios dvasios? Juk ne marsiečiai kuria ekonomiką. Vokišką patirtį filosofai leido perteikti Jurgiui Zauerveinui, liuteronų tikėjimo vokiškos dvasios išmaitintam sorbui, kurį mes teisėtai laikome vokiečiu. Tam, kuris nespėjęs dar ir kojų Rytprūsiuose apšilti per kelis mėnesius išmoko lietuviškai, o 1879 m. sukūrė Mažosios Lietuvos himną „Lietuvninkai mes esam gimę“, galėjusį tapti ir visos valstybės himnu, jeigu tik vokietis būtų buvęs lietuvis.

Idealistas J. Zauerveinas bandė atverti materialisto Kėkšto akis: „Ne viena duona minta žmogus.“ Duona reikalinga, tačiau svarbesni dvasios reikalai, mokė vokietis, įsitikinęs, kad „kur tautiškas gyvastis yra, ten yra ir tautiška poezija. Ir kur poezijos nėra, ten ir tautiško gyvasties jau bus galas“. Ne tik ūkininkas tręšia laukus, poetai taip pat tręšia savo lauką – tautos dvasią: įkvepia ją ir padeda brandinti vaisius. Kūnas sunyksta, o dvasia ir jos darbai pasilieka per amžius.

Į vokiečio argumentus apie duoną kasdienę ir kuriančią dvasią lietuvis numojo ranka: nesupranti tu, vokieti, lietuvių, „negyveni tarpe musu žmoniu ir nenumanai tobulai viso ju budo ir dvasēs“, čia veikia kiti dėsniai, kuriuos išmano tik tie, „kurie visą laiką besitrinam tarp ju, galim gerai žinoti, kas jiems yra naudinga ir padaro juose labą įtekmę, o kas ne“. Kėkštas nenurašė į šiukšlyną tų kelių eilėraščių, kurie it lavina užplūdo Lietuvą. Poezija reikalinga, bet dusyk svarbiau yra rūpintis materialia tautos gerove. Kai norisi valgyti, ne laikas samprotauti, iš kokio grūdo išauga duona kasdienė, ir galvoti apie kultūrą.

Ginče su vokiečiu pergalę šventė lietuvis. Neilgai trukus J. Zauerveinas pakėlė sparnus ir išvyko į Norvegiją, nustodamas lietuviams kvaršinti galvas su nerealiomis idėjomis. Lietuviai įsitikino, kad vokietis su savo filosofijomis yra svetimas mūsų krašte ir nieko apie mūsų rūpesčius neišmano. Duonos kasdienės nuo to nepadaugėjo.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt