Kaip JIE veržėsi į valdžią

Pagaliau sulaukus reikiamos pažymos iš STT, penktadienį, spalio 19-ąją, vėl šaukiamas savivaldybės tarybos posėdis, kurio pirmuoju klausimu – administracijos direktoriaus skyrimas – mat be jo naujai susidariusi dauguma daugiau kaip mėnesį blokavo absoliučiai visų rajono žmonėms svarbių sprendimų svarstymą. Dalies tarybos narių, trejus su puse metų nepateikusių nė vieno (išskyrus Kauno apygardos prokuratūros sankcijų susilaukusį M. Mitkaus) alternatyvaus sprendimo projekto, vienintelis noras – matyti administracijos direktoriaus poste Antaną Lukoševičių, buvo svarbesnis už mūsų visų interesus.

Ar laikysis naujoji dauguma savo derybinio pažado – po direktoriaus paskyrimo pagaliau nusileisti iki žemiškų rajono reikalų.
O kol kas – dar kartą prisiminkime spalvingą laikotarpį, išgyventą spalvingą šiųmetį rudenį.

Tarp norėji mo ir galėji mo –žvilgsnis iš „įkaitų stovyklos “

Gana ilgą laiką rajono visuomenė turėjo galimybę stebėti „šaltąjį karą“ valdžios viršūnėse. Vieni – su dideliu susidomėjimu, kiti – su mažiau maloniais jausmais, kurių apibūdinimui ne vienas pasitelkia ir nevalstybinę kalbą.
Nieko keista – sunku pripažinti, kad tapome įkaitais kovoje „Arba Lukoševičius, arba – „ant kranto“ visiems mums gyvybiškai svarbūs sprendimai. Sekdami kontraversiškas derybas, akivaizdžiai matėme ir jautėme, jog jose, be abejo, lengviau naujajai daudaugumai. Ir ne tik dėl to, kad jų, trejus su puse metų nesublizgėjusių aktyvia veikla: savo pateiktais sprendimų projektais, vadovaujamų komitetų posėdžiais ir pan.,
aritmetiškai daugiau. Tiesiog lengviau stumti savus reikalavimus, kai rūpi tik postai. Kitoje barikadų pusėje – tiesiogiai žmonių išrinktas meras, kuris dar turėjo ieškoti išeičių, kad tarybos posėdis įvyktų ne tik tam, kad į administracijos direktoriaus postą būtų pasodintas skandalingai pagarsėjęs Antanas Lukoševičius, bet ir tam, kad būtų pagaliau apsvarstyti ir vienaip ar kitaip priimti sprendimai dėl darbų bei kitos veiklos finansavimo. Todėl nenuostabu, kad žmonės jau nebegalvoja apie partijas. Nežinia, kiek tai jaučia „naujieji“, tačiau „apačios“, matydamos situaciją, linksta į tą pusę, kuriai rūpi ne tik kėdės, bet ir žmonės. Iki naujų rinkimų liko pernelyg mažai laiko, kad būtų galima pamiršti tai, kas vyksta dabar.
„Įkaitai“ skaito ir analizuoja viešoje erdvėje pasirodančias žinias. Ir daro išvadas. „Įkaitai“ jau supranta, kad, pavyzdžiui, „valdiškos poliklinikos“ galės gauti ES finansavimą ir atsinaujinti tik tuo atveju, jei meras nusileis visiems „naujųjų“ reikalavimams ir sušauks posėdį dėl jų peršamo direktoriaus skyrimo, kaip kad pagaliau atsitiko. Tuomet mainais „naujieji“ nubalsuos už (arba bent jau žadėjo taip padaryti). Tačiau,
kad ir kaip keista, dauguma tų „įkaitų“ verčiau linkę apsieiti be šitų malonių, nei vėl sugrįžti ten, kur buvome. 14 metų. Šitą norą žmonės išreiškė dar prieš beveik ketverius metus, kai meru išrinko Vytenį Tomkų, o ne kurį kitą. Su šia skaudžia tiesa pralaimėjusiems susitaikyti, rodos, laiko turėjo pakakti. Deja, ne visiems. Tačiau, kaip bebūtų, visame šitame, kame šiandien murdomės, yra gerų dalykų, rodančių, kad tuomet, 2015-aisiais, neapsirikome: kas galėtų paneigti, kad nei interpeliacijų, nei sprendimų „blokados“ nebūtų buvę, jei meras būtų nuolankiai pildęs kai kurių
suinteresuotų asmenų pageidavimus? Dabar tikrai matome, kad nepildė. Kam dar neaišku – visada yra galimybė „prasukti“ internete bent jau paskutinių metų savivaldybės tarybos posėdžių vaizdo įrašus.

Apie „kūrybinius bandymus “

Vis tik, brangiausia, ką turime, yra laikas. Būtent jo šioje situacijoje gaila labiausiai. Laiko, sugaišto skaitant, švelniai tariant, keistus naujosios daugumos atstovų pareiškimus ir raštus, kuriuos būtų galima pavadinti „kūrybiniais bandymais“. Kaip, pavyzdžiui, apygardos prokuratūra nedviprasmiškai duria pirštu į neteisėtą savivaldybės tarybos sprendimą, o jo autorius naujosios daugumos atstovas Marijonas Mitkus savo viešame pareiškime vis tiek įrodinėja, kad sprendimas teisingas. Prokuratūra reikalauja tarybos sprendimą panaikinti per 20 dienų, o M. Mitkus aiškina, kad nugalės kažkoks kitas teisingumas. Pasidaro visai nebeaišku – kodėl visiems mirtingiesiems prokuratūros reikalavimas – įstatymas, o mūsų tarybai – ne?

Reikėtų ir įstatymus paskaityti

Arba dar: neseniai naujoji dauguma (A. Jurevičius, K. Petkevičius, A. Radvila, M. Mitkus, M. Muižinikas, K.V. Meilutis, R. Gliaudelienė, R. Urmilevičius, K. Baniunienė, K. Moroza, Š. Čėsna, G. Gružauskas A. Lakštauskas) pareikalavo sušaukti neeilinį savivaldybės tarybos posėdį, kuris svarstytų M. Nasevičiaus atleidimą iš laikinai einamų savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų kaip praradusį savivaldybės tarybos narių pasitikėjimą. Suprantama, kad naujoji dauguma jaučia apmaudą, jog patys tinkamai nepasiruošė savivaldybės tarybos posėdžiui, kuriame buvo atleistas ankstesnis direktorius, jo pavaduotojas ir vicemeras, ar pergalės džiaugsmas tąsyk taip aptemdė galvas, kad pasimetė ir nepasiūlė paskirti laikinu direktoriumi ko nors kito, sutiko su M. Nasevičiaus kandidatūra. Tačiau reikia ir įstatymus paskaityti. Tuomet būtų nereikėję vargti rašant nepasitikėjimo pareiškimą M. Nasevičiumi – jis yra savivaldybės tarnautojas, seniūnas, laikinai paskirtas direktoriaus pareigas, o ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo asmuo, tad interpeliacijų, kad ir kaip norėtųsi, įstatymas šiuo atveju nenumato. Apie tai, pagrįsdamas teisės aktais, naująją daugumą informavo savivaldybės meras V. Tomkus, visi čia minėti raštai paskelbti oficialioje savivaldybės interneto svetainėje.

Be pinigų – ne darbas

Spalio 2-ąją Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos ir socialdemokratų frakcijos savivaldybės taryboje nariai derybos pasiūlė 5 savo kandidatus į mero pavaduotojo postą. Atrodo, pasirinkimas yra, tačiau, kaip liudija savivaldybės interneto svetainėje paskelbti dokumentai, deryboms tai nepadėjo. Dar suprantama, kad netiko Algimanto Janavičiaus kandidatūra – juk nebalsuosi už tą, kurį ką tik iš pareigų nušalinai, tačiau likusios keturios, kaip rašoma A. Jurevičiaus, R. Urmilevičiaus, K. Petkevičiaus, K. Morozos, Š. Čėsnos, K. Baniūnienės, K.V. Meilučio ir R. Gliaudelienės pasirašytame rašte rašte, labiausiai nepatiko dėl to, kad „kai kurie jų šias pareigas nori eiti visuomeniniais pagrindais, tartum Savivaldybės mero pavaduotojo pareigos būtų nereikšmingos ir jas būtų galima atlikti po tiesioginio darbo ar išeiginėmis dienomis“. Taigi dirbti rajono labui be solidžios algos – niekaip, ir, kaip galima suprasti, pareigos reikšmingos tik tada, kai vainikuotos solidžiu atlyginimu. Mokykimės, įkaitai!
Dar – šiame rašte stebimasi, kad tarp kitų parašų, siūlančių kandidatūras mero pavaduotojo pareigoms, yra ir pačių kandidatų parašai. Kodėl? Juk visai neseniai tie patys besistebintys asmenys įteikė rekomendaciją administracijos direktoriaus pareigoms siūlyti Antaną Lukoševičių, po rekomendacija, beje, yra ir paties A. Lukoševičiaus parašas. Čia – jau nekeista? Keista tik tada, kai kažką daro kiti?

Išminties pasis mti – iš Ivano

Ir, pagaliau, visa ko „vainikas“ – paskutinis „naujosios daugumos“ kreipimąsis į merą, kurį politikai sukurpė vietoje teisės aktais numatytos privalomos pateikti programos ir paliko eilinį kartą sugriaudami posėdį.
Tačiau šiame kreipimesi, kurį pasirašo Karolis Petkevičius, Arvydas Jurevičius, Antanas Lukoševičius, Marius Muižinikas, Marijonas Mitkus, Kęstutis Vytautas Meilutis, Gintaras Gružauskas, Kristina Baniūnienė, Kęstas Moroza, Algimantas Radvila, Romualdas Urmilevičius, Rita Gliaudelienė, Šarūnas Čėsna ir Albertas Lakštauskas, yra ir labai teisingų dalykų – ypač susijusių su rusų literatūros klasiku Ivanu Krylovu bei jo kūryba. Ypatingai susidariusiai situacijai dera ši citata iš minėto laiško: „Ar Jūs prisimenate iš literatūros klasikos Krylovo pasakėčią, kurioje dirigentas asilas bandė suburti nemokančių groti žvėrelių orkestrą? Pirmiesiems bandymams nepavykus, dirigento asilo nurodymu, „pritrauktieji“ muzikantai pasikeitė vietomis, buvo perstumdomos kėdės, tačiau iš to nieko doro taip ir neišėjo – normalios ir profesionalios muzikos kaip nebuvo, taip nebuvo. Moralas čia toks: su tais pačiais muzikantais, kad ir kiek (kaip) juos persodinsi (pervadinsi), kitokios (padorios ir profesionalios) muzikos niekados nebus.“
Vienok, baugu, kad tai netaptų pranašyste: juk būtent dabar mūsų „žvėreliai“ susikeitė vietomis ir iš mažumos perėjo į daugumą, tačiau orkestras, kaip toje pasakėčioje – tas pats. Taigi...
Belieka įvardinti – o kas šioje situacijoje asilas?
O asilas, gerbiami skaitytojai, deja, mes – rinkėjai, suteikę progą savo reikalus spręsti tokiems orkestrantams. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar norėsime tuo pačiu asilu ir likti po ateinančių, 2019- ųjų savivaldos rinkimų.