Kaip išgyventi augintinio mirtį? Psichologės patarimai

Yra nemažai žmonių, kuriems jų katinėlis ar šuo yra vienintelis ištikimas draugas arba dar vienas didelės šeimos narys, tačiau ir vieniems, ir kitiems augintinio mirtis būna didelė tragedija, su kuria sunku susitaikyti.

Prieš 15 metų gimtadienio proga Aleksandrai klasės draugas padovanojo katytę Venerą. Tada jiedu tik pradėjo susitikinėti, vėliau susituokė. Susilaukti vaikų porai nepavyko, todėl savo meilę jie dalijo į tris dalis: vyrui, žmonai ir Venerai.

Vyras dažnai išvažiuodavo į komandiruotes, o žmona ir katė Venera jo laukdavo, paskui su džiaugsmu pasitikdavo sugrįžtantį. Atrodė, kad idilė tęsis amžinai.

Kartą Aleksandra glostydama katę aptiko kamuoliuką jos pilve. Veterinarijos gydytojas pasakė, kad tai yra vėžinis navikas. Tyrimai pasitvirtino, veterinaras buvo teisus. Venera grįžo namo su diagnoze „krūtinės vėžys“. Mažylės laukė operacija. Gumbas sparčiai didėjo, bet gyvūnas elgėsi kaip paprastai, ėdė, miegojo, žaidė, murkė.

Po operacijos prireikė kelių dienų, kol katė atsigavo. Ji atrodė tokia silpna. Aleksandra negalėdavo sulaikyti ašarų žiūrėdama į ją. Ji norėjo tikėti, kad baisiausia jau praeityje. Tačiau stebuklas neįvyko. Venera geso kasdien vis labiau.

Veterinaras pasiūlė išgelbėti katę nuo kančių ir užmigdyti.

Aleksandra paprašė parsivežti ją namo dar vienai nakčiai. Jos abi nemiegojo. Aleksandra verkė, o katė, žvelgdama į ją, graudžiai murkė.

Ryte jos neliko. Jau visas mėnuo, kaip Aleksandra gedi savo mylimos katės. Vyras kalbina ją įsitaisyti kitą augintinę, bet vien nuo tokios minties ji pratrūksta verkti.

„Augintinio netektis žmogui gali būti toks pat sunkus išgyvenimas kaip išsiskyrimas su mylimuoju, tačiau ne visi tokią traumą įveikia vienodai, – aiškina psichologė Natalina Ševcova. – Vienas išoriškai gali atrodyti ramus ir stengtis iškart užpildyti tuščią vietą kuo nors kitu, o kitas kaip mūsų herojė negali įsitaisyti naujo augintinio, laikydamas tokį žingsnį išdavyste.“

Psichologės patarimai išgyvenantiems augintinio netektį

1. Reikia duoti sau laiko pagedėti. Tai yra būtina, kad psichika galėtų susidoroti su tokiu trauminiu įvykiu. Tuo periodu reikia stengtis būti atlaidiems savo emocijoms, nebandyti žvalinti savęs per jėgą ar leisti tai daryti aplinkiniams. Verta vengti žmonių, kuriuos erzina jūsų gedėjimas ir kurie nori atitraukti jus nuo netekties išgyvenimo. Iš tikrųjų jie nuvertina netektį ir reikšmę jums to, ką parradote.

2. Antrąjį netekties išgyvenimo etapą ženklina pyktis, kad jūsų augintinis jus paliko. Galbūt ieškosite dėl to kaltų arba kaltinsite save dėl jo mirties. Čia svarbu įsiklausyti į sveiko proto balsą, suvokti, kad niekas nekaltas dėl to, kas atsitiko. Toks yra gyvenimas, ir jis nėra mums pavaldus 100 procentų. Mes negalime jo kontroliuoti. Yra dalykų, prieš kuriuos mes bejėgiai. Tai svarbu pripažinti.

3. Trečias etapas – tai suvokimas, kad nieko pakeisti, sugrąžinti negalima. Reikia pradėti gyventi be to, ką praradote. Pašalinkite iš savo aplinkos daiktus, kurie sukelia skausmingus prisiminimus, susikoncentruokite tik į gerus ir šiltus prisiminimus. Čia labai svarbus artimųjų palaikymas. Galbūt atėjo laikas pagalvoti apie naują augintinį.

Duokite sau laiko. Vieniems jo reikia daugiau, kitiems – mažiau. Griežtų taisyklių nėra.

Bet jeigu jūs ilgiau kaip metus negalite savarankiškai susidoroti su savo trauma, verta kreiptis į psichologą.

Alfa.lt