Kaip „forsas“ aukščiausio lygio vienuoliu tapo

Šiaulių jėzuitų rekolekcijos namų vadovas, kunigas Mindaugas Malinauskas praėjo daug skirtingų gyvenimo etapų: jį buvo galima pavadinti ir mamyčiuku, ir „forsu“, ir dailide, ir krišnaistu, ir vegetaru, kol galiausiai atrado savo pašaukimą. O šių metų pradžioje, sausio 3 dieną, jis davė paskutiniuosius įžadus ir tapo, kaip juokauja, aukščiausio lygio jėzuitu.

„Tu būsi kunigas“

Mindaugas pasakojimą apie savo vaikystę pradeda dar nuo mamos įsčių: nėštumas buvo sunkus, gimdymas komplikuotas. Ką tik gimusį, vos dviejų savaičių sulaukusį vaikelį krikštijant, kunigas pasakė: „Mama, kokia tu laiminga, nes šitas bus kunigas ar kažkas daugiau.“ Jai labai patiko ta mintis.

Kunigas prisimena, kaip, būdamas šešerių–aštuonerių metų, su kaimynais žaidė vestuves: „Visi susiporavo, žiūriu – aš jokios poros neturiu. Sesė sako: „Tu gi būsi kunigas.“ Sakyčiau, įkalbėjo ir tikėjo – visa šeima sutartinai.“

Būdamas trylikos, Mindaugas ėmė maištauti – apie kunigystę nė pagalvoti nenorėjo. „Jau buvau didelis. Kokius metus dar vienas į bažnyčią nueidavau – su mama jau gėda buvo. Bet ji vis paragindavo eiti, tikėti, – pasakoja kunigas. – Būdavo, pakiša kokią nors maldą, sako: „Skaityk – stebuklas įvyks.“ O, stebuklo noriu.“

Tuo metu žurnaluose buvo daug informacijos apie ateivius, karmą, Rytų žavesį. „Skaitinėjau ir galvojau: gal gydytoju būti, kuris rankas uždeda ir gydo? – prisimena pašnekovas. – Norėjau kažko kitokio nei tas materialus pasaulis, kažkokio ypatingumo. Ko gero, tas „Būsi kunigas ar kažkas daugiau“ visuomet skambėjo viduje kaip varikliukas.“

Nušvitimas

Mokslai Mindaugui nesisekė ir po devintos klasės, kaip ir dauguma bendraklasių, išėjo į proftechninę mokyklą, kur mokėsi staliaus-dailidės specialybės. „Ištrūkęs iš tos nuobodžios mokyklos, ateinu į „profkės“ klasę, žiūriu, 33 tokie kaip aš – visi skustagalviai su treningais. Sėdime, tyčiojamės vieni iš kitų. Galvojau: negi čia yra tai, ko aš noriu?“ – kalba kunigas.

Tuo metu, 1993–1994 m., po blokados, jo mama dirbo prekyboje – perpardavinėjo prekes, kurias pats Mindaugas parveždavo iš bazių ir užsidirbdavo „kapeikėlę“. Jo vis neapleido klausimas, dėl ko visa tai. Apėmė liūdesys, depresija.

Vieną dieną vaikystės draugas pasiūlė paskaityti knygą. „Žiūriu – „Harė Krišna“. Paskaitau, ten parašyta: „Jeigu kalbėsi mantrą, viskas išsispręs“, – prisimena. Kaip ir vaikystėje, kai mama liepė kalbėti maldą ir laukti stebuklo, Mindaugą pagavo aistra: kažkas bus. Draugas nusivedė ir į šventyklą – „Einame, už dyką valgyti duoda“.

Paklausęs paskaitų, pabuvęs kartu su krišnaistais, kaip pats sako, kitą dieną ir pats toks tapo. „Pradedu kartoti mantrą ir kažkas vyksta, galvoje kažkas keičiasi ir laukiu nušvitimo“, –
pasakoja pašnekovas. Staiga nusprendė nustoti dykinėti, nutraukė santykius su draugais ir tapo vegetaru.

„Keičiausi, keičiausi ir prisikeičiau iki tokio lygio, kad jau kitokia depresija atėjo, buvau sublogęs, nevalgęs, dehidratavęs. Sakiau: „Mama, reikia kažką daryti“, – dalijasi kunigas. Ji atvedė Mindaugą pas kunigą, kuris jį išbarė, o po to – pas katalikišką jaunimą. „Jie laimingi šneka, džiaugiasi – mačiau visai kitą pasaulį“, – sako pašnekovas ir priduria tada apsisprendęs būti kataliku.

Tikintis „forsas“

Prisijungęs prie jaunimo, ėmė giedoti, skaityti Šventąjį Raštą, domėtis ir po metų panoro tapti vienuoliu – savo gyvenimą atiduoti tik Dievui. „Reikėjo rėmų, būti kažkieno. Kiti galvoja apie šeimą, aš ne. Ir dabar, jei pagalvoju, – gerai, bet vienai dienai“, – juokiasi.

Paskaitęs apie šv. Pranciškų Asyžietį, susižavėjęs jo asmenybe, be to, aplink matęs tik pranciškonų vienuolius, Mindaugas nusprendė ir pats prie jų prisijungti. „Ateinu į pranciškonų vienuolyną. „Kiek klasių baigei?“ – klausia. Aš „kūdas“, treningai tie patys, skusta galva – toks tikintis „forsas“. Pasakiau, kad devynias, liepė dar mokytis. Kokie mokslai – aš noriu Dievulio“, – pasakoja kunigas.

Viena vienuolė patarė mokytis Telšių mažojoje kunigų seminarijoje – ten priėmė ir nebaigus vidurinės mokyklos. Įstojęs į pamokas nėjo – pirmąjį mėnesį tik meldėsi. Prisirinkęs dvejetų, sunerimo, kad išmes, ir ėmė mokytis, daryti namų darbus, skaityti romanus, poeziją ir net pats rašyti.

Baigęs 12 klasių, visgi nusprendė tapti kunigu, tačiau mokslai Telšiuose Mindaugui pasirodė nepakankamai stiprūs, todėl grįžo į Kauną. „Po trečio kurso man sako: „Tu labai kritikuoji valdžią. Pamąstyk, ar kunigystė – tavo kelias.“ Išėjau į pasaulį – niekas darbų nesiūlo“, – prisimena pašnekovas.

Pas tuos, kurie šypsosi

Visgi tapo katedros jaunimo choro vadovu, įsidarbino jėzuitų gimnazijoje, sekretoriate. „Bet buvo toks jausmas, kad aš niekam nepriklausau, – pripažįsta kunigas. – Žiūriu, kad jėzuitų kunigai – kitokie nei pasaulietiniai: šie tokie sunerimę, kad parapijai, bažnyčiai būtų gerai, o jėzuitai turėjo naują idėją – rūpintis jaunimu, kad būtų išsilavinę, tikintys.“

Kunigai jaučia pašaukimą tarnauti tam tikrai parapijai, šeimai. Vienuoliai įstoja į bendraminčių būrį ir ten lieka, jų tarnystė nėra parapijai. „Gali net neišeiti iš namų, o rūpintis jais. Gali vieną dieną būti universiteto profesorius, – Vilniaus universitetą irgi įkūrė jėzuitai, tik dėl senaties jo mums negrąžina, – kitą – miške rūpintis melioracija. Tarnystės pobūdis labai įvairus, jėga ateina iš bendruomenės poreikio. Vienuoliai organizuoja, veikia, kuria“, – aiškina pašnekovas.

Jis paprastu kunigu, klebonu tapti nenorėjo ir prisiminė kažkada svarstęs apie pranciškonų ordiną. „Jie tokie paprasti, su liaudimi, jaunimu, kažkokios stovyklos, renginiai, kažkas vyksta... Bet man tapo labai tolimi, nes neturėjau ryšio – tik vaizdą. O jėzuitai buvo čia pat – šypsosi, patenkinti savo gyvenimu. Mane jų maldos būdas, tai, ko jie moko apie dvasinį gyvenimą, kaip dirba su jaunimu gimnazijose, ugdo žmones, pagavo“, – pasakoja. Ir 2002 m. įstojo į jėzuitų vienuolyną.

Įsimintinos patirtys

Naujokai jėzuitai kas kelis mėnesius važiuoja į vis kitą miestą atlikti kokios nors praktikos, pavyzdžiui, ligoninėje. „Barzdą nuskusti – dar gerai, bet kai reikia apiplauti kokį žmogų... Nebuvau to niekada daręs. Seselė matė, kad iš manęs nieko gero, sako: „Tu pakilnok, tu didelis.“ Aš pakilnodavau, paskui ir pagrodavau jiems“, – prisimena Mindaugas.

Buvo ir daugiau įsimintinų patirčių: piligriminė kelionė be pinigų iš Šiaulių į Agluoną Latvijoje, mėnesį trukusios rekolekcijos tyloje. „Viduryje pagalvojau, kad reikia pakuotis, važiuoti iš ten. Prisiminiau vieną merginą, pamaniau, reikės su ja „ženytis“. Kitą dieną tai pasakojau savo palydėtojui ir man tai pasirodė taip absurdiška, tokia nesąmonė“, – pasakoja pašnekovas.

Jėzuitai siekia geresnio studijų lygio, todėl siunčia studijuojančiuosius mokytis į užsienį. Lietuvoje irgi galima pabaigti, tačiau tai jau būtų žemesnis lygis. Mindaugą išsiuntė mokytis į Austriją.

„Žinant mano mokslų praeitį, buvo didžiulis stresas: ar aš pajėgsiu? Mokiausi, mokiausi, po metų–antrų jau, žiūrėk, kalbu, skaitau, rašau. Sustiprėjo ir rusų kalba, ir anglų. Kitos studijos – Italijoje: ar sugebėsiu? Irgi išmokstu. Mano studijų laukas buvo apie ispaną šv. Ignacą Lojolą, tai reikėjo ir ispanų kalbos. Tada jau sprendžiau, gal reikia ir prancūzų kalbą išmokti. Pagalvojau, kad jau ir taip daug moku“, – juokiasi kunigas.

Beieškant charizmos

Praėjus dvejiems metams po įstojimo į jėzuitų vienuolyną, duodami paprastieji įžadai. „Po naujokyno dvejų metų programos duodame pirmuosius ir amžinuosius įžadus – pasiryžtame gyventi amžinai kaip vienuoliai. Tačiau, vienuolijos akimis, vis dar esame besiformuojantys, augantys, ieškantys savo charizmos, būdo, talentų“, – pasakoja Mindaugas.

Reikia dvejus metus mokytis kunigystės dalykų – filosofijos ir teologijos, tada padirbėti ir pasimokyti papildomai kokios nors krypties dalykų. Pavyzdžiui, jei žmogus dirba gimnazijoje ir jis ruošiamas būti direktoriumi, jam reikia vadybos ir pedagogikos. „Aš labiau linkęs į dvasingumą, tai studijavau dvasingumo teologiją“, – sako kunigas. Jis po to įgijo licenciato laipsnį, taigi, gali mokyti aukštojoje mokykloje, o šiuo metu mokosi doktorantūroje.

Prieš duodant paskutiniuosius įžadus, laukia paskutinis ugdymo etapas – terciatas, kai tretiesiems metams reikia sugrįžti į vadinamąjį naujokyną. Tai yra sutrumpintas pakartojimas – ir didžiųjų rekolekcijų, ir eksperimentų, ir studijų. Mindaugas tai atliko Italijoje, Neapolyje. „Norėjau važiuoti į Boliviją, Kočabambą, bet buvo pati pandemija ir Madride man uždarė kelią“, – apgailestauja pašnekovas.

Aukščiausio lygio jėzuitas

Jei pirmieji įžadai jau yra amžini, kam reikalingi paskutinieji? „Kandidatas, kaip koks hobitas, leidžiasi į nuostabią kelionę. Jis duoda laisvą sutikimą, kad bus vedamas vienuolijos, leidžiasi būti jos ugdomas: jeigu sekasi mokslai – gaus daugiau mokslų, jei darbas – darbo. Kai patikrina, kas tai per žmogus, mato, koks būdas, charakteris, kam jis tikęs, draugija užtvirtina, kad dabar jį pažino ir žino, kur skirti likusiam gyvenimui“, – pasakoja kunigas. Tada vėl duodami skaistumo, neturto ir paklusnumo įžadai – kaip ir pačioje pradžioje.

Paklaustas, ar ta kelionė iki paskutiniųjų įžadų yra tarsi kilimas laiptais, kol tampi aukščiausio lygio jėzuitu, pašnekovas nusišypso: „Galima taip sakyti, tačiau reikia suprasti, kad tas aukščiausias lygis yra paklusniausias.“ Jis prisimena, kaip bijojo vykti į Austriją, tačiau jei dabar lieptų važiuoti į Japoniją ar Kiniją, būtų labiau už nei prieš. „Vidinė laisvė yra daug didesnė nei pradžioje“, – džiaugiasi.

Jėzuitų draugija turi viziją, ką jie daro Lietuvoje, ką – pasaulyje. Tai vizijai išpildyti reikalingos tam tikros misijos. „Jeigu sakytų, kad aš turiu dirbti Vokietijoje, kokiame nors Liudvigshafene, Hamburge ar Berlyne, aš, kaip jėzuitas, turėčiau ieškoti pritarimo: „Taip, aš galėčiau tai daryti, nes moku vokiškai“ ir taip toliau, bet kartu sakyti, kodėl ne. Tarkime: „Aš labiau tinkamas dirbti su lietuviais, būčiau naudingesnis Lietuvoje, bet galiu ir vykti į Vokietiją.“ Tada vyresnieji nusprendžia“, – aiškina Mindaugas.

Standartai

Vienuolis pasakoja, kad paskutinieji įžadai jam asmeniškai nedaug pakeitė – visgi nuo pirmųjų praėjo 20 metų: jeigu kokių nors krizių ar abejonių ir buvo, visa tai jau praeityje. „Įžadai yra draugijos patvirtinimas, kad aš esu vertas būti tarp jų. Tai yra tarsi antspaudas, – sako kunigas. – Bet tas jausmas atėjo daug anksčiau. Jeigu pradžioje atrodė, kad kiti, vyresni, didesni, geriau žino, tai dabar buvusiems autoritetams jau galiu ir paprieštarauti, padiskutuoti. Atsiranda savas būdas.“

Pašnekovas pasakoja, kad per 20 metų savo pašaukimu būti jėzuitu nesuabejojo. „Kad aš netinkamas, kad nepakankamas, kad „nedatraukiu“ iki standarto – visą gyvenimą. Galima sakyti, kad tie įžadai patvirtina, jog „datraukiu“, tačiau vis tiek visada siekiu kažko daugiau. Jeigu nebus to „daugiau“ – liūdna“, – pripažįsta.

Jei žmogus „susitvarko gyvenimėlį“, pasistato namą, susikuria šeimą, užaugina vaikus ir mano, kad galės ramiai gyventi, – to niekada nebus, dvasingumas neleidžia. „Jei atėjo apsipratimas, matyt, nesimeldi arba nematai realybės. Kai ateini į maldą, į realų pojūtį, koks yra poreikis ir kiek gali duoti, visą laiką yra noras siekti daugiau. Niekada nebūna taip, kad davei viską, ką galėjai, nebent taip bus mirtyje. Jėga, kad dabar galiu daugiau“, – sako Mindaugas.