Gamta2025 m. Balandžio 13 d. 13:48

Kaip atpažinti pavojingą medį?

Šiauliai

Ag­ro­no­mas Kęs­tu­tis Ma­li­naus­kas sa­ko, kad gi­lūs ir di­de­li uok­sai ga­li su­si­lpnin­ti net ir me­džio šak­nis, to­dėl, siau­čiant stip­riam vė­jui, ky­la ri­zi­ka, jog iš­virs vi­sas me­dis. (K. Ma­li­naus­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Gabrielė ValaitytėŠaltinis: Etaplius.LT


355248

Audros ir stiprūs vėjai kasmet sukelia nemažai problemų sodybų ar nuosavų sklypų savininkams. Nulūžusios šakos ar išvirtę medžiai gali ne tik apgadinti turtą, bet ir kelti pavojų žmonių saugumui. Kaip tinkamai įvertinti medžių būklę ir išvengti nelaimių, pataria biomedicinos mokslų daktaras, agronomas Kęstutis Malinauskas.

„Kalbant apie specifines medžių rūšis sodybų aplinkoje, didžiausią riziką kelia klevai, kurių mediena pasižymi trapumu ir mažesniu atsparumu vėjui. Taip pat prie trapesnių medžių galima priskirti ir liepas, tačiau klevai dėl savo medienos struktūros yra labiausiai pažeidžiami vėjo“, – teigia K. Malinauskas.

Specialistas atkreipia dėmesį, kad medžio amžius taip pat svarbus. Net ir patys stipriausi medžiai, tokie kaip ąžuolai, pasiekę brandą, pradeda mesti didesnes, apdžiūvusias šakas. Jos audros metu gali kelti rimtą pavojų.

Medžio pažeidžiamumo požymiai dažnai susiję su jo biologine būkle ir amžiumi. K. Malinauskas paaiškina: „Vienas pagrindinių nestabilumo indikatorių yra natūralus medžio senėjimas. Pasiekęs brandos amžių, priklausomai nuo rūšies, medis praranda gyvybingumą, jo šakos pradeda silpnėti.“

Antrasis svarbus rizikos požymis – struktūriniai pažeidimai, dažnai atsirandantys dėl netinkamo genėjimo.

„Kai šakos pašalinamos per arti kamieno, pjovimo vietoje formuojasi puviniai, kurie plečiasi ir patenka į medžio vidų. Šiose vietose atsiranda uoksai – kamienų skylės, kurios ne tik sumažina medžio maitinimo plotą, bet ir pažeidžia jo struktūrinį vientisumą. Krituliai, pasiekiantys šias ertmes, dar labiau skatina puvimo procesus“, – teigia agronomas.

Gilūs ir dideli uoksai gali susilpninti net ir medžio šaknis, todėl, siaučiant stipriam vėjui, kyla rizika, jog išvirs visas medis.

Nors dažniausiai pavojų kelia dideli, brandūs miško medžiai, tačiau ne visada reikia skubėti juos tvarkyti.

„Sveikus, natūraliai augančius miško medžius, nekeliančius praktinių problemų – netrukdančių praeiti, šienauti žolės ar statyti tam tikrų įrenginių bei pastatų – rekomenduočiau palikti augti natūraliai. Neteisingas ar netinkamu laiku atliktas genėjimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos“, – pataria K. Malinauskas.

Jei sveikus miško medžius patartina palikti augti natūraliai, tai su visai kita situacija susiduria žmonės, iš ankstesnių savininkų paveldėję sodybas, šalia kurių medžiai jau skaičiuoja 60 ar 70 metų.

„Senus, silpnėjančius, pradedančius gesti ir plikti medžius būtina profesionaliai prižiūrėti. Optimaliausias medžių genėjimo laikas – pavasaris, tačiau sodo medžiams tinkamas laikas tęsiasi iki gegužės vidurio. Tiesa, visad svarbu atkreipti dėmesį į aplinkosauginius reikalavimus, ypač jei medis yra saugomas“, – akcentuoja specialistas.

Didelių medžių genėjimas reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių, todėl savarankiškas bandymas tai daryti gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pavojingas.

Pastebėjus potencialiai pavojingą medį, agronomas rekomenduoja įvertinti galimybes jį pašalinti, jei augalas kelia nerimą ir tai leidžia aplinkosaugos įstatymai. Tais atvejais, kai medžio pašalinimas neįmanomas, specialistas pabrėžia profesionalaus genėjimo svarbą.

Anot jo, tinkamai praretinta ar sutvirtinta medžio laja smarkiai sumažina vėjo poveikį ir medžio virtimo ar šakų kritimo riziką.

„Brandiems medžiams galima naudoti specialius sutvirtinimo metodus – tvirtais diržais surišti tas šakas, kurios gali nulūžti. Šie sutvirtinimai lieka medyje visam laikui. Taip pat rekomenduojama pažeistas vietas pridengti specialiomis priemonėmis, kad medis būtų apsaugotas nuo drėgmės patekimo ir tolesnio puvinių formavimosi“, – patirtimi dalijasi K. Malinauskas.