Kaip atkurti mokytojo profesijos prestižą

Jau turbūt visi girdėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerija rengiasi kelti mokytojo prestižą ir padaryti taip planuoja iki 2025 metų. „Mokytojas – savo srities žinovas, profesionalas, aprūpintas šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis, gaunantis tinkamą atlygį už darbą“, – toks modelis trumpai pristatytas ministerijos pranešime. Bus matyti, ar tai tikrai padės pakelti prestižą. O vis dėlto kas jį nusmukdė?

Pirmiausia – aukšta kvalifikacija

Didžiausias smūgis prestižui – be abejo, kvalifikacijos stoka. Tas mokytojas, kuris nesugeba išaiškinti savo dalyko, dažnai daro klaidas, kurias pastebi ir mokiniai, tikrai neužsitarnaus jų pagarbos. Iš tiesų jaunimas labai greitai perpranta, kuris mokytojas dega savo mokomu dalyku, domisi naujovėmis, stengiasi įdomiai perteikti žinias, kuriam tiesiog rūpi patys mokiniai. O jeigu darbas mokykloje – kaip bausmė ar lažas, jeigu tik stengiamasi atbūti valandas darbe, mokiniai tą labai greitai pastebi, ir nieko gero nelauk.

Pasitaiko net tokių atvejų, kai kiti dalykai mokytojui būna svarbiau už dalyvavimą pamokoje. Reikia tvarkyti administracinius reikalus, užsiimti kita veikla, kažką organizuoti ir nėra laiko vesti pamokas. Mokiniai paliekami prižiūrėti kitam pedagogui, turinčiam savo pamoką gretimame kabinete, arba tiesiog lieka vieni, nepasirūpinus surasti pavaduojantįjį. Aišku, jaunesni moksleiviai į tokius dalykus galbūt nekreipia dėmesio ir net patenkinti, bet kai tai vyksta su dvyliktokais, kurie jaučia suinteresuotumą dėl egzaminų rezultatų, mokytojo prestižas smunka.

Atlyginimo klausimas svarbus

Ne vienas dabar mėgaujasi kalbėdamas apie tai, kad mokytojo prestižo neįmanoma pakelti didinant atlyginimą. Esą tai profesija, kuriai reikalingas pašaukimas, ir jokie pinigai čia nieko nepakeis.

Bet šitaip samprotaujant galima nusiristi iki to, kad mokytojas turėtų dirbti kone veltui, vienu pašaukimu sotus būdamas. Tikrai prestižine profesija niekada nebus ta, kuri nesuteikia padoraus atlyginimo ir kartu padorių gyvenimo sąlygų. O solidus atlyginimas sudaro sąlygas ir konkurencijai siekiant patekti į darbo vietą mokykloje. Konkurencija užtikrina geresnę specialistų kokybę – galima atsirinkti tuos, kurie patys geriausi. Taigi atlyginimas tikrai labai svarbus.

Gera atmosfera tarp kolegų

Vis dėlto tenka pripažinti, kad net jei mokytojai uždirbs tūkstančiais, net jei turės moderniausias mokymo priemones, niekas nesikeis, jei nebus keičiama atmosfera ugdymo įstaigose. Kad mokytojų darbas įtemptas ir sunkus, turbūt nekyla abejonių. Tenka girdėti, kad nemažai patyčių, žodinės agresijos mokytojai patiria ne tik iš „viršaus“ (t. y., savo valdžios), bet ir iš to paties lygmens bendradarbių. O horizontalūs santykiai labai svarbūs visiems, kurie tiesiogiai dirba su klientais, vadinamojoje fronto linijoje. Ypač tai būdinga dirbantiems švietimo įstaigose, paslaugų sferoje, gydymo įstaigose. Jiems labai dažnai tenka atlaikyti daug spaudimo, todėl psichologai pataria, kad tarp kolegų turi būti įdiegtas vieni kitų savijautos stebėjimas. Reikia išmokti suteikti vieni kitiems paprastą emocinę pagalbą.

Psichologai pataria, kad veiksmingiausia yra tiesiog išklausyti, nesiimant vertinti kolegos veiksmų ar dalyti patarimų. Mat jei žmogus nuolat patiria stresą ir neturi galimybių jo išsakyti, gali prasidėti net perdegimo sindromas. „Perdegęs“ darbuotojas pats sukuria distanciją tarp savęs ir situacijos, nesigilina į kliento poreikius. Kai kurie psichologai teigia, kad gydytojų, mokytojų ir kitų specialistų „perdegimas“ jau pasiekęs epideminį lygį. Didžiulė problema yra ir elementarus pervargimas, netinkamas, nepakankamas poilsis.

Tėvų ir visuomenės lūkesčiai

Ne vieną pedagogą teko girdėti skundžiantis, kad nesulaukia pagarbos iš mokinių. Ir neklaužados niekuo nerizikuoja, jie žino, kad jokios atsakomybės nėra. Todėl gali siųsti mokytojus „toli“ ir kitaip iš jų šaipytis. Daug kas sako, kad šiuolaikiniai vaikai yra nevaldomi.

Šeimose vis populiariau leisti vaikui viską arba beveik viską. Taip tėvai supranta laisvos asmenybės ugdymą. Negalima sakyti, kad tai visiškai neteisinga, bet labai svarbu išlaikyti balansą tarp to, ką leidi, ir to, ko reikalauji iš vaiko. Kad vaikas suvoktų tam tikras ribas. Nes kai pradinukas spardo ir muša savo motiną, kuri pabandė jam kažką uždrausti, tikrai negalima pasakyti, kai tai tinkamo auklėjimo rezultatas. O kaip dirbti mokytojui, jeigu klasėje keli tokie vaikai?

Iš tiesų pakalbėjus su pedagogais tenka išgirsti, kad šiuolaikiniai tėveliai labai daug reikalauja iš kitų – pedagogų, auklėtojų ir pan., ir labai nedaug iš savęs ar vaikų. Ne paslaptis, kad būna ir ateinančių mokytojui užduoti klausimą – kodėl mano vaikas gavo tokį prastą pažymį? Ir visai pamirštama paklausti paties vaiko, kodėl jis nepasistengė, arba pasiūlyti savo pagalbą pasimokyti. Nemažai šeimų pas mus persisunkusios narcicizmo dvasia: tai noras, kad vaikai sublizgėtų kurioje nors srityje, o dar geriau – keliose. Bet siekti to norima ne visada padedant vaikui, pasidomint, kas jam nesiseka ir pan., o reikalaujant, kad viską padarytų vien mokytojai.

Nesunku pastebėti, kad šiandienos visuomenė linkusi greičiau ieškoti kaltųjų, o ne analizuoti savo veiksmus. Juk jeigu pripažinsi savo klaidas, tada teks ieškoti jų priežasčių, mąstyti, kaip pasikeisti, kad jų neliktų. O tai daryti sunku. Geriau kaltinti kitus arba tiesiog pasitraukti. Psichologai sako, kad toks atvirkštinis veiksmas yra ir, pavyzdžiui, emigracija. Pasirinkti emigraciją – tai eiti pramintu keliu (psichologai tai vadina prisitaikymo modeliu), užuot tobulinus save ir ieškojus išeičių čia, tėvynėje.

Labai svarbus ir pačių mokytojų požiūris į savo darbą, į mokinius, bet prestižui pakelti labai pasitarnautų visuomenės, pirmiausia mokinių tėvelių, senelių, pagarbus požiūris į mokytoją, kaip tikrai sunkios profesijos atstovą, kuris turi nemažai mokytis, kad juo taptų, ir dar nuolat tobulintis. Visada padeda geriau įvertinti mokytojo darbą paprastas būdas – įsivaizduoti save jo vietoje: prieš 20-ies ar daugiau pradinukų arba, sakykime, dešimtokų klasę... Kažkur teko skaityti, kad suomiams sukurti vieną geriausių pasaulyje švietimo sistemų ir pakelti mokytojo profesiją iki aukštai vertinamųjų padėjo Suomijos kultūra ir sveikas žmonių protas.