Kai su­si­pi­na siūlų ma­gi­ja ir Ga­li­nos jaus­mai...

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

150293

„Aš esu pelė­da, man ry­tai būna sunkūs...“ – šyp­so­si tau­to­dai­li­ninkė, lėli­ninkė Ga­li­na Be­niu­šienė. Nie­ko keis­to, kad ir sa­vo dirb­tu­vių, „užg­ro­bu­sių“ vieną bu­to kam­barį, du­ris ne­re­tai ji pa­ty­liu­kais už­ve­ria tik pa­ry­čiais... Jo­se gims­ta uni­ka­lios lėlės, at­vi­rutės, o nuo šių metų – ir del­mo­nai. Ryš­kias­pal­viai kūri­niai ste­bi­na kruopš­tu­mu, ta­len­tu. „Vis­kas turbūt iš pro­se­ne­lių, se­ne­lių. Vi­si bu­vo auk­sa­ran­kiai“, – pa­ti­ki­na Ga­li­na.

Delmonai – ilgai brandinta idėja

„Aš nesu vien tik lėlininkė, aš esu labai įvairiapusis žmogus. Man atsibosta viena veikla, tuoj pat imuosi kitos. Man įdomu išmėginti naujas technikas“, – prisipažįsta Galina, pakvietusi į savo buto kambarį, kuriame nuo žemės iki lubų gausu lentynų, ant kurių tvarkingai sugrupuoti, sudėlioti visi kūrybai reikalingi audiniai, siūlai, įrankiai ir pan. Ant stalo pasodintos dvi dailios lėlės, dėžutėje paguldytos mažytės lininės lėlytės-segės, kitoje pūpso pelėdos ir žuvytės. Jos taip pat skirtos mūsų garderobui papuošti.

Dar toliau – į krūvelę sudėtos atvirutės. Rankų darbo, įvairių vaizdų, tapytos akvarele… Būtent atvirutės jai pelnė tautodailininkės vardą. Tai buvo 1987-aisiais.

O šiemet, paskatinta Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos pirmininkės, ji pasinėrė į naują avantiūrą – ėmė siūti delmonus. Prisipažinsiu – nežinojau, kas tai yra. Galina paaiškina, kad tai lietuvių liaudies kostiumo detalė, būdinga tik Mažosios Lietuvos regionui: „Jis rišamas ant tautinės juostos, yra kaip kišenė, į jį dėdavosi maldaknygę, pinigų, dar ką nors. O siuvinėjami būdavo visaip: ir ryškūs, ir su karoliukais. Delmonas netgi parodydavo moters statusą visuomenėje.“

Turbūt iš meilės siuvinėjimui rankomis Galinai labai artimi tapo ir delmonai. „Brandinau šią idėją daug metų, nes siuvinėjimas rankomis yra unikalus, nors užtrunka labai ilgai. O ši suirutė, neįvykusios parodos ir daugiau atsiradusio laisvo laiko pastūmėjo mane siūti delmonus“, – sako pašnekovė.

Visai neseniai į jos gausią diplomų kolekciją įsiterpė pats naujausias įvertinimas iš Šiaulių dailės galerijoje vykusios tautodailės parodos „Aukso vainikas“. Už siuvinėjimo tradicijas. „Labai juo džiaugiuosi. Turbūt labiau nei visais kitais“, – teigia tekstilininkė, jį gavusi būtent už delmonų siuvinėjimą.

aud07137.JPG

aud07136.JPG

Giminės palikimas – ne tik rankdarbiai, bet ir talentas

„Sakote – iš kur talentas? Va… – šypsosi tautodailininkė, rodydama mamos siūtas pirštinaites, skirtas jai pačiai – dar naujagimei. – Man tiesiog patinka siūlų magija. Tai nepaaiškinami dalykai. Iš kraujo į kraują, matyt, tai pereina.“

Kaip savo akį Galina sako sauganti prosenelio drožinėtus medinius vąšelius. Išsaugojusi ji ir močiutės bei mamos siuvinėtus audinius, specialius maišelius, į kuriuos senovėje dėdavo laikraščius, svogūnus, šepetėlius ir pan. Moteris neslepia – dabar jai taip malonu žiūrėti į šių brangių žmonių palikimą. Šildo ir prisiminimai, kai, būdama mažytė, mindavo močiutės siuvimo mašinos pedalus…

Daug meilės dailei ji juto lankydama Gegužių vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprintas dailės mokymas. Tautodailininkė iki šiol dėkinga savo mokytojams: Reginai ir Broniui Rudžiams, Onai Girdvainienei, Juzefai Damskienei. „Jų indėlis mano kūryboje labai didelis ir svarbus“, – šiltai pedagogus prisimena Galina.

Vėliau ji įstojo į Klaipėdos profesinę mokyklą, į siuvėjo-sukirpėjo specialybę. Puikiai mena pirmuosius tyliai ištartus žodžius, gavus diplomą: „Boboms sijonų nerauksiu.“ Moterims sijonų ji ir neraukia, bet kiekviena jos kurta lėlė tikrai pasipuošia Galinos siūta suknele ar sijonu.

aud07295.JPG

14 metų su lėlėmis

Nors tautodailininke ji pripažinta dėl savo gaminamų atviručių, visgi G. Beniušienė pristatoma kaip lėlininkė. Pašnekovė sako, kad lėlės jos gyvenime atsirado prieš 14 metų. Beje, jas siūti ėmė iš poreikio. „Kai gimė sūnus, buvo toks laikmetis, kai nebuvo nieko, o vaikui reikėjo duoti, su kuo žaisti. Teko kažką daryti“, – pasakoja ji.

Tąsyk tautodailininkės rankos į pasaulį paleido peliuką. Tiesa, paaugus sūnui, šis pirmasis Galinos kurtas žaislas iškeliavo į draugų šeimyną džiuginti kito mažylio. Vėliau vieną po kitos ėmė siūti lėles, dalyvauti parodose. Visgi ne viskas buvo lengva – Galina buvo beveik pasidavusi minčiai atsisakyti lėlių siuvimo ir grįžti kurti atvirukų. Tik vienos latvės galeristės dėka ji persigalvojo ir nenustojo siūti.

Kiekviena Galinos lėlė ypatinga – viskas, kas įmanoma, padaryta pačios rankomis. „Tai visai kas kita, nei siūti skudurinę Onutę. Čia viskas „iškrapštyta“, kiekvieną detalę stengiuosi daryti, išpiešti, siuvinėti pati. Man negražu, kai atsiranda pirktų detalių“, – patikina.

Ar lengva tuomet savo „vaikus“ atiduoti į kitus namus? Galina nesuabejoja – lengva, nes atitenka geriems žmonėms. „Labai smagu būna, kai žmonės atsiunčia mano lėlės nuotrauką, smagu, kad džiaugiasi, vertina ir saugo. Nes tai nėra paprasta lėlytė, ji turi išliekamąją vertę“, – sako pašnekovė.

aud07145.JPG

aud07193.JPG

121119630-2777632122504347-4109088099616914230-n.jpg

„Iškart jaučiasi geras skonis“

„Man patinka daryti taip, kad žmogus, paėmęs į rankas, turėtų ką žiūrėti, čiupinėti. Kad jis jaustų estetinį pasitenkinimą“, – sako Galina. Regis, žmonės išties pajunta, ką savo kūriniais tautodailininkė nori pasakyti, išreikšti. Ji su šypsena mena parodas Maskvoje, kai, atstovaudama Lietuvai, prie savo stendo sulaukdavo pagyrų, glostančių širdį: „O, Pabaltijys! Lietuviai... Iškart jaučiasi geras skonis ir kultūra… Mes jus mylim...“, „Atėjome būtent dėl jūsų lėlių“ ir pan.

„Ir dar daug, daug gražių komplimentų. Ir būtent tai yra vienas didžiausių variklių kūryboje. Be to, tai didžiausios pasaulyje profesionalių lėlininkų paro-
dos“, – sako Galina. Ji atvira: daug kas stebisi, kodėl savo kūrybą veždavo parodyti ir Rytų kaimynės rengiamose parodose. Pasak tautodailininkės, Rusijoje parodos rengiamos labai meniškai, profesionaliai, joms parenkamos išskirtinės vietos. „Ten labai daug talentingų žmonių susiburia kartu ir nelieka vietos politikai ir nesantaikai“, – paaiškina.

Tarp talentingų ir įvertintų tautodailininkų lietuvė atsidūrė ne tik parodose, bet ir Maskvoje išleistame leidinyje „Tekstilinė lėlė“. Kaip sako pati, patekti į šią knygą – beveik nėra šansų. Bent jau taip visi manė iki tol, kol keleto puslapių „kaltininke“ netapo ji pati. Pašnekovė pripažįsta, kad pasiūlymas išties buvo labai netikėtas: „Labai dažnai važinėdavau į Maskvoje vykusias parodas, nors patekti į tą virtuvę yra labai sunku. Mus pamilo, nes tokių lėlių niekas nedarė – būdavo visiškai kitokio stiliaus.“

Galinos lėlės taip pat Maskvoje vykusiame konkurse „Geriausias žaislas vaikams“ nuskynė laurus ir pelnė geriausiųjų nominaciją.

Svarbiausiu įvertinimu visgi lieka nuoširdžios žmonių padėkos. Galina mena atvejį, kai viena mama paprašė pasiūti į jos sūnus panašias lėles – kad, užaugus vaikams, visada šalia turėtų dalelę jų. „Ji man vėliau parašė laišką: „Galina, aš norėčiau jus turėti savo namuose. Kraustykitės pas mane. Aš sėdėčiau per dienas ir žiūrėčiau, kaip jūs kuriate. Net apsiverkiau pamačiusi lėles – nerealus panašumas!“ Argi tai ne įvertinimas?“ – nusijuokia pašnekovė.

121160345-346644979927275-3158936527098128737-n.jpg

Kūriniai dovanoja meilę

Į savo kūrinius Galina sudeda visus jausmus. Jie pripildyti meilės, šilumos, džiugesio, tad kartais liūdina žmonių požiūris į tautodailininkus.

„Esu įsitikinusi, kad rankų darbas nepelnytai nuvertintas apskritai. Nes tik žmogus, su meile kurdamas daiktą, tapydamas paveikslą, suteikia tam daiktui unikalumo. Turbūt kiekvienas meistras savo kūriniuose palieka didelę dalį savo širdies, geros energijos. Todėl žmogus, įsigydamas tautodailininko kūrinį, kartu gauna ir tai, kas nematoma – kūrėjo širdies dalelę. Ir nors septynmyliais žingsniais pasaulis juda pirmyn, kuriamos naujos technologijos, vargu ar nors vienos mašinos ar staklėmis pagamintas daiktas turės gyvybės, kokią turi rankų darbo daiktai“, – svarsto pašnekovė.

Galina neabejoja tautodailės išlikimu, tačiau sutinka, kad ji privalo būti funkcionali. „Turėtų būti labiau pritaikoma. Kad ir delmonai… Turiu minčių, kad galėčiau juos siūti kaip rankinukus. Juk labai gražus akcentas. Gali būti su inicialais, su kokiais nors ženklais ar pan., bet iš esmės tai būtų tas pats delmonas“, – apie planus prasitaria Galina.

aud07196.JPG

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt