Kai susipina menas, Prancūzija ir geras skonis – unikalaus restorano šefas pasidalijo, kas įkvepia stebinti klientus

Algirdas Žiogas konditerijoje sukasi jau beveik 8 metai. Daugelis šį šefą žino dėl jo kuriamų įspūdingų desertų. Šiauliuose kartu su mama atidaręs restoraną, vyras sukūrė ne tik sėkmingą verslą, bet ir džiugina miesto gyventojus bei svečius ypatingo skonio prancūziško stiliaus desertais. Kaip menininkas tapo konditeriu bei kur slepiasi įkvėpimas, Algirdas pasakoja Etaplius.lt skaitytojams.

– Kada susidomėjai konditerija?

– Konditerija yra kaip menas. Čia derinu spalvas, formas, kuriu dizainą tortams ir desertams. Konditerija iš esmės siejasi su estetika ir kūryba. Tai nuolat kintantis darbas, esame susieti su sezoniškumu, šventėmis, todėl kūryba yra mano kasdienio darbo dalis. Konditerija susidomėjau, dirbdamas restorano virtuvėje, prieš dešimt metų. Iš esmės maisto gamyba traukė nuo vaikystės, tai buvo lyg mano hobis. Kai Lietuvoje atsirado pirmosios desertinės, pamačiau, kad Šiauliuose tokios vietos labai trūksta. Rinka buvo tuščia, todėl pradėjau domėtis, kaip desertai gaminami, puošiami. Supratau, koks tai estetiškas ir tvarkingas darbas, lyginant su virėjo darbu.

– Kur nusprendei mokytis konditerijos?

– Sėmiausi patirties iš užsienyje vykstančių garsiausių parodų. Taip pat vykdavau į žinomų užsienio konditerių rengiamus kursus, kuriuose tobulinau savo žinias ir augau kaip konditeris.

– Kas gimė pirmiau – idėja atidaryti restoraną ar noras sieti savo gyvenimą būtent su desertais ir konditerija?

– Abi mintys visada buvo šalia. Restoraną atidaryti buvo mano mamos svajonė. Kadangi pats dirbau virėju, turėjau daug patirties, žinojau, kaip vyksta restorano darbas iš vidaus. Aš buvau baigęs konditerių kursus ir taip susijungė dvi svajonės – mano ir mamos. Tada gimė „Leja“. Tokios vietos Šiauliams trūko, kur estetiškoje aplinkoje žmonės galėtų užeiti išgerti kavos ir suvalgyti skanų rankų darbo desertą. Šiauliuose buvome pirmieji, pasiūlę prancūziškų konditerijos gaminių. Taip prasidėjo mano kūrybos kelias ir darbas konditerijoje.

– Kuo prancūziški desertai skiriasi nuo kitų?

– Jie ypatingi savo unikaliu gamybos procesu, išskirtiniais skoniais, deriniais bei precizišku dizainu. Tai yra sudėtingesnė ir moderni konditerija. Šiuos gaminius galime pritaikyti žmogaus skoniui, šventėms, išpildyti visus klientų norus.

– Minėjai, kad menas visada tave traukė, o desertų kūrimas taip pat yra viena iš meno formų. Kokia meninė veikla traukė anksčiau?

– Prieš tapdamas virėju, aš gyvenau iš menų. Tapydavau paveikslus, užsiimdavau įvairių grafikos dizainų kūrimu, todėl domino įvairūs menai – tiek kuriami kompiuteriu, tiek tapomi realybėje. Mano kurti paveikslai buvo pardavinėjami Vilniuje ir internetu. Teko kurti paveikslų žinomiems Lietuvos žmonėms, pavyzdžiui, krepšininko Lavrinovičiaus žmonai.

– Nuo meno pasukai į konditerijos verslą. Kaip sekėsi įsitvirtinti šioje rinkoje?

– Konditerijos pasaulyje įsitvirtinti nebuvo sunku, nes Šiauliuose konkurencijos neturėjome. Buvome pirmieji, kurie bandė įgyvendinti tokią idėją. Restorane pasiūlėme ne tik desertų, bet ir kokybiškų įvairių patiekalų. Kurti meniu mums padėjo žinomas šefas Gian Luca Demarco. Mano mama, būdama interjero dizainerė, sukūrė unikalų restorano interjerą, dėl kurio iki šiol nuolat gauname labai daug komplimentų bei stebiname miesto gyventojus ir svečius.

– Kokia tavo kasdienybė – kaip sekasi išlaikyti įkvėpimą ir sėkmingai dirbti?

– Ilgainiui išplėtėme konditerių komandą. Aš dalyvauju visuose kūrybos procesuose. Daug metų dirbant, monotonija paveikia ir kūrybą, todėl kasdieniuose darbuose stengiuosi nedalyvauti. Įkvėpimas šiame versle ne tik reikalingas, bet ir būtinas, kad sukurtume kažką įdomaus, unikalaus – ypač šventiniu laikotarpiu.

– Kasdien sukiesi tarp desertų. Ar pats esi smaližius?

– Ne. Saldumynų nebemėgstu. Tik pradėjęs dirbti, labai juos mėgau, valgiau, ragavau viską. Tačiau, laikui bėgant, visko tampa per daug ir nebesinori kasdien valgyti saldumynų. Šiuo metu aš jų nebevalgau, bet man labai patinka juos kurti. Kalbant apie maistą, mėgstu įvairių virtuvių maistą. Nėra vienos šalies patiekalų, kuriuos mėgčiau išskirtinai. Esu gurmanas, išbandau naujienas, įvairias kombinacijas, kad ir kokios keistos jos būtų.

– Koks tavo laisvalaikis? Ar norisi pertraukų nuo kūrybos ir restorano?

– Taip, norisi. Kuo daugiau monotonijos – tuo labiau norisi atsiriboti. Restoranai reikalauja daug dėmesio. Jeigu noriu išvažiuoti savaitgaliui, turiu iš anksto viską susiplanuoti. Mėgstu, pavargęs ir grįžęs po darbų, išjungti telefoną, pailsėti nuo visų skambučių. O ypač pavargęs vykstu atostogų į šiltesnes vietas. Šiltuoju metų sezonu mėgstu daržininkauti, sodininkauti namuose.

– Kur semiesi įkvėpimo nuolatiniam kūrybos procesui?

– Įkvėpimo semiuosi kelionių metu, ragaujant vietinius desertus, kelionių į parodas metu, socialiniuose tinkluose seku garsiausius pasaulio konditerius, domiuosi jų darbais. Turiu kūrybingą kolektyvą, kuris man padeda, kai pritrūksta įkvėpimo.

– Kokį įsimintiniausią desertą teko gaminti?

– Vieną įvardyti būtų sunku. Man svarbus kiekvienas klientas. Tačiau į atmintį įsirėžė vienas didžiausių mano gamintų tortų – 30 kilogramų, kurį gaminau vieno klubo jubiliejaus proga. Įsimintiniausi užsakymai yra dideli, dažniausiai skirti vestuvėms. Kartais prie sudėtingų užsakymų dizaino tenka padirbti iki nakties. Teko gaminti daugybę tortų žinomiems žmonėms, kurie atvyksta ir iš sostinės.

– Ačiū už pokalbį.