Kai pradedi jausti

Ant geležinkelio bėgių žaidžia paskutinė rudens saulė. Akimirkai spindulius, kaip ir pirmuosius pokalbio sakinius, po savimi nubloškia nuo Kauno pusės
atidundėjęs prekinis, permala ratais su didžiule nežmogiška jėga. Kaip gyvenimas. Mus ir per mus. Bet vos prašvilpia paskutinis vagonas, palydėtas trumpų bėgių konvulsijų, plieno paviršiuje vėl vartosi spinduliai. Švarūs ir nepažeisti.
Geležinkelio stoties magija...

Vieta, kurioje kiekvienas centimetras prisigėręs laukimo – su tikėjimu ir be jo, išsiskyrimų sielvarto ir praradimų kartėlio, susitikimų ir išsipildymo žavesio, kasdienių kelionių rutinos ir kažkokios nenusakomos vilties, kad pajudėjęs traukinys vieną kartą atsiplėš nuo bėgių ir lyg didelis besparnis drakonas pakils į nenusakomą kažką,kuriame surasi net tai, ko niekada neieškojai.
Erdvė mąstyti. Būti. Jausti.
Būtent šią erdvę atpažino ir pasirinko menininkė Jurga Juodytė savo videoperformansams eksponuoti. „Kaišiadorių kultūros centro kuratorės Linos Urbanavičienės buvau pakviesta parodai. Tačiau norėjau įgyvendinti įdomesnę idėją negu tik paveikslai ant sienos. Vaikščiojau po miestą. Geležinkelis – didelis energetinės traukos centras“, - sako nuo Nemaitonių krašto kilusi performansų autorė, fotografė, grafinio dizaino kūrėja, po penkerių metų pertraukos (2013-ųjų sausį Kaišiadorių kultūros centre buvo atidaryta jos personalinė paroda „Šiuolaikinės madonos“) su savo kūryba vėl sugrįžusi į Kaišiadoris.
– Projekto esmė – performanso meno ir mašinų sintezė. Būti mašina šiuolaikiniame pasaulyje yra siekiamybė. Ir pati pastebėjau, kad gerai jaučiuosi būdama mašina. Bet kai esi išmušamas iš įprastų vėžių, pradedi jausti... Mašinomis sunku pasitikėti, tačiau šiuolaikinis žmogus yra priverstas tai daryti, nors daugelis iš mūsų nežinome, kas iš tikrųjų slypi tenai, po dangteliu. Klausimas – ar mašinas mes valdom, ar jos mus? – ieško atsakymo menininkė, pastaruoju metu, kaip pati sako, besidominti mašinų ir meno sinteze. Susibūrusi kūrybinė grupė, kurioje, be J.
Juodytės, inžinerinius sprendimus, programavimą atlieka Paulius Tumelis, vaizdo instaliavimą, montavimą – Augustinas Bagdonas, savo menu įrodo, jog galima įgyvendinti netikėčiausias idėjas.
Kaišiadoryse prie šios grupės daug prisidėjo projekto kuratoriai – parodų organizatorė Lina Urbanavičienė, Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Aistė Blėdienė. Kūrybinė grupė dėkinga mūsų rajono savivaldybei, parėmusiai projektą; AB „Lietuvos geležinkeliai“ – už suteiktą galimybę įgyvendinti. Idėją.
Taigi – geležinkelio stotyje bei antrajame perone sumontuota aparatūra, įrengti ekranai. Beliko sulaukti pagrindinio performanso veikėjo – traukinio, jo energijos, reikalingos kelionei į nepažintą pasaulį. O gal – save?
Koks iš tiesų kūrėjo santykis su mašina? Kad įvyktų akistata su menu, parodaksalu, tačiau, pasirodo, jie vienas kitam reikalingi, būtini. Traukinys priartėja, jo energija į judesio gaviklį siunčia signalą, ir kompiuteriukas tą didžiulės energijos impulsą perduoda projektoriams, perone įsižiebia penki ekranai. Iš vagono išžengęs žmogus atsiduria akistatoje su menu. Ta akistata vyksta ir stotyje, kur traukinio laukimas prisipildo videoperformanso vaizdų.
Be traukinio energijos tai būtų neįmanoma.
Be meno, menininko, traukinys yra tiesiog mašina.
Šį kartą jie yra viena.
„Puikus jausmas įgyvendinti idėją. Traukinys tikrai gali įjungti meną. Ir menas tikrai gali sustabdyti traukinį (menas „išeina“ iš galerijos ir provokuoja nenorinčius ir norinčius žiūrėti – stoties perone). Šį mano performansą nepriekaištingai atliko traukinys“, - po šio tarpdisciplininio meno projekto premjeros mintimis dalijasi Jurgita Juodytė.
---
Penkiuose perono ekranuose traukinys davė impulsą nepaprastai giliam J. Juodytės videoperformansui „Sudie“, kurį menininkė filmavo ištisus metus kas septynios dienos.
Ištisus metus miške supasi pakabinti vyriški marškiniai. Atrodo, laikas jų nekeičia. Keičiasi tik vaizdas, aplinka. Marškiniai supasi krentant rudeniniams lapams. Sniegui. Marškiniai supasi, kai pamažu ima atgimti gamta. Beveik susilieja su apačioje žydinčiomis plukėmis. Nublanksta prieš vasaros spalvas. Paskui juos vėl liečia krintantys rudeniniai lapai. Kūrinys, skirtas skyrybų gedului, kur metai „suspausti“ į 8 minutes 43 sekundes, tačiau žiūrinčiojo viduje laikas išsiskleidžia tarsi dykumų rožė, palaistyta mūsų jausmais, ir iš tiesų, tu jau negali pasakyti, kiek laiko tai trunka.

Labai giliai pagauta esmė. Nežinia, ar menininkė turėjo tokių tikslų, tačiau itin pakeri šio kūrinio folkloriškumas – marškinių motyvas atėjęs iš liaudies dainų, šimtus kartų atkartotas ir atkartojamas poezijoje, todėl žiūrėjimas pinasi su eilėraščių nuotrupomis ir turtingai papildo videoperformansą.
Stotyje traukinys premjeros dieną įjungė kitą Jurgitos Juodytės kūrinį, kuriame aštuonios valandos užrakintos į 8 minutes. „No cube“. Virš galvos pakabinta kamera filmuoja prie mašinos – šiuo atveju – kompiuterio – dirbančią moterį. Prisimeni J. Juodytės žodžius apie mašiną. Iš tiesų – dažniau nei manome, mes esame jos.
Ilgai filmuoti ir „suspausti“ performansai – dar vienas sėkmingas šio projekto pasirinkimas. Juk stotyje laukiant traukinio laikas keičia savo formas. Minutės išsitęsia į ilgas valandas, kai lauki. Laukiant traukinio, kaip ir, sako, mirštant, per kelias minutes gali nugyventi visą savo gyvenimą.
Projekto partneriai – AB „Lietuvos geležinkeliai“, rėmėjas – Kaišiadorių rajono savivaldybė, organizatorius – Kaišiadorių kultūros centras. Projektą filmavo Karolis Kucharskis.
Tomo Karolio Kucharskio nuotr.