REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Lapkričio 7 d. 19:05

Kai pa­vė­la­vai į trau­ki­nį, kvai­la kur be­sku­bė­ti

Šiauliai

(DCStudio nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


193078

Spa­lio vi­du­ry­je lan­kiau­si „Li­tex­po“ kas­met vyks­tan­čia­me „Art­Vil­nius“. Daug kas pa­ti­ko. Pui­kūs bu­vo ir šiau­lie­čiai. Jo­no Me­ko vi­zua­lių me­nų cent­ro eks­po­zi­ci­jo­je žiū­rė­jau J. Me­ko fil­mą apie Jur­gį Ma­čiū­ną. Įsi­mi­nė pa­sta­ro­jo fra­zė: „Kai pa­vė­la­vai į trau­ki­nį, kvai­la kur be­sku­bė­ti.“
 

Ruduo – ramybės ir susikaupimo metas, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi laukia ateinančios žiemos ir speigo. Tiesa, ruduo šiais metais įsigali neskubėdamas. Bet, sako, jei šermukšnių šakos linksta nuo vaisių, bus šalta žiema. Jau mėnuo, kai su baime kalbame apie sąskaitas už šildymą, kurios tuoj mus pasieks. „Pamatysime, ko nematę“, – gąsdiname vieni kitus. O dėl šaltos žiemos, telieka konstatuoti –
kaip Dievas duos.

Giriamasi, jog jau dabar tai tikrai Vilniuje pastatys stadioną. Tikinčiųjų tuo mažai likę. Sako, kol nepamatys, nepatikės. Kaip apaštalas Tomas netikėjo Kristaus prisikėlimu. Bet pamatęs įtikėjo. Būna netikėtumų. Pamenu, ypač mane nustebino, kai 1975 metais ankstyvą pavasarį, gesinant degančią mūsų miesto Šv. Jurgio bažnyčią (tą prie Geležinkelio stoties), vienas gaisrininkas nušalo kojas.

Diskutuojama – griauti ar negriauti senąjį Vilniaus oro uosto pastatą. Teisingiausiai, manau, šiuo klausimu pasisako peliukai Surskis ir Mauzeris, kurie siūlo, kad viską galėtų lemti Petras Cvirka: jeigu jis lankėsi šiame pastate, tai – griauti, jei nesilankė – palikti.

Anksčiau parduotuvių apsaugos darbuotojus gąsdino žmonės su kaukėmis, tekdavo su tokiais net susišaudyti, dabar gąsdina atsisakantieji kaukes dėvėti, nes jie gali išsitraukti ginklą.

Pastebėjau, jog net TV rodomi kino filmai liūdnesni. Dramų ir tragedijų daugiau nei komedijų. Restauruojami senieji lietuviški kino filmai. Visi liūdni: „Adomas nori būti žmogumi“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Riešutų duona“, „Vasara baigiasi rudenį“...

Tiesa, televizija stengiasi ir linksminti. Tačiau jaunimas sako, kad net, pavyzdžiui, „X faktorius“, o juo labiau „Kaukė“ ar panašūs konkursai, jiems neįdomūs. Visiškai sutikti su tokiais nenorėčiau, tad pasiūlyčiau pasiklausyti „X faktoriuje“ pasirodančiųjų ir, esu tikras, visi maloniai nustebs, kad Lietuvoje tiek daug gabių jų bendraamžių.

Prie TV nežiūrinčio jaunimo, žiūrėk, prisijungia ir viduriniosios kartos atstovų, bet dabar apie tai, ką televizija rodo žiūrintiesiems. TV programų savaitraščiai ir kiti leidiniai dažnai paskelbia žiūrimiausių televizijos laidų dešimtukus arba bent penketus. Žmonės, kurių pavardės ar nuotraukos, kai šie vardija savo mėgstamiausias TV laidas, skelbiamos, pamini „Panoramą“, kitas rimtas laidas, tarp kurių – „LRT forumą“ ar „Nacionalinę ekspediciją“, kanalus „LRT PLIUS“, „Info TV“, „Discovery“, „History“, „National Geographic“, „Mezzo“, tad net keista, kad reitinguose vis tiek pirmauja „TV pagalba“, „KK2“, „Farai“. Vadinasi, žiūrovai žino, kas yra intelektualios visuomenės vertinama, bet mieliau žiūri kitas laidas.

Moterys sako šiais metais pasirinkusios tik du serialus – „Monikai reikia meilės“ ir „Moterys meluoja geriau“. Tiesa, klausant kai kurių serialų herojų pokalbių, norėtųsi pastebėti, jog žmonės taip nekalba.

Jei serialai jau pasirinkti, reikia rinktis kitas laidas. Kas pirmadienį žiūrėjo „TV pagalbą“ ar „KK2“, žiūrės jas ir kitomis dienomis. Čia jau nieko nepakeisi. Pirmadienį žiūrėjusieji „Nuo... iki“ antradienį žiūrės „Bus visko“, o dar ir „Prieš srovę“. Trečiadienį jiems skirta „Šeškinės 20“ ir „Gero vakaro šou“, o ketvirtadienį – „Bučiuoju. Rūta“.

Žvelgiant į šių laidų svečius, darosi akivaizdu, kad mūsų televizijoje chroniškai stinga asmenybių. Neseniai skaičiavau, jog tokių žmonių, lakstančių per visas televizijas, yra gal 200, bet, geriau pagalvojęs, manau, klydau – jų dar mažiau. Žvelgiu į kažkokią porą (manykime, verslininkų), nufotografuotą kažkokioje prezentacijoje, tik keistoka jų pavardė parašyta po nuotrauka: „Renginio Akimirka.“ Be to, nėra vakaro, kad televizoriaus ekrane neišvystume mūsų politikų. Iš 141 Seimo nario mažajame ekrane, pastebėsi, nuolat sukinėjasi gal 40. 101 kažkur dingę. Bet gal ir gerai, nes ir tų 40 pakanka. Kai kunigas ką nors šventina, o šalia nėra Seimo nario, atrodo, kad šventimai nepaveikūs.

Savaitgaliais televizijos kanalai liudija, jog lietuviai negali be dainų ir šokių. Galima perfrazuoti A. Čechovą ir tarti, jog jei ant lietuvio sienos kabo šautuvas, jis vakare dainuos ar šoks. Keistas TV sezonas be jokio dainų ar šokių projekto. Tiesa, šiais metais lietuviai, niekada nedirigavę, dirigavo didžiausiam orkestrui (laida „Maestro“). Bent aš į dirigentus visada žiūrėjau su didžiule pagarba, todėl iš dirigavimo daromas šou, mano galva, nėra vykęs sumanymas.

Televizija praneša susirgusiųjų ir mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius, rodo vaizdus iš perpildytų ligoninių. Iškart po to reklamuoja šokių projektą. Prisiminiau anekdotą, kurį ta proga papasakojo žurnalistas Vilius Kavaliauskas.

Per vakarienę po Suslovo laidotuvių Brežnevas padarė visiems pastabą, jog tik vienas Pelšė pakvietė jo žmoną Viktoriją šokio. Tarp kitko, Pelšė tuo metu buvo seniausias politbiuro narys.

Nori nenori šių dienų tekstuose vis lenda žodis „virusas“. Nesuprantu, kaip čia yra. Tiek pinigų išleidžiame vakcinacijos reklamai, o poveikio jokio. Gi antivakseriai dykai daugiau nuveikia. Reikia tik tikėtis, kad virusas nėra kvailas ir žmonijos nesunaikins. Nes jeigu jis visą žmoniją numarintų, jam nebūtų prie ko glaustis ir jis pats žūtų.

Anksčiau nežinojome apie jokius virusus. „Viruso“ vardas retai skambėjo. Tai nereiškia, kad virusų nebuvo, tiesiog buvome apsaugoti nuo perteklinių pasakojimų apie jį. Kai sovietmečiu mūsų atlikėjai (konkrečiai 1979 m. filharmonijos estradinis ansamblis „Estradinės melodijos“, vad. Juozo Tiškaus) koncertavo Mongolijoje, ten siautė kažkoks virusas. Prie ansambliečių buvo pristatyti net keli žmonės, kurie saugojo, kad niekas nieko apie virusą nesužinotų. Tik grįžę sužinojo.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA