Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Prisirišimas. Deimantė su vestuviniu žiedu nesiskirdavo nė minutei. Net pirty nenusimaudavo. Kai karštas metalas imdavo deginti ranką, bėgdavo atsivėsinti. fietzfotos nuotr.
Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt
Deimantė sukiojo ant bevardžio piršto užmautą santuokos simbolį ir akylai stebėjo vyrą, sėdintį kitoje stalo pusėje. Šis romiai valgė sriubą, o ant rankos, laikančios šaukštą, ir vėl nesimatė žiedo. Vyras jį nusimovė iškart po vestuvių ceremonijos. „Man trukdo“, – pareiškė.
Trukdo žiedas ar žmona?
Tai išgirdusi, Deimantė nustebo. Juk žiedus abu skrupulingai rinkosi, matavosi ir še tau kad nori. Pati Deimantė su vestuviniu žiedu nesiskirdavo nė minutei. Nesvarbu, prausdavosi duše, tvarkydavo kambarius ar miegodavo – žiedas likdavo ant jos piršto. Net pirty nenusimaudavo. Kai karštas metalas imdavo deginti ranką, bėgdavo atsivėsinti.
Žinodama, kad visas problemas geriausiai išsprendžia humoras, Deimantė iš pradžių bandė juokauti. „Noriu gyventi ne su meilužiu, o su vyru“, – šypsodamasi čiulbėdavo. Bet vyro vestuvinis žiedas taip ir likdavo gulėti Deimantės papuošalų dėžutėje.
Nė pati nepastebėjo, kaip juokai pavirsdavo į absurdiškus priekaištus: „Tai gal tu pats meilužės ieškai?“, „Gal nenori būti vedęs?“, „Gal tau ne žiedas, o aš trukdau?“ Kildavo konfliktas, pasipildavo Deimantės ašaros ir vyras, praradęs kantrybę, užsimaudavo vestuvinį žiedą. Ištverdavo su juo porą dienų, o paskui viskas kartodavosi iš naujo.
Šįkart Deimantė sukiojo savo vestuvinį žiedą, tikėdamasi, kad vyras atkreips dėmesį ir prabils pirmas. Kad nereikės juokauti, priekaištauti ir verkti. Veltui.
Netekusi vilties, Deimantė nusprendė pasitarti su virtualiomis draugėmis, išsprendusiomis ne vieną jos problemą. „Jau metai, kaip esame susituokę, ir niekaip nepriverčiu savo vyro mūvėti vestuvinio žiedo. Ką daryti?“ – paklausė pamėgtoje mergaitiškų pokalbių interneto svetainėje.
„Ne žiedo nešiojimu rodoma meilė“
„Nieko nedaryti. Nematau čia jokios tragedijos. Mes vedę treji metai. Žiedą vyras užsimauna tik švenčių proga. Aš žiedo namie nemūviu – tik kai išeinu. Kartais užmirštu, kartais sąmoningai nesimaunu, jei susipykstu su vyru“, – atskriejo atsakymas.
„Mano vyras, kaip ir jūsų, nusiėmė žiedą iškart po vestuvių šventės. Teisinosi, kad spaudžia. Bandžiau prikalbinti padidinti, bet, pamačiusi, kad jam tiesiog nesinori jo nešioti, nurimau. O dabar jau mėnuo, kaip aš sportuoju, lankau baseiną, ir štai žiedelio ant piršto kaip nebūta. Sportuojant nepatogu, baseine baisu pamesti. Taigi dabar abu žiedai draugiškai guli dėžutėje“, – rašė kita komentatorė.
„Mano vyras dar prieš vestuves buvo pareiškęs, kad žiedo nenešios – jam nepatinka. Iš pradžių pykau ir išgyvenau, priekaištavau, kad nemyli, bet po kiek laiko supratau, kad tai smulkmena. Ne žiedo nešiojimu ar nenešiojimu rodoma meilė. Kiti, žiūrėk, nešioja žiedus, bet patyliukais tokias niekšybes krečia, kad ohoho“, – rašė dar viena.
Žiedo „naštos“ nejaučia
Deimantė susimąstė: gal tikrai perdėtai reaguoja? Taip, ant vyro rankos nėra vestuvinio žiedo, bet ta ranka šaltais žiemos rytais gramdo jos mašinos stiklą, neša sunkius pirkinius namo ir apkabina, kai to labiausiai reikia.
„Leiskite paklausti visų, nenešiojančių žiedų: kokiu tikslu tuomet juos pirkote? Dėl vaizdo juk galima aplink pirštą apvynioti varinę vielą. Mes su vyru nešiojame abu. Nei jis, nei aš nejaučiame žiedo „naštos“. Neįsivaizduoju, kaip žiedas gali trukdyti – aš jo net nejaučiu“, – Deimantės mintis pertraukė diskusijos dalyvė.
„Man labai juokingai nuskambėjo vieno pažįstamo pareiškimas, kad nuo vestuvinio žiedo PŪVA pirštas. Tokio „įtikinamo“ pasiteisinimo dar nebuvau girdėjusi. Beje, kiek žinau, tas pažįstamas – mėgėjas pasidairyti į šalis“, – rašė kita, o Deimantė net nusipurtė.
„Aš nešioju žiedą dėl dviejų priežasčių. Nes noriu parodyti vyrui, kad galvoju apie jį ir gerbiu mūsų ryšį. O antra priežastis ta, kad nenoriu klaidinti žmonių, būdama be žiedo. Paskui kyla nesusipratimų. Juk kaipgi kitaip atskirsi vedusį nuo nevedusio?“ – antrino dar viena komentatorė.
Eksperimentas su vestuviniu žiedu
Deimantė jau buvo bepakylanti nuo kompiuterio – įsivaizdavo, kaip prie jauno ir sėkmingo jos vyro lipte lipa gražuolės. O ką – juk žiedo tai nėra.
„Kartą vienas mano draugas pasakė, kad nėra nieko nuobodžiau už moterį, kuri visuomet nešioja savo vestuvinį žiedą. Nieko blogo kartais nuo jo pailsėti. Vedusi – dar nereiškia, kad mirusi. Aš pati tikrai ne kiekvieną dieną nešioju vestuvinį žiedą. Kartais pamirštu, kartais nenoriu, o kartais žinau, kad eisiu į susitikimą su labai žaviu vyriškiu. Nesu neištikima, tiesiog esu gyva“, – Deimantė perskaitė komentarą.
„O jūs pabandykite pati nenešioti žiedo. Pažiūrėkite, ar vyras pastebės. Jeigu pareikalaus nešioti, nors pats to nedaro, sakyčiau, kad kažkas ne taip. Jei jam neužklius, gal tikrai nesureikšmina vestuvinio žiedo“, – pasiūlė kita.
Deimantė nusprendė taip ir padaryti. Maža to, ištisą savaitę palikdavo savo vestuvinį žiedą pačiose netikėčiausiose vietose: prie kriauklės, dantų šepetukų, ant naktinio stalelio ir t. t.
Visa tai darė skaudančia širdimi – žiedo jai labai trūko.
Kartą abu su vyru sėdėjo prie valgomojo stalo. Deimantė nejučia čiupinėjo pirštą, ant kurio buvo įpratusi jausti metalą, ir žiūrėjo, kaip vyras romiai valgo sriubą. Ant jo rankos, laikančios šaukštą, ir vėl nesimatė... Pala. Matėsi! Ant kairės vyro rankos bevardžio piršto blizgėjo vestuvinis žiedas. Deimantė taip įsispoksojo į netikėtą reginį, kad, pakėlusi akis ir sutikusi vyro žvilgsnį, net nuraudo. Šis tik švelniai šyptelėjo ir, neprataręs nė žodžio, toliau romiai valgė sriubą.