Kafijos gėrimo kultūros gaivinimo praktikos Mažojoje Lietuvoje tradicija įrašyta į nematerialaus kultūros paveldo nacionalinį sąvadą

foto-d.-bielkausko
Šilutė
D. Bieliausko nuotr.
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro inf.

Kafijos gėrimo kultūros gaivinimo praktikos Mažojoje Lietuvoje tradicija įrašyta į nematerialaus kultūros paveldo nacionalinį sąvadą

Šilutės kultūros ir pramogų centro kartu su partneriais teikta nematerialaus kultūros paveldo byla papildė nacionalinį sąvadą. Jame atsirado dar viena Šilutės krašto tradicija – Kafijos gėrimo kultūros gaivinimo praktikos Mažojoje Lietuvoje.

Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su lietuvininkų tradicinio gėrimo – kafijos – gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. II pusėje. Miestuose ir dvaruose plito kafijos palaunagė, kuri apjungė senovinį pavakarių valgymą ir vokišką kavos popietės pakaitalą. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio, vadintas „palaunage“ (valgis tarp pietų ir vakarienės)“. Kafija buvo ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijos, miežių, kviečių ar rugių). Tokia kafijos valanda iš dvarų ir miesto kavinių ilgainiui persikėlė į lietuvininkų namus.

Šiomis dienomis tradicija gyva tarp vyresnio amžiaus vietinių krašto gyventojų, kurie dažnai, ypač sekmadieniais, po pamaldų, susieina parapijos namuose ar artimiausioje kavinėje „kafijos stundai“. Kaip šeimos bendravimo tradicija, palaunagė yra nykstantis kultūrinis reiškinys, nes yra pasitraukusi iš daugelio žmonių kasdienio gyvenimo. Siekiant išsaugoti šią tradiciją ir gaivinti kafijos gėrimo kultūrą, įvairios regiono bendruomenės, asociacijos, kultūros įstaigos, įmonės fiksuoja gyvas reiškinio formas, viešina tradiciją, organizuoja jai skirtus renginius, edukacinius kulinarinio paveldo užsiėmimus. Gražia tradicija tapo vaišinimasis gilių ar cikorijų kafija kultūrinių renginių ir bendruomenių suėjimų metu. Tradicijos tąsai išlaikyti nuo 2019 m. rengiama „Kafijos diena“. Kasmet birželio 26 dieną Mažosios Lietuvos regione rengiama Kafijos diena. Tai Šilutės kultūros ir pramogų centro iniciatyva apjungti nuo 2013 m. minimą Vėtrungių dieną ir kafijos gėrimo tradicijai skirtą dieną, prie kurios prisijungė ir kitos regiono savivaldybės, jų kultūros įstaigos, organizacijos bei privačios įmonės. Tą dieną besisvečiuojantys šiame regione kviečiami užeiti į kavines pažymėtas „Kafijos dienos“  ženklu ir jose paragauti, pasimėgauti šiuo tradiciniu lietuvininkų gėrimu. Kafijos dienos vyksta visame etnografiniame regione: Klaipėdos mieste, Neringoje, Juodkrantėje, Smalininkuose, Viešvilėje, Klaipėdos rajone, Drevernoje, Agluonėnuose, Pagėgiuose, Mociškiuose, Šilutėje, Rusnėje, Kintuose. Kafijos dienų iniciatyvoje kasmet dalyvauja apie 20 kavinių.

Šiuo metu „Kafijos dienos“ vyksta visose septyniose savivaldybėse, kurios apima  etnografinį Mažosios Lietuvos regioną.

Veiklos, prie kurių kasmet prisijungia vis gausesnis būrys entuziastų, įtakojo tradicijos pirminės paskirties ir raiškos formų pokyčius, tačiau išsaugojo ir viso regiono bendruomenei aktualizavo svarbius kafijos gėrimo kultūros bruožus. Gaivinimo praktikos prisideda prie Mažosios Lietuvos etnografinio regiono bendruomenės telkimo, tradicinės kultūros išsaugojimo, reprezentavimo ir įsitvirtinimo nūdienos gyvenime.

Naujai Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai bus pristatyti kovo 28 d. šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.

Nematerialaus kultūros paveldo sąvade – gyvosios ir nykstančios tradicijos, bendruomenes ir tautą vienijantys ženklai

Gausiu būriu šį pavasarį į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą suskrido bendruomenių puoselėjamos tradicijos ir jas išsaugančios veiklos. Šiemet sąvadą papildė net vienuolika reiškinių – tiek visuotinai Lietuvoje, tiek nedidelėse vietos bendruomenėse praktikuojamų.

Iš kartos į kartą perduodamos tradicijos – ypač vertingų žinių apie krašto kultūrinę įvairovę, žmonių kūrybingumą ir pasaulėvaizdį lobynas. Juo siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie Lietuvoje gyvuojančias savitas kultūros tradicijas ir jų išsaugojimo praktikas.

Šiuo įrašymu sąvadą papildė Gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje, Klojimo teatro tradicija Tautkaičių krašte, Lietuvos heraldikos tradicija, Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos tradicija Lietuvoje, šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje, Šukionių kaimo Mojavos (Gegužinės pamaldos), tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose, arimo arkliais tradicijos gaivinimo Lazdijų krašte ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo Mažojoje Lietuvoje praktikos bei lietuviškos pirties akademija.

Gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje tradicija atspindi krašto žmogaus gamtos reiškinių supratimą. Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą – kasė iš marių dugno, traukė nardydami ir kt., tačiau gaudymas keseliais arba graibštais kaip buvo, taip ir liko pagrindiniu būdu. Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, kitose vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos.

XIX a. pab. Lietuvos kaime užgimusi liaudiško vaidinimo – klojimo teatro – tradicija tebėra gyvybingas mėgėjų teatro reiškinys. Vienas ryškiausių šios tradicijos tęsėjų ir puoselėtojų yra Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė“. Tautkaičių teatro tradicijos išskirtinumas – šeimų, giminių bendruomenė, kurioje iš kartos į kartą perduodami vaidinimo įgūdžiai, patirtis, bendravimo kultūra. „Gegnės“ spektakliai – įvairių lietuvių autorių kūriniai, pjesės, pritaikytos kaimiškai teatro specifikai. Į vaidinimus įpinamos senosios dainos, muzika, šokiai, žaidimai, sakytinė tautosaka.

Lietuvos heraldikos tradicija – valstybę, vietoves, asmenis, institucijas, korporacijas išskiriančių herbų kūrimo ir naudojimo taisyklių sistema. Ji mena XIV a., kai atsirado herbiniai Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kilmingųjų antspaudai, specifiniai lietuvių linijiniai herbiniai ženklai, formavosi valstybinė, žemių heraldika. Šiuo metu heraldinė praktika patiria renesansą. Turimi ir naujai kuriami herbai, herbiniai ženklai atlieka komunikacinę funkciją – įprasmina ir parodo valstybės, institucijų, šeimų, giminės, bendruomenės istoriją, statusą, puoselėjamas tradicijas, įamžina svarbių įvykių atminimą.

Jidiš lietuviškasis dialektas kartu su jo pagrindiniais skleidėjais – iš Vakarų ir Vidurio Europos emigravusiais žydais aškenaziais – įsitvirtino apie XV a. beveik visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Litviš yra žodynu ir gramatinėmis formomis itin turtingas bei kultūriniu požiūriu įtakingas nehebrajiškų žydų kalbų dialektas viso  pasaulio žydų diasporoje. Nykstančio dialekto išsaugojimas, pasitelkiant įvairias bendruomenės skatinimo, pedagoginio ir kultūrinio ugdymo, akademines bei memorialines priemones, padeda puoselėti žydų diasporos identitetą, stiprinti socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės gerovės.

Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose nuo XVIII a. minimas šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose. Po 1990 m. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje. Tradiciškai ji vyksta kasmet įvairiose Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kt. bendruomenėse, evangelikų liuteronų parapijose. Įvairaus amžiaus bendruomenių nariai, parapijiečiai susirenka pabūti kartu, pabendrauti, giesme šlovinti Dievą, pamuzikuoti, padainuoti, numatyti bendras veiklas.

Mojavos – kasdienės gegužės mėnesio pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Tai – bendruomeninė tradicija, Lietuvoje paplitusi 1898 m. Vadovaujamasi kunigo Antano Baranausko suvienodinta pamaldų liturgija, jos eiga, giedamos nustatytos giesmės. Šukionyse, vienintelėje Biržų rajono gyvenvietėje, daugiau kaip 115 metų mojavojimas namuose yra palaikomas ir šiomis dienomis praktikuojamas išskirtinai pačių kaimo žmonių. Gegužinių pamaldų tradicija stiprina Šukionių krašto gyventojų bendruomeniškumą, teikia emocinę gerovę, telkia gyventojus įvairioms socialinėms iniciatyvoms –talkų organizuojamui, sunkiai judančių žmonių pavežėjimui, giesmynų spausdinimui.

Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose pagal Romos katalikų bažnyčios apeigyną ir vietines tradicijas švenčiami nuo 1785 m. Miestelio gyventojai ilgametes savo šeimų ir giminių tradicijas prisimena ir liturginę bažnyčios šventę rengia liepos 22 dienai artimiausią sekmadienį. Šventinių Mišių kulminacija – iškilminga procesija Veiviržėnų miestelio gatvėmis, suburianti visų amžiaus grupių tikinčiuosius – nuo vaikų iki senelių. Po bažnytinių iškilmių tikintieji renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur vyksta šventinė programa – jomarkas, koncertas, kitos kultūrinės veiklos.

Žmogaus ir miško ryšys kyla iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir veiklų visumos, Šis lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu. Šiandien miškų išsaugojimu rūpinasi kaimo ir miesto bendruomenės, bendrijos, institucijos, organizacijos ir pavieniai asmenys. Švietimu, mokymu, kūryba jie prisideda prie mus supančios aplinkos pažinimo, apsaugos, visuomenės sąmoningumo, tvarios gyvensenos ugdymo.

Lazdijų krašte sėkmingai gaivinama gilias šaknis turinti, tačiau daugelyje Lietuvos vietų jau išnykusi arimo arkliais tradicija. Kai kuriose šeimose iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai, technologija, įnagiai, laikomasi senovinių papročių – pirmoji vaga laukuose ariama po Jurginių atšilus orams ir nugriaudėjus Perkūnui, tikintis gero derliaus, kaip auką žemei apariant kelis margučius ar riekę duonos. Arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos iniciatoriui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai. Rudeninio arimo talkos stiprina bendruomenę, ugdo pagarbą darbui, žmogui ir pačiai tradicijai.

Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdinga šeimos ir bendruomeninė tradicija, susijusi su šio lietuvininkų tradicinio gėrimo gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais. Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. antroje pusėje. Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai). Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių). Šiomis dienomis gražia tradicija tapo vaišinimasis kafija per kultūros renginius ir bendruomenių suėjimus. Tradicijos tąsai nuo 2019 m. rengiama Kafijos diena.

Nuo seniausių laikų visoje Lietuvos teritorijoje paplitusi pirčių lankymo tradicija, nepriklausomybės pradžioje buvo atsidūrusi ties išnykimo riba. Jos atsigavimą ir plitimą lėmė Lietuviškos pirties akademijos prieš 20 metų pradėti rengti pirtininkų kursai ir kitos įvairios tradicinės pirties entuziastų visuomeninės iniciatyvos. Pasikeitė ir išaugo pirtininko vaidmuo – dabar jis ne tik pirties kūrentojas ar prižiūrėtojas, bet ir pirties reikmenų ruošėjas, tradicinių pirties procedūrų atlikėjas, besirūpinantis pirties dalyvių saugumu, besidalijantis savo žiniomis ir įtraukiantis į šią veiklą naujus žmones.

Naujai Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai bus pristatyti kovo 28 d. šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.

Sąvado, kuriame nuo 2017 m. įrašytos 66 vertybės, valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų tradicinės kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso, žinoma, visi kviečiami prisidėti ir kasmet rudenį teikti vertybių paraiškas.