Kadaise kaimai augino Lietuvos šviesuolius – teliko prisiminimai ir ženklai

Tokių kaimų, kuriuose gimė ir augo Lietuvos šviesuoliai – menininkai, pedagogai, mokslininkai, kovotojai už laisvę – nesunkiai rastum ir Rokiškio rajone. Sutapimas ar ne, bet Audros ir Audronių, kurio pavadinimas sudarytas iš daiktavardžio „audra“ ir priesagos, kaimuose gimė iškilios šio krašto ir visos Lietuvos asmenybės – skulptorius, dailininkas Napoleonas Petrulis ir dailininkas Justinas Vienožinskis. Ir jų keliai, kaip ir gimtųjų kaimų pavadinimai, buvo susipynę. N. Petrulis buvo J. Vienožinskio mokinys, jo paskatintas pasirinko menininko kelią. Šį kartą – apie Audros kaimą. Važiuojam ieškodami ženklų čia kadaise virusio gyvenimo. Ir žmonių, tai menančių.

Šventasis į savo vietą grįžo, tik ką jis rado?

Jūžintų seniūnijoje, netoli Ragelių, įsikūrusį nedidelį, bet šviesiais žmonėmis garsėjusį Audros kaimą tądien randame skendintį tirštame rudens rūke. Tik pravažiavę Audros upelį, nuo kurio pavadinimo, sako, vardą gavęs ir kaimas, net pro miglas pastebime garsiąją koplytėlę su Šv. Jono Nepomuko skulptūra.

Ji turi savo istoriją. Ją išgirstame iš šalia esančio Pužonių kaimo gyventojos Janinos Tarvydienės, glaudžiai susijusios su audriečiais ir Audros kaimu.

Pasak J. Tarvydienės, Šv. Jonas Nepomukas prie Audros upelio – nuo neatmenamų laikų ir niekas iš tiesų nežino, nei kas skulptūrą išdrožė, nei kada pastatė. Tiesa, audrietis Jonas Diržys savo prisiminimuose užsimena, kad senosios skulptūros autorius galėjęs būti iš jo giminės. Kaip ten bebūtų, audriečiai su „savo“ šv. Jonu Nepomuku buvo tiesiog suaugę ir nebeįsivaizdavo kaimo be jo. Šventojo skulptūra atsilaikė ne tik prieš gamtos stichijas, bet ir prieš įvairius perversmus, karus. O štai Lietuvos nepriklausomybės atgavimo nebeatlaikė – vieną kurią dieną ėmė ir dingo.

„Kalba, kad įvairių vertingų senienų vagys pasiglemžė“, – sako J. Tarvydienė.

Kurį laiką koplytėlė stovėjo be šventojo skulptūros ir ta tuštuma tiesiog badė akis. Tačiau atsirado žmonių, kurie ėmė rūpintis, kad ta tuštuma būtų užpildyta. Viena iš jų – J. Tarvydienė – suorganizavo rinkliavą iš audriečių ir už surinktus pinigus buvo užsakyta Šv. Jono Nepomuko skulptūra mūsų krašto tautodailininkui Vidmantui Zakarkai sukurti. 2013 m. šventasis, išdrožtasis pagal senąją skulptūrą, vėl atsidūrė ten, kur stovėjo nuo senų laikų – prie Audros upelio, o tautodailininkas už ją buvo apdovanotas Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurse.

Tiesa, nors kai kas šv. Jonas Nepomuką tapatina su šv. Jonu Krikštytoju, tai nėra tiesa. Šv. Jonas Nepomukas – šventasis, Čekijos globėjas, laikomas tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių. Štai, matyt, todėl jo skulptūra nuo seno rymojo prie Audros upės ir tilto.

Tik ar rado į senąją savo vietą grįžęs šventasis nuo seno Audros kaime gyvenusias šeimas? Petrulių, Diržių, Ragelių?

Liko tik ženklai

Iš senųjų šeimų gyvenimo teliko ženklai. Ragelių sodybos nebeliko, senosios Diržių sodybos išliko dalis. Knygnešio ir pedagogo Juozo Petrulio gimtieji namai gyvenami tik vasarą. Taigi tvarkomi, auga naujas priestatėlis. „Atrodo, kad knygnešio anūkė Rūta rūpinasi, vasaromis tikrai kažkas ten atvyksta, būna“, – pastebi J. Tarvydienė.

Nenorime be leidimo veržtis į privačią teritoriją, todėl knygnešio ir pedagogo J. Petrulio gimtinę, kurią ženklina ir atminimo lenta, apžiūrime ir nufotografuojame iš toliau.

Ta pati situacija su skulptoriaus ir dailininko Napoleono Petrulio gimtine. Sodyba tvarkoma ir puoselėjama, tačiau atgyja tik vasaromis. Dabar stovi tuščia. Taip pat matome atminimo lentą.

Netoli šios sodybos, palei keliuką, pamatome mažas ir labai neįprastas kapinaites, nusisukusias muo kelio. Pagal užrašus suprantame, kad čia palaidoti kai kurie Petrulių giminės atstovai, matyt, skulptoriaus N. Petrulio motina, kurios kapą ženklina skulptūra, šalia – Petrulytė. Kito kapo užrašų nebeįžiūrėjome.

„Dabar kaime gyvena Grigoniai, Kreizai, Veršeliai, na, ir mano sūnus Raimondas Tarvydis susitvarkė vieną Audros kaimo sodybą“, – vardina šiandieninės Audros gyventojus J. Tarvydienė.

Nors ir nedidelis, kaimas klestėjo

J. Tarvydienė sako, kad Audros kaimas, kitaip nei čia pat esantys Pužonys, priklausė ne Tyzenhauzams, o Skrebiškio dvarui. „Atrodo, kad Audroje baudžiauninkų nebuvo, buvo laisvi žmonės“, – sako J. Tarvydienė.

J.Diržio prisiminimuose užfiksuoti faktai rodo, kad vis dėlto audriečiai vis dėlto buvo baudžiauninkai. Kaimas priklausė Skrebiškio dvarui, dabar nebeišlikusiam, kurį valdė grafas R. Pšezdzieckis. Seniausi dokumentai apie Audros kaimą siekia net 1823-iuosius ir juose yra duomenų, kad kaime gyveno Petrulio, Diržio, Ragelio šeimos bei žydas Rubinas Simanavičius.

Rokiškio krašto muziejaus archyvuose galima rasti duomenų, kiek kuris audrietis dvarui mokėjo činžo (duoklės), kiek vištų, kiaušinių ir kitokio gero turėjo atseikėti. Kiek kiekvienas turėjo žemės.

Metams bėgant kaimas šiek tiek išsiplėtė ir, pasak J. Tarvydienės, išaugo iki kelių šeimų. J. Diržio atsiminimuose užfiksuota, kad visą Audros kaimą tesudarė apie 120 ha žemės. Iki 1940 m. jame gyveno aštuonios ūkininkų šeimos.

„Bet jame visuomet gyveno labai šviesūs žmonės. Prisimenu, ūkininkai rinkdavosi pas Diržius ir tardavosi dėl bendrų reikalų, kaip ūkininkauti, kaip tvarkytis“, – prisimena J. Tarvydienė.

J. Diržys mena, kad audriečiai vieni pirmųjų apylinkėse pradėjo vartoti geležinius plūgus ir akėčias, sėti pašarines žoles bei įvedė daugialaukį ūkį. Ir vėliau Audros kaime, viename iš pirmųjų, atsirasdavo tai, kas pažangu: arklinė kuliamoji, šienapjovė, arkliniai grėbliai. Ūkininkai vieni iš pirmųjų savo namus apdengė skarda, o Jonas Ragelis pasistatė europietišką namą, įsigijo radijo aparatą, naują žemės ūkio inventorių.

Kaip prisimena J. Diržys, Audros kaimas klestėjo ir, jeigu ne karai, okupacijos, perversmai, gal klestėtų ir dabar.

Inteligentų lopšys

Sakoma, kad nedidelis Audros kaimas jau carizmo laikais kraštui duodavo daugiau inteligentų nei kur kas didesni kaimai. Čia gimė ir augo pedagogas ir knygnešys Juozas Petrulis, skulptorius Napoleonas Petrulis, daugybė pedagogų: Jokymas, Tadas, Ona Petruliai, Nina, Sonia, Petras Rageliai, Violeta Kriukelytė-Prakapavičienė, Gediminas Diržys, Birutė, Gražina, Jūratė Diržytės. Iš šio kaimo kilo ne vienas gydytojas, taip pat ir Panevėžyje enkavedistų nužudyto chirurgo Antano Gudonio žmona, ne vienas teisininkas, inžinierius ir kitų mokslų žmogus.

Nė vieno jų nepamiršo išvardinti savo prisiminimuose J. Diržys, kad nepasimestų praeityje lyg rudens tirštame rūke, kad liktų bent rašytinis ženklas, ne tik praeiviui nieko nesakančios pavardės Ragelių kapinėse.

Bet labiausiai tarp audriečių žinomi – jau minėti Petrulių giminės šviesuoliai, kuriems atminti kaime atsirado ženklai.

1958 m. miręs ir Ragelių kapinaitėse palaidotas Juozas Petrulis buvo ne tik ilgametis pedagogas, bet ir lietuviškos spaudos draudimo laikų knygnešys, bendravęs su kita žymia Rokiškio krašto asmenybe profesoriumi Mykolu Romeriu, su Vydūnu, M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičiumi, P. Rimša. Studijavo Ženevos ir Sorbonos universitetuose. Grįžęs į tėvynę rūpinosi, kad Rokiškyje būtų įsteigta gimnazija. Ją įsteigus 1920–1928 m. ten mokytojavo, kurį laiką buvo jos direktoriumi. Pokario laikais Ragelių progimnazijoje mokė istorijos ir geografijos. Mokiniai prisimena, kad jo pamokų metu klasėje visuomet būdavo tylu – gal iš pagarbos įspūdingam mokytojui, gal todėl, kad labai įdomiai pasakodavo.

Kitas Audros kaimo šviesuolis – skulptorius Napoleonas Petrulis. Jo potraukį piešti ir gabumus pastebėjo Rokiškio gimnazijos mokytojas dailininkas Justinas Vienožinskis. Įtaką jo apsisprendimui turėjo ir kita pažintis – su gimnazijos mokiniu, vėliau žinomu dailininku, skulptoriumi Robertu Antiniu. Taip N. Petrulis pasuko dailininko, vėliau – skulptoriaus keliu.

O mūsų kelias suka Obelių link, į Audronių kaimą, kuriame gimė ir augo dailininkas J. Vienožinskis. Ten dar išlikusi jo sodyba. Bet apie Audronių kaimą, teisingiau du kaimus vienu pavadinimu, skaitykite kitame laikraščio numeryje.