Kada galima šaukti?

Kada galima šaukti?
Lietuva
Kiekvienas, kuris apsisprendžia dėl bet kokio gero dalyko, susiduria su aplinkinių komentarais, replikomis, patyčiomis. Tačiau visada Dievas siunčia savo bičiulių, kurie padrąsina ir parodo kryptį (Freepik nuotr.).
Fausta Palaimaitė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Kartą viešėjau vienoje gausioje šeimoje. Ten, įsijautus į diskusijas, pakėliau balsą. Staiga stojo tyla, visi sužiuro į mane, o mama ramiu balsu pasakė: „Mūsų namuose šaukti galima tik jei gaisras, jei niekas nedega – pas mus kalbama ramiai.“ Tik tada pajutau tuose namuose tvyrančią pagarbos ir ramybės dvasią. Žinoma, yra namų, kur iš viso niekas su niekuo nekalba – tai irgi smurto rūšis, bet šį kartą apie tai, kada galima ir reikia šaukti.

Praregėjęs neregys

Evangelijoje pagal Morkų yra tokia nuostabi istorija apie Bartimiejų (Mk 10, 46–52). Jėzui su mokiniais ir minia jo gerbėjų iškeliaujant iš Jericho, prie kelio sėdi aklas elgeta Bartimiejus. Suprantama, kad nei aklu, nei elgeta būti nieko gero. Visos istorijos nežinome, kaip jis toks tapo ir kiek ilgai sėdėjo prie kelio. Žinome tik, kad, išgirdęs, jog Jėzus eina pro šalį, ėmė garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Padėtis kaip ir labai nepatogi, nes, ko gero, visi keliavo įkvėpti ir sužavėti Jėzaus kalbų, todėl daugelis Jėzaus gerbėjų liepė Bartimiejui užsičiaupti. Tačiau šis, nieko nepaisydamas, dar garsiau šaukė, kiek tik gerklė leido: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ir Jėzus sustojo, paprašė jį pakviesti, kad prieitų. Vos ši žinia pasiekė Bartimiejaus ausis, šis tuoj pat pašoko, nusimetė apsiaustą ir atskuodė prie Jėzaus.

Toliau tekste Jėzus sako labai keistą klausimą: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ O Bartimiejus, nė sekundės nesuabejojęs, atsako: „Mokytojau, kad praregėčiau.“ Jėzus be jokių papildomų klausimų, diskusijų ar fizinio kontakto jam sako: „Eik, tavo tikėjimas tave išgelbėjo.“ Neregys tuoj pat praregėjo, tačiau jis nenuėjo sau, o nusekė paskui Jėzų tuo pačiu keliu.

Kaip šauktis Dievo?

Tad iš Bartimiejaus šiandien mokysimės šauktis Dievo. Pirmiausia galime pasimokyti klausymosi ir tikėjimo. Bartimiejus juk pats nematė, kaip Jėzus išgydo ligonius, bet kažkas jam papasakojo. Ir jis patikėjo, kad jį irgi gali Jėzus išgydyti. Na, jei sąžiningai visiškai, be jokios abejonės patikėti, kad Dievas gali išgydyti, labai sunku. Susirgus nepagydoma liga, neigimo fazėje būdinga tikėti, kad pagydys mityba, koks nors ypatingas vaistas ar procedūra arba netgi Dievas, bet čia ne tas tikėjimas. Ne iš neigimo, o iš tikėjimo. Bartimiejus net neturi, kas jį nuvestų pas Jėzų. Todėl tegali laukti prie kelio. Šiame tekste neregio būklė, kad jis nemato kelio, tiesiog sėdi prie jo ir elgetauja, išreiškia egzistencinę žmogaus būklę, kai jis praranda ryšį su savo gyvenimo tikslu, prasme, kitais, tiesiog būklė, kai nebesijauti kartu keliaujantis su kitais istorijos ir gyvenimo tėkme. Tai gali būti trumpas laikas, kai mus išmuša iš vėžių netikėtas įvykis, išdavystė, patirtas nelaimingas atsitikimas. Tai gali būti dėl įvairių priežasčių palaipsniui susiklosčiusi ilgai trunkanti situacija.

Gerai įsijautus į Bartimiejaus būklę – viskas aišku, jis pats nieko nebegali padaryti, todėl visas jėgas sudeda į šaukimąsi Dievo pagalbos. Bet aplinkiniai jam trukdo tai daryti. Kaip neretai žmonės nustoja ėję tikėjimo keliu, lankę tikinčiųjų bendruomenę dėl kitų nuomonės. Bet ir kiekvienas, kuris apsisprendžia dėl bet kokio gero dalyko, susiduria su aplinkinių komentarais, replikomis, patyčiomis. Tačiau visada Dievas siunčia savo bičiulių, kurie padrąsina ir parodo kryptį. Kaip tas žmogus, kuris perdavė padrąsinimą Bartimiejui, kad Mokytojas jį kviečia.

Smulki detalė – aklasis nusimeta apsiaustą. Apsiaustas yra vienas iš elgetų atributų. Aklasis pajunta, kad šią akimirką viskas keičiasi, jam jo daugiau neprireiks. Nors dar aklas – jis nebe elgeta, jis bėga pas Jėzų. Aklam eiti yra sunku, o čia be baimės pargriūti tiesiog leidžiasi bėgte, kad nepraeitų jo šansas.

Kiekvienas, kas patyręs asmeninį susitikimą su Dievu, žino, kad tas patyrimas nepaprastas tuo, jog staiga šios akimirkos rūpesčiai, skausmas, baimės išsisklaido, mat perspektyva pasikeičia – tas, kas vargina dabar, praeis, vienintelis pastovus dalykas yra Dievo ištikima meilė, nes ji yra amžina, skirta žmogui, kuris amžinai sukurtas gyventi su Dievu. Protu tai galime suvokti pamąstę, bet patyrimas – visai kas kita. Tai ir yra dvasinis praregėjimas.

Tad aklasis nesuabejoja užklaustas: „Ką nori, kad tau padaryčiau?“ Juk galėjo paprašyti pinigų, namų, žmogaus, kuris juo pasirūpintų. Jis neaiškina Dievui, kaip jam sunku gyventi, kaip nepatogu ir kaip jį gyvenimas nuskriaudė. Jis prašo esminio dalyko: „Kad regėčiau.“ Regėjimo jam reikia pirmiausia ne tam, jog viską susitvarkytų, bet kad galėtų sekti Jėzų keliu.

Viskas yra iš Dievo ir priklauso Dievui

Religinėje patirtyje šauktis Dievo yra maldos forma, kurioje žmogus suvokia, kad viską, kas jis yra ir ką turi, gavo iš Dievo ir Dievui priklauso. Tai yra labai svarbu. Kol neaišku, kad ne aš pati save pasidariau, užsidirbau pinigų, pasistačiau namus, o tiesiog teisingai panaudojau Dievo man suteiktų jėgų, gebėjimų ir aplinkybių paketą, tol nebus nei džiaugsmo, nei dėkingumo, nei tikros maldos. Jei ko nors stokoju – drąsiai galiu Dievo šauktis pagalbos, kad suprasčiau, išmokčiau, priimčiau arba kad būtų pakeista situacija Dievo dovanotu išgydymu, darbu, santykiais.

Ką reiškia neregiui pasveikti? Jis dabar turės viską išmokti pasiimti, pasidaryti, užsidirbti pats. Žmogus jau subrendęs, o įgūdžių nėra, reikės labai daug paplušėti, daug kartų suklysti, daug kartų nusivilti, kol išmoks gyventi kaip regintis.

Bartimiejaus Dievo šaukimosi malda jau yra su nuostata: darbuosiuosi, kiek reiks, kad tavo dovana nepraeitų veltui.

Tad kai yra dėkingumas, meilė, atsidavimas, klusnumas Dievo valiai ir suvokimas, jog mano situacijoje išgelbėti gali tik Dievas, galima jau garsiai šauktis Dievo išgelbėjimo ir tikrai bus atsiliepta, tik reikės atidžiai klausytis.

Esame išmokę, kad Dievas žino mūsų mintis. „Aš mintyse meldžiuosi“, – kartais sako žmonės, kurie atsisako eiti kartu dalyvauti Mišiose ar bendroje maldoje. O kaip žinoti, ar tik pagalvojai, ar jau pasimeldei? Kai man kažkas kažką iškrečia, aš mintyse oho kiek jam pasakau. O kai susitinku akis į akį, tada paklausiu: kodėl taip padarei? Ir žmogus paprastai būna padaręs viską taip, kaip jis suprato geriausiai.

Tad ir maldoje turi būti susitikimas su Dievu, susivokimas, kad esu jo akivaizdoje, jam kalbu, kad jis ne tik mintis mato, bet ir nuostatas. Kaip bardavo savo tautą per pranašus apie veidmainingas maldas, kurios negali būti išklausytos, nes sąžinė pilna neapgailėtų nuodėmių. Einama į Dievo akivaizdą su visu gyvenimu ir iš esmės visada prašoma Dievo šventumo savo gyvenimui, kad nesupainiotume tikrų dalykų, amžinų su kasdienėmis smulkmenomis. Ir jei dienoje yra valgymo metas, darbo metas, poilsio metas, o maldos meto nėra, tai panašu, jog mintyse tik pagalvota, nesimelsta.