PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2019 m. Sausio 8 d. 14:47

Kad vergai neugdytų vergvaldžių. Tezės mokyklai

Šilutė

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt


67081

Bronislovo Burgio pavardė mažiau minėta kaip Kauno technologijos universiteto gimnazijos įkūrėjo ir nuo 1990 m. – jos direktoriaus. 2014 m. dėl konflikto su gimnaziste, kuri buvo aptikta rūkanti, dėl to pagal gimnazijos tvarką turėjo palikti šią įstaigą, B. Burgis paliko gimnazijos vadovo pareigas ir dvejus metus mynė teismų slenksčius: 2016 m. gruodį Aukščiausiasis Teismas pedagogą išteisino.

Pateikiame B. Burgio minčių, paviešintų „Sąjūdžio Atgimime“ šį rudenį.

Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys, keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti.
Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję…
Kontrastus stengiamasi užmaskuoti. Užtektų nešališkai komisijai patikrinti, kiek pasirengę studijuoti tie, kurie jau įstojo į universitetus, – visi pamatytų stulbinančius kontrastus. Užtektų surengti 100–200 atsitiktinai parinktų mokytojų objektyvią atestaciją – pamatytume, kas jau seniai neturėtų dirbti mokykloje.

* * *
Aukščiausi šalies vadovai dažnai pabrėžia, kad švietimas yra prioritetinė sritis, bet tik pažiūrėkime, kas siunčiamas vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai… Blogą keičia dar blogesnis. Mažai kas Lietuvoje abejoja tuo, kad per trisdešimt metų švietimas nusirito į duobę, tai kodėl ministerijoje dirba vis tie patys žemutinės grandies tarnautojai? Broko „gamintojai“ turėtų būti baudžiami ar bent pakeičiami sugebančiais geriau dirbti.
* * *
Švietimo struktūroje yra įvairiausių komercinių prielipų ( prie ministerijos -17), kurie kenkia švietimui. Nedelsiant reikia panaikinti Ugdymo plėtotės centrą, Švietimo aprūpinimo centrą, Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą, Švietimo informacinių technologijų centrą ir dar keletą panašių institucijų (keli šimtai darbuotojų). Yra švietimo skyriai – to užtenka. Ir pačios mokyklos gali susirasti, kas joms padėtų. Mokykloms turi būti leista laisvoje rinkoje pasirinkti, kas joms teiks paslaugas, įrangą, priemones ir pan.
* * *
Mokytojai visą gyvenimą turi mokytis bent keturių dalykų: lietuvių kalbos, užsienio kalbos, gebėjimo dirbti su informacinėmis sistemomis ir to dalyko, kurio moko. Mokyti turi tik atitinkamo dalyko profesionalai, turintys tinkamą išsilavinimą ir patirties, o ne įvairūs edukologai, vadybininkai, valdininkai. Mokytojai turi būti parenkamai tik konkurso būdu, bet tas konkursas turi būti tik toks: keli pretendentai surengia po vieną seminarą, klausytojai pasirenka, kuris lektorius turi tęsti darbą. Mokymosi rezultatai turi būti įvertinami objektyvia atestacija. Nuo atestacijos rezultatų turi priklausyti mokytojų atlyginimai. Tai realizuota daugelyje šalių, bet visam tam procesui reikia sąžiningumo ir teisingumo.
* * *
Mokykla – tiek vidurinė, tiek aukštoji – turi dirbti visą darbo dieną, visus metus. Nedideliame miestelyje žymiausi pastatai yra du: bažnyčia ir mokykla. Mokyklose yra bibliotekos. Prie daugelio mokyklų yra stadionai. Mokyklose yra aktų ir sporto salės. Mokyklose yra kompiuterių klasės. Nusikalstamas išlaidumas yra viso to nepanaudoti nuolat! Moksleiviams, mokytojams, visiems gyventojams. Taip galima užsidirbti ir pinigų. Mokyklos reikmėms. Į mokyklas, ypač aukštąsias mokyklas, turi ateiti verslas. Moksleiviai ir studentai turi iš arti matyti, kaip jie gyvens, dirbs ateityje. Vasarą mokyklos turi būti prasmingų pramogų (krepšinio, futbolo, šokių, muzikos ir kt.), patrauklaus mokymosi (kompiuterijos, literatūrinės kūrybos ir kt.) centrai.
* * *
Mokytojai neturi įrodinėti, kad dirba. Visokių planų, programų, ataskaitų rašymas, lentelių užpildymas, vizijų ir misijų kūrimas yra akmens amžiaus atgyvena. Joks statybininkas darbo dienos pabaigoje neturi parašyti, kiek plytų įmūrijo į sieną, o mokytojas yra žeminamas, lyg jo darbo rezultato niekas negali įvertinti.
Joks darbo tikrintojas be mokytojo leidimo neturi teisės užeiti į klasę tuo metu, kai vyksta pamoka. Viešai tikrinti ir vertinti mokytoją yra labai amoralu. Kol mokytojas dirba, jis turi dirbti be jokių tikrinimų. Jei paaiškėja (o tai paaiškėja be jokių tikrinimų!), kad mokytojas dirba blogai, jis nė dienos nebeturi dirbti mokykloje. Mokytojas dirba su žmonėmis, ne su bulvių maišais…
* * *
Mokytojai skundžiasi: moksleiviai keikiasi, rūko, tyčiojasi iš mokytojų. Iš kur ateina tokie moksleiviai? Iš visuomenės, šeimos? Taip, bet jie ateina ir iš jaunesniųjų klasių! Iš ten, kur mokytojai jų neišauklėjo. Kodėl neišauklėjo? Todėl, kad mokytojai bijo. Sistema tokia, kad visada lieka kaltas mokytojas, o ne tėvai, ne jų vaikai. Vergai gali ugdyti tik vergvaldžius.
Reikia nedelsiant keisti valstybės požiūrį – mokytojas negali būti vergas!
* * *
Yra daug mokytojų, kurie neturėtų dirbti mokyklose – jie neturi nei gebėjimų, nei pašaukimo. Kad mokyklose dirbtų labai geri mokytojai, reikia, kad jie būtų orūs, gerbiami ir gautų solidų atlyginimą. Žmonės, kurie dirba mokyklose ir laiko save mokytojais, galėtų įsivertinti. Siūliau, kad būtų lietuvių ir užsienio kalbų testas, kompiuterinis ir profesinis raštingumas. Kai kurie, ko gero, patys išeitų susipratę, kad jie ten netinkami. O likusiems reikia padidinti atlyginimą dvigubai.
* * *
Išeina verslininkai, politikai iš mokyklų ir gauna milžiniškus atlyginimus, o tas, kuris juos paruošia, yra vargeta. Kur teisybė? Kaip gali būti, kad tas, kuris paruošia tą, kuris gali daug uždirbti ir turėti prestižą, negali į jį lygiuotis? Mokytojai yra pažeminti ir niekinami.
Švietimui skiriamos milžiniškos lėšos, todėl pirmiausia reikia pažiūrėti, kur jos nukeliauja. Faktas, kad reikia mažinti mokytojų skaičių, nes sumažėjo mokinių. Švaistomos lėšos ir pratybų sąsiuviniams. Nereikia spausdinti kasmet naujų vadovėlių – koks mokytojas, jei kasmet turi turėti naują vadovėlį?