„Ką dirbčiau, jei nebūčiau mokytoja…“

Panevėžys

Vaškų gimnazijos mokytoja Nida Butėnienė su abiturientais, pasirinkusiais mokytis matematikos sustiprintu A lygiu. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

55224

– Ką aš dirbčiau, jei nebūčiau mokytoja, – bando įsivaizduoti Vaškų gimnazijos matematikos mokytoja Nida Gabriūnaitė-Butėnienė. – Mamytė buvo buhalterė, bet aš norėjau daugiau bendravimo ir kaitos, įvairumo, daugiau veiklos.

O dirbant su vaikais nėra monotonijos – keičiasi mokiniai, kinta mokymo priemonės ir technologijos.

– Dalyvauju seminaruose, su vaikais – įvairiuose konkursuose ir olimpiadose, – Nida įsitikinusi, kad ir nedidelės gimnazijos mokytojams ir mokiniams būtina tobulėti.

Anksčiau Nida Butėnienė dirbo Grūžių pagrindinėje mokykloje ir ten stengėsi neužsidaryti nuošalaus kaimo erdvėje, su mokiniais dalyvaudavo konkursuose ir kartu važiuodavo į didmiesčius.

Tačiau nepaisant visų pastangų, mokinių sumažėjo tiek, kad Grūžių mokyklą teko uždaryti ir 2012 metais Nida pradėjo važinėti dirbti į Vaškus.

Nida gimusi ir augusi Puškoniuose, baigė šio kaimo pradinę mokyklą, kurios irgi jau senokai nebėra:

– Pirmoji mokytoja buvo Marija Čiuplinskienė, o nedidelė mokykla buvo tarsi jaukūs namai. Pati mokytoja arbatos išvirdavo, mes visi jos stalą apstodavom ir taip kartu kalbėdavomės. Iš tiesų šiuos smagius bendravimus savo mažoje pirmojoje mokykloje net buvau primiršusi, nes vėliau būta daug bėgimo, permainų, rūpesčių.

Bet tie pirmieji neskubėjimai ir patirti įspūdžiai labiausiai įstrigę. Nors mokyklos neliko, o ir mokytojos likimas tragiškas – atokiau nuo kaimo esančiame mokyklos pastate nužudė įsibrovęs plėšikas…

– Nuo ketvirtos klasės pradėjau mokytis tuometėje Saločių vidurinėje mokykloje, kuri šiandien irgi jau susitraukusi, – apie Saločių Antano Poškos pagrindinę mokyklą kalba matematikos mokytoja Nida Butėnienė. – Ir į Vaškų gimnaziją iš Saločių vaikų atvažiuoja. Jie – ir mano mokiniai.

Taigi šiandien ir mokytojai, ir mokiniai – visi dažniausiai važiuoja, kur jiems atrodo geriau, arba kur gauna darbo.

Nida Saločių vidurinę mokyklą baigė prieš dvidešimt penkerius metus, 1993-iaisiais:

– Mūsų auklėtojas buvo dailės mokytojas Balys Tuskėnas, vėliau – prancūzų mokytoja Zina Laurinavičienė. Beje, mane prancūzų kalbos mokė ir šviesaus atminimo pedagogė Bronislava Babickaitė. Iki šiol Saločiuose istorijos moko mano mokytoja Roma Jakubonienė.

Kodėl pati Nida pasirinko mokytojos profesiją ir jau dvidešimt pirmus metus vaikus moko būtent matematikos?

– Mano laikais atrodė mažesnis profesijų pasirinkimas. Kuo galėjau būti? Pardavėja, buhalterė? O mokykla man patiko. Tad žinojau, jog būsiu mokytoja, vyresnėse klasėse linkau prie tiksliųjų mokslų. Saločių mokykloje matematikos mokė Zita Daubarienė, Bronislava Jasevičiūtė, Petras Čiuplinskas. Ir aš pasirinkau Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoti matematiką, – Nida prisiminė, kad šios studijos nebuvo lengvos. – Buvo visko…

2.png

O kokia jaunos mokytojos pirmoji patirtis mokykloje?

– Praktiką atlikau Vilniuje, tiesa, ji truko tik vieną mėnesį. Labiau patiko ir įstrigo darbas su jaunesniųjų klasių mokinukais, – pripažįsta Nida.

Bet apskritai vaikai jau buvo laisvesni, bendravo natūraliai ir paprastai, ypač mažesnieji galėjo nesivaržydami prieiti, apsikabinti, kalbėtis ir klausti, ko nesupranta.

Ir šiandien Nida nė kiek nepanaši į mokytoją ištampytais nervais. Nors Vaškų gimnazijoje jau buvo septinta pamoka, tačiau matematikos mokytoja rami ir neatrodė pavargusi, o jos gimnazistai darbingi ir susikaupę.

– Čia abiturientai, pasirinkę matematikos mokytis stipresniu A lygiu. Tikrai geri vaikai. Dabar mokiniai nejaučia įtampos, jei kas nors, pavyzdžiui, audito specialistai, stebi pamoką, – sako Nida, ir tuo įsitikinome, nes per pamoką vaikų netrikdė net fotografavimas.

Mokiniai ėjo prie lentos, sprendė, aiškinosi. Šioje abiturientų klasėje mokosi ir Nidos Butėnienės dukra Toma. Savo gimnazijos patriotė?

– Tiesiog nemanome, kad čia blogiau. Juolab kad atvažiuoja tų pačių mokytojų iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos. Ar blogai, kad mes baigėme Saločių vidurinę mokyklą, – tarsi retoriškai klausia Nida. – Bet užėjo kažkoks išvažiavimo vajus. Tai ir mūsų skaudulys… Šešiametis sūnus Vainius taip pat Vaškuose lanko priešmokyklinę grupę. Ir darželis pas mus yra.

Nida su vaikais kasdien septynis kilometrus važinėja iš Grūžių. O kada ir kaip ji atsidūrė šiame nuošaliame kaime?

– Vilniaus pedagoginį universitetą baigiau 1997-aisiais, jau jokių paskyrimų nebuvo, taigi patys turėjome susirasti darbą, – prisiminė Nida. – Atostogauju tėviškėje, padedu tėvams prie ūkio, bet farmaciją baigusi ir Panevėžyje dirbanti vyresnioji sesuo priminė, kad artėja rugsėjis ir laikas pradėti galvoti apie darbą.

Į jo paieškas įsitraukė net Nidos tėtis. Beje, jam pačiam buvo siūlę eiti mokyti darbų.

– Ne, ne, čia ne man, aiškino tėtis, o mano dukrai reikia matematikos mokytojos darbo, – prisiminusi šypteli Nida. – Tačiau jokioje rajono mokykloje darbo negavau, nieko negalėjo pasiūlyti ir švietimo skyrius. Tada ir nuėjau į tame pačiame rajono Savivaldybės pastate anuomet įsikūrusią Darbo biržą.

Vis dėlto bedarbe Nidai neteko būti:

– Atbėgo švietimo skyriaus specialistė Eugenija Grigalionienė – kur gi ta ką tik darbo ieškojusi mergaitė? Grūžiuose yra vieta! Taip pirmą kartą atvažiavau į nuošalų Grūžių kaimą. Mokytojų name su kolege pradinių klasių mokytoja nuomojomės butą.

Grūžių pagrindinėje mokykloje tuomet dirbo dar viena matematikos mokytoja, tad Nidai pradžioje, be matematikos, teko mokyti ir fizikos, ir kūno kultūros.

– Buvo labai gerai. Ir iš mokyklos direktorės Zitos Dubikaltienės sulaukdavau pagalbos. Vėliau mokiau tik matematikos. Visada stengiausi išaiškinti savais žodžiais, kad mokiniai suprastų. O jei ko nesupranta, gali laisvai klausti, – savo darbo esmę atskleidžia Nida.

Jos vyras – grūžietis, pagal profesiją – agronomas, o dirba Pasvalio sūrinėje.

Nida jau įpratusi bendrauti ir su Grūžių globos namų vaikais:

– Iš pradžių nebuvo įprasta su šiais mokiniais. Jie kaip ir neturi tėvų, tad nei kam pasakysi, nei su kuo pasitarsi. Nors yra šeimų, kur vaikams dar blogiau negu globos namuose, – pastebi Nida Butėnienė, turinti dešimtokų (gimnazijos antrokų) auklėtinių klasę.

Nida teigia nesureikšminanti konfliktinių situacijų:

– Aš už ramų bendravimą. Ir tuomet emocijos nuslopsta tarsi savaime…

Antradienio popietę Nida truputį nekantraudama žvilgteli į laikrodį:

– Policijos dienos proga šiandien dar turiu spėti pasveikinti tėvelį. Nors jis jau pensininkas, bet per profesinę šventę kasmet sveikinu.

O šiandien Tarptautinės mokytojų dienos proga sveikins pačią Nidą…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt