Jurgita Šiugždinienė: technologijos yra naujoji klasika

Tebevykstanti diskusija apie universitetų pertvarką suteikia viltį, kad galbūt ir mūsų šalyje aukštojo mokslo sistema patirs pozityvių sukrėtimų. Tačiau ir oficialiuose dokumentuose, ir įvairių asmenų šiai temai skirtuose pasisakymuose vis dažniau susiduriu su universitetams kabinamomis etiketėmis: „Turėtų būti n klasikinių ir n+1 specializuotų universitetų...“, „Mieste siekiama turėti vieną plačios aprėpties ir vieną technologijų universitetą...“, ir panašiai.

Sutinku, kad būtina panaikinti studijų programų dubliavimą, lemiantį žmogiškųjų ir finansinių resursų išblaškymą. Visgi, perorganizuojant universitetų tinklą, pagrindinė prielaida riboti universitetų vykdomas programas turėtų būti kokybiniai kriterijai, o ne „būdingos“ ar „nebūdingos“ programos, „siaura“ ar „plati“ aprėptis. Šie apibūdinimai pažangiose šalyse jau seniai nebeaktualūs.

Visi suprantame, kad esminės inovacijos ir atradimai, būtini ekonomikos vystymuisi, gimsta skirtingų krypčių mokslų sandūroje, ten, kur sąveikauja sveikatos mokslai, technologijos ir informatika; dizainas ir technologijos; sveikatos mokslai, technologijos ir sportas. Panašių sinergijos pavyzdžių nesunkiai galima rasti ir daugiau.

Tačiau Lietuvoje, panašu, vis dar gajus įsivaizdavimas, kad technologijų universitete atrasite vien prie mokslinės įrangos palinkusius pasišiaušusius profesorius, o klasikinis išsilavinimas su technologijomis nedera. Pagal tokią logiką turėtume įsivaizduoti, kad šiandien žaidimų industrijai kuriantys dailininkai piešia ne planšetėmis, o tapo aliejiniais dažais, rašytojai vis dar rašo žąsies plunksna, o filmų montažas daromas naudojant žirkles ir klijus.

Pirma – stipri disciplina, greta – plačios tarpdisciplininių studijų galimybės

Neabejotinai šiuolaikinis technologijų universitetas pirmiausia rūpinasi fundamentaliaisiais ir taikomaisiais tyrimais, mokslininkai skatinami ne tik kurti šiandienos verslui ir pramonei aktualias inovacijas ir sprendimus, bet ir vystyti produktus, apie kuriuos mes šiandien dar net nesapnuojame.

Šiandieniniame technologijų universitete ne tik rasime modernias (angliškai, beje, naujausios technologijos apibūdinamos kaip „state-of-the-art“ – kilusios „iš taikomojo/techninio meno“) laboratorijas, verslo inkubatorius ir projektinį mokymą, bet ir kalbų, ekonomikos, menų studijas. Dažniausiai šios studijų programos yra tarpdisciplininės ir tampriai susijusios su technologijomis. Štai QS pasaulio universitetų reitinge Masačusetso technologijų institutas (MIT) šiais metais greta kitų krypčių pirmauja lingvistikos, ekonomikos, meno ir dizaino, apskaitos ir finansų, verslo ir vadybos studijų kryptyse.

Ką socialiniai, humanitariniai mokslai ir menai veikia „specializuotame“ technologijų universitete? MIT teigia: „Jei norime, kad mūsų studentai suprastų ir kurtų geresnį pasaulį, turime jiems parodyti visą paveikslą.“ Šiame kontekste „technologijos“ skamba ne kaip kažkas specifiško ir siauro, o kaip visa apimanti, plati mokslo sritis, lanksti ir prisitaikanti prie šiuolaikinės visuomenės poreikių.

Beje, lankstumą ir platumą technologiniams mokslams suteikia ne tik jų sinergija su socialiniais, humanitariniais mokslais ir menais, bet ir tarpkryptiniai ir tarpsritiniai deriniai – kai laboratorijose kartu dirba fizikai ir chemikai, inžinieriai ir medikai, technologai ir projektuotojai. Šiuolaikinių technologijų įtaka ekonomikos vystymuisi pasiekiama per studijų programas, kuriamas kartu su verslu, per išplėstines praktikas ir novatoriškus mokymo(si) metodus – dizainu grįstą ar projektinį mokymą, atvejų analizę.

Verslui ir pramonei rūpi ne tik technologinės kompetencijos, bet ir socialiniai įgūdžiai

Susitikimuose su mūsų šalį pasirinkusiais užsienio investuotojais girdime, kad jie ne tik pasitiki ir domisi mūsų absolventų technologinėmis – specialybėmis kompetencijomis, bet ir yra itin suinteresuoti tuo, kad KTU baigę inžinieriai mokėtų užsienio kalbas, gebėtų dirbti komandoje, būtų socialiai jautrūs ir išmanytų žmogaus psichologiją, būtų pajėgūs pasiūlyti tinkamas inovacijas sparčiai senėjančiai ir vis labiau individualaus požiūrio reikalaujančiai visuomenei.

Beje, visai neseniai apie inovacijas ir bendradarbiavimą diskutavome su „Hollister Incorporated“ atstovais. Medicininės produkcijos milžinė pradėjo savo gamyklos statybas Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Žinoma, jiems reikės inžinierių, ir mes juos parengsime. Tokių, kokių reikės – su stipriomis krypties kompetencijomis, kalbančių keliomis kalbomis, kritiškai mąstančių ir kuriančių inovacijas. Ši amerikiečių įmonė gamina stomos priežiūros ir kitas šalinimo sistemos sutrikimus lengvinančias priemones. Skirtingos formos, tatuiruotės, „minkštieji“ sprendimai, skirti žmogui lengviau išgyventi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai sudėtingą situaciją, yra neatsiejama technologinių inovacijų šioje srityje dalis. Tad inžinierius turi mąstyti plačiai.

Pagal Pasaulio ekonomikos forumo pateikiamus duomenis, 2020-aisiais reikalingiausios kompetencijos bus kompleksinių problemų sprendimas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, žmonių vadyba ir darbų koordinavimas. Kaip manote, ar įmanoma gebėti spręsti kompleksines šiuolaikinio ir ateities pasaulio problemas, neturint technologinių įgūdžių? Žinoma, ne. O ar tie sprendimai bus pilnaverčiai, jei juos darysime nepasitelkę „minkštųjų“ žinių ir supratimo apie žmogų? Tikriausiai, taip pat ne.

Reitinguose pirmauja technologijų universitetai

Kalbant visai atvirai – visada džiaugiausi tuo, kad dirbu technologijų universitete. Pagal „Times Higher Education“ reitingus, iš dešimties geriausių pasaulio universitetų net trys – MIT, Kalifornijos technologijos institutas (CalTech) ir Šveicarijos federalinis technologijos institutas (ETH Zurich) – yra technologijų universitetai. QS pasaulio universitetų reitingo pirmoje vietoje – jau minėtasis MIT.

Situacija tampa dar įdomesnė, jei patikriname „jaunų“ – iki 50-ties metų universitetų reitingus. Kone visi 10 aukščiausiai reitinguojamų universitetų yra technologijų. Technologijos yra naujoji klasika.

Galvodama apie mūsų absolventus žiūriu į MIT studijų programas, kurios užtikrina, kad kiekvienas studentas išklauso bent 8 socialinių, humanitarinių mokslų ir menų kursus, kas vidutiniškai sudaro apie 25 proc. visos studijų programos. Noriu ir siekiu, kad visi KTU studentai įgytų filosofijos, ekonomikos, darnios plėtros žinių, išmanytų kontekstą, kuriame vyksta mokslo ir technologinės inovacijos.

Ieškokime jungčių

Pabaigai norėčiau priminti: tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie išmano ne tik savo sritį, bet domisi ir kitomis, yra kūrybiškesni, padaro daugiau atradimų. Tiesiog jų smegenys turi daugiau galimybių sudaryti naujas, originalias jungtis. Tokie žmonės kuria inovacijas. Inžinierius, kuris domisi menu, informatikas, kuris laisvalaikiu rašo tekstus, fizikas, kurį domina socialinės problemos, ar chemikas, besidomintis viešąja politika, visuomenei yra atradimas.

Specializacijų laikai su griežtomis ribomis tarp disciplinų baigiasi. Jau kelerius metus kalbame, kad verslui ir pramonei siauros specializacijos specialistų reikia vis mažiau, tačiau vis dar, lyg užsimiršę, klijuojame etiketes aukštosioms mokykloms, leisdami suprasti, kad „platus“ ir „technologijų“ išsilavinimas yra priešingybės. Vis dar bandome supriešinti humanitarinius ir fundamentaliuosius mokslus, nepamiršdami padejuoti, kad pirmiesiems neskiriamas finansavimas moksliniams tyrimams, ir ignoruodami antrųjų indėlį į kultūrą.

Todėl siūlau ieškoti jungčių. Jeigu technologijos yra neįmanomos be socialinių, humanitarinių mokslų ar menų, pastarieji be technologijų taip pat neįsivaizduojami. Siūlau ne skirstyti studijas į „mums būdingas“ ir „jums nebūdingas“, o atsiverti ir pamatyti vieni kitų stipriąsias puses, ieškoti būdų jas išnaudoti vykdant mokslinius tyrimus ir kartu su verslu kuriant inovacijas, reikalingas šiuolaikiniam technologijų apsuptyje gyvenančiam žmogui.

Jurgita Šiugždinienė, laikinai einanti Kauno technologijos universiteto rektoriaus pareigas