Jono Vileišio žmona – ištikima vyro bendražygė

Žengdamas pirmuosius profesinio darbo žingsnius ir vis giliau pasinerdamas į tautinę kultūrinę veiklą, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis, suprantama, turėjo ir savo asmeninį gyvenimą. Jo nuveikti darbai liudija, kad šeimoje jis turėjo karštą tų darbų rėmėją ir artimą bendraautorę – žmoną Oną. Atsiminimuose rašoma, kad O. Kazakauskaitė, stambaus dvarininko duktė, prieš lietuvius nusistačiusios motinos vaikas, išaugo karšta Lietuvos patriotė, nepabijojusi tekėti už valstiečių kilmės lietuvio ir tautai davusi būrį ištikimų sūnų ir dukrų.

Meilė liaudžiai – iš senelio

Su būsimąja žmona O. Kazakauskaite J. Vileišis susipažino 1900-aisiais, vaidindami J. Blizinskio komedijoje „Vienas iš mūsų turi apsivesti“. Komedija buvo pastatyta Vilniuje vasarą, pirmame slaptame lietuviškame vakare.

J. Aničo knygoje „Jonas Vileišis. 1872–1942“ pasakojama, kad Ona gimė 1879 m. balandžio 1 d. Ukmergės apskrities Kurėnų dvaro savininko Petro Kazakausko šeimoje. Nors Onos motina buvo nusistačiusi prieš lietuvius, senelis Juozapas nemėgdavo susidėti su dvarininkais, mylėjo liaudį, buvo didelis demokratas. Tai vyras pabrėždavo net savo išore – vilkėjo namų darbo sermėgą, o aristokratams iškrėsdavo „šposų“ – pakvietęs juos iškilmingiems pietums ar vakarienei, susodindavo prie stalų drauge su ubagais. Baudžiava jo dvare buvo labai lengva, o rekrutų jis valdžiai visai neduodavo.

Onos tėvas Petras savo būdu buvo panašus į tėvą. Jis buvo garbės teisėjas ir pasižymėdavo teisingumu ir demokratiškumu. Mylėjo lietuvių kalbą ir nekentė, jei kas iš mokančių ją, jį pakalbindavo lenkiškai.

Tėvas Petras Oną ir kitas dukteris išmokė lietuviškų dainų ir, tikėtina, kad jam įtaką darė vyskupas Motiejus Valančius, nes apsilankydavo Kurėnų dvare.

P. Kazakauskas, susipažinęs su medicina, išmoko skiepyti nuo raupų, ir kiekvieną pavasarį į Kurėnus suplaukdavo šimtai šeimų su vaikais. Vėliau jį tame darbe pavaduodavo dukterys, anais laikais toks elgesys buvo tikra geradarystė. Lietuviškoji liaudis ir žydai mylėjo Kazakauską. Jis palaikydavo knygnešius, šelpdavo klierikus.

Vedęs lenkiškų pažiūrų žmoną Apoloniją, Petras patyrė daug nemalonumų dėl savo lietuviškumo. Bet žmonos nuostatos jo nepalaužė – vaikus jis augino lietuviškoje dvasioje, pats mokė juos lietuvių kalbos.

Pajaunys – Antanas Smetona

Ona, iš senelio ir tėvo paveldėjusi demokratiškumą, jautrumą žmogui, kitas humaniškas savybes, liko joms ištikima visą gyvenimą. Oficialiai ji nebuvo išėjusi jokių mokslų – ją mokė namų mokytojas.

Tiesa, mama, tėvui mirus, ją buvo nusiuntusi mokytis į Vilnių, tikėdamasi, kad dukra sulenkės. Vis dėlto Vilniuje Ona labai ilgėjosi savų žmonių, kurių buvo labai mylima, gimtojo kampelio, lietuvių kalbos. Sužinojusi apie lietuvių kunigą Visų Šventųjų bažnyčioje, Ona slapta pas jį nuėjo susipažinti ir atsigauti lietuviškai pasikalbėjusi.

Kartą sutikusi pažįstamą žydą iš Ukmergės, Ona jo paprašė parvežti namo. Taip jos mokslai Vilniuje ir baigėsi. Bet, kaip ir daugelis to meto dvarininkų vaikų, Ona turėjo gerą bendrą išsimokslinimą, o ypač humanitarinį, mokėjo svetimų kalbų.

Ona pasiimdavo į dvarą susirgusių kaimiečių vaikus ir juos gydydavo. Perkūnui nutrenkus vargingai gyvenusį ūkininką, ji pasiėmė auginti vieną jo dukrų. Jei tekėdavo kokia našlaitė, Ona nuvykdavo palaiminti jaunosios ir išleisti ją į bažnyčią.

Ona taip pat buvo knygnešė. Gabendavo lietuviškas knygas vežimu, vėliau jas dalindavo, arba žmonės naktimis patys atvykdavo į dvarą jų pasiimti.

Ona knygas net slėpdavo pas tėvo brolį grafą, kurį lankydavo diduomenė, net gubernatorius. Žandarai bijodavo šiuose namuose daryti kratų, o jei kokį knygnešį žandarai sučiupdavo, Ona padėdavo jam išsisukti ir išvykti į Ameriką.

Kai Ona nusprendė tekėti už J. Vileišio, jos motina labai pasipriešino – juk bajoraitė negali tekėti už nekilmingo jaunikio. Tada tėvo brolis grafas vestuves iškėlė savo Vaitkuškio dvare. Ukmergės dvarininkai taip pat nebuvo patenkinti tokiu Onos poelgiu, ne visi kviestieji atvyko į vestuves, bet liaudis plaukte plaukė pasveikinti mylimos Anulės.

Santuoka įvyko 1902 m. spalio 22 d. senojoje Ukmergės bažnyčioje. Jonas atvyko su broliu Petru, pajauniais buvo Antanas Smetona, Povilas Gaidelionis ir Jurgis Šaulys.

Onos motina į vestuves atvažiavo juodais drabužiais – kaip į laidotuves. Beje, vėliau Jonas sugebėjo rasti takelį į uošvės širdį ir judviejų santykiai buvo geri.

J. Aničas knygoje apibendrino, kad bajoraitės Onos santuokoje su J. Vileišiu atsispindėjo ano meto Lietuvos didikų pažiūros į pakilusį lietuvių tautinį atgimimą. Santuokai priešinosi tie, kuriems buvo svetimos vis stiprėjančios lietuvių tautinės idėjos. O į vestuves atvyko tie, kurie į Lietuvą žvelgė
A. Mickevičiaus, J. Slovackio, Daukanto, V. Kudirkos, Maironio akimis ir buvo su lietuvių tauta visuose jos džiaugsmuose ir varguose.

Ne tik mylėjo, bet ir palaikė, rėmė, rūpinosi

Po vestuvių jaunavedžiai vyko pas J. Vileišio gimines, buvo susitikę su Jonu Biliūnu, o grįždami į Vilnių apsistojo pas Zubovus. Ten Ona sutiko daug visuomenininkų. Tai buvo dar vienas akstinas jai pačiai įsitraukti į visuomeninę veiklą.

Vilniaus lietuvių visuomenė jauną šeimą sutiko nuoširdžiai. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, tai buvusi bene pirmoji lietuviška šeima istorinėje Lietuvos sostinėje. J. Vileišio žmona nuo pirmų dienų visiems pasirodė ne tik karštai mylinti vyrą, bet ir širdingai pritarianti jo mintims ir siekiams.

Vileišių santuoka truko 40 metų ir joje Onai teko išskirtinis vaidmuo. Ji buvo ramstis vyrui, besisukančiam nesibaigiančiuose visuomeniniuose ir politiniuose darbuose, dirbant advokatu, redaktoriumi, dalyvaujant varpininkuose, demokratuose, liaudininkuose, kuriant Nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindus, atstovaujant Lietuvai JAV, dirbant Kauno burmistru, dirbant Lietuvos valstybės Taryboje ir kitose atsakingose pareigose. Ona vyrą nuolat skatino, parėmė, švelnino pasitaikančius nemalonumus ir kartu džiaugėsi jo laimėjimais.

Anais laikais bepradedantys kurtis lietuviai inteligentai buvo labai neturtingi. Nemažai sunkumų teko patirti ir jaunai Vileišių šeimai. Šeima didėjo, o uždarbiai buvo menki. J. Vileišis gaudavo viliojančių pasiūlymų Rusijoje, bet jis neatsižadėjo nepelningo darbo tėvynėje dėl patogaus gyvenimo svetimame krašte.

Sąlygas dar pablogino iškilusi grėsmė būti pašauktam į kariuomenę kilus Rusijos-Japonijos karui. J. Vileišis dėl to buvo labai nusiminęs, tačiau su žmona ir toliau rėmė vargstančius, mokslus einančius lietuvius menininkus, rašytojus, publicistus.

Vis tik J. Vileišis buvo gabus advokatas, ir jo finansiniai reikalai pasitaisė. Sukaupus lėšų, šeima 1914 m. įsigijo Girsteitiškio dvarelį Utenos apskrityje.

Ona su aistra dvarelyje ūkininkavo. Vietos ūkininkai net patikėdavo jai nupirkti dalgį, nes ji turėjusi ypatingą talentą išrinkti patį geriausią.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dvarelis liko tuščias. Pirmiausia dvarą konfiskavo ir nualino vokiečiai, po jų – bolševikai, tada – lenkai, vėl bolševikai ir vėl – lenkai. Galiausiai dvaras atsidūrė prie demarkacinės linijos, ėjo iš rankų į rankas. Nedaug dvaras tepakilo ir nepriklausomos Lietuvos sąlygomis.

Išskyrė Pirmasis pasaulinis karas

Vilniuje Vileišių namai buvo tapę Vilniaus lietuvių gyvenimo centru. Jauna šeimininkė duodavo lietuviams pietus už mažą atlyginimą, bet vieni mokėjo, kiti – ne. Namuose vykdavo susirinkimai, draugijų pasitarimai, buvo įrengtas slaptų knygų sandėlis, slaptų raštų slėptuvė. Ona nuolat apsimesdavo nėščia ir po rūbais nešiodavo maišus slaptų raštų. Namuose nuolat vyko kratos, kartą net buvo išlaužtos durys.

Ona rengdavo dailės parodas, pati buvo parodų kasininkė. Daug metų ji dirbo pas dr. J. Basanavičių, katalogavo jo knygyną, tvarkydama lietuvių senovės rinkinius. Onos pastangomis gimnazijoje, kurioje mokėsi duktė Birutė, buvo įvestos tikybos pamokos.

Vilniaus lietuvių visuomenė, o ypač moterys, vertino Onos visuomeninį darbą ir jai pavedė atstovauti lietuves pirmame lietuvių moterų kongrese, kuris vyko 1907 m. Kaune.

Vileišių šeima bendravo su M. K. Čiurlioniu, P. Rimša, P. Kalpoku, J. Zikaru, A. Zmuidzinavičiumi, Žemaite, esant reikalui rėmė finansiškai.

Net porą kartų aplinkybės privertė sutuoktinius ilgam išsiskirti. O. Vileišienei teko vienai pakelti vaikų auginimo rūpesčius, nepriteklių ir net skurdą.

Pirmas išsiskyrimas įvyko dėl Pirmojo pasaulinio karo. Traukiantis rusų kariuomenei, Jonas išsiuntė žmoną su keturiais vaikais į Ukrainą. Tikėtasi greitos karo pabaigos ir nebuvo pagalvota, kad frontas juos išskirs net trims metams.

Ukrainos Sumų mieste buvo daug pabėgėlių, tad šeima sunkiai rado išsinuomoti butą. Kartu važiavo vaikų auklėtoja, vokiečių kalbos mokytoja.

Sumuose Ona kovojo, kad vaikai turėtų tikybos pamokas, reikalavo vaikams lietuvių kapeliono, bet lenkai tam priešinosi. Galiausiai Ona iškovojo, kad kas ketvirtą sekmadienį bažnyčioje vyktų pamaldos lietuvių kalba.

Vaikai dažnai stovėdavo eilėse prie žibalo, duonos, miltų, cukraus. Kartą jie laikraštyje perskaitė, kad vokiečiai nuteisė tėvą ir jį greičiausiai sušaudys. Mamai apie tai ilgai nesakė, nes ji buvo silpnos sveikatos.

Kartą šeima susitiko kareivį iš Lietuvos. Jis, grįžęs į Lietuvą, surado J. Vileišį, papasakojo, kaip jo šeima vargsta. Tėvas parašė telegramą, kad atvažiuoja ir visus parsivežė į Lietuvą. Tai buvo 1918 m. birželį ir tai reiškia, kad pasirašant Nepriklausomybės aktą Ona nebuvo su savo vyru.

Sunkumai – ir antrojo išsiskyrimo metu

Antrą kartą Vileišių šeima išsiskyrė 1919 m. sausio 1 d., kai grėsė Rusijos okupacija ir Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus pasitraukė į Kauną. O. Vileišienė su vaikais pasiliko Vilniuje, o Jonas išvyko į Kauną. Tikėtasi, kad situacija stabilizuosis, bet išsiskyrimas truko pustrečių metų – iki 1921 m. liepos. Tada Jonas grįžo iš JAV, atlikęs pirmojo Lietuvos atstovo Amerikoje misiją.

Antrojo išsiskyrimo metu Ona laukėsi ir pagimdė penktą vaiką – dukrą Ritą.

Vilniuje lenkai Vileišių butą konfiskavo, tad Ona apsigyveno dvare Girstaitiškiuose. Tiesa, į JAV J. Vileišis sutiko išvykti tik tada, kai gavo garantiją, jog jo šeimai kas mėnesį bus mokama po tris tūkstančius auksinių (markių).

Deja, Ona tų pinigų negavo – pragyvenimui jai teko parduoti iš brolio paveldėtą ūkelį ir malūną.