„Jonavos viltis“ vadovė O.Traskauskienė: „Šie žmonės mums gali būti nuoširdumo pavyzdžiu“

Jonava

A. Reipos nuotr.

Jonė LieponėŠaltinis: Jonavos rajono savivaldybė

318461

„Anglų bažnytininkas ir istorikas Thomas Fulleris yra pasakęs frazę, kuri mane lydi per gyvenimą: viltis – tai lankai, kurie neleidžia plyšti širdžiai“, – sako sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Jonavos viltis“ vadovė Olga Traskauskienė.

Prieš kelias savaites bendrijos „Jonavos viltis“ dienos socialinės globos centro padalinys pažymėjo penkerių metų veiklos sukaktį. Bendruomenę – tiek darbuotojus, tiek centro globotinius bei jų tėvelius – sveikino rajono vadovai, Seimo narys Eugenijus Sabutis, kiti svečiai.

Pačiai O. Traskauskienei ši penkerių metų žyma yra svarbus ir reikšmingas įvykis, juolab, kad kartu su kolektyvu dienos socialinės globos centrą sukūrė beveik nuo nulio. Pokalbis su O. Traskauskiene – apie „Jonavos vilties“ kelią, asmenines patirtis ir žmones, į kuriuos dar kartais visuomenė nemoka žvelgti kaip į lygiaverčius.

– Olga, neseniai pažymėjote penkerių metų sukaktį. Ką jums reiškia penkeri praėję metai?

– Jei prisiminus visą istoriją, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Jonavos viltis“ gyvuoja jau per trisdešimt metų, o jos pirmininke aš tapau prieš kiek daugiau nei dvylika metų. Tiesa, tuo metu dienos centro nebuvo, mes vykdydavome projektinę veiklą.

Jonavoje vienas toks centras jau veikė, Dariaus ir Girėno gatvėje veikia jis iki šiol. Tačiau buvo matyti, kad vienas centras neatliepia poreikio, nes poreikis – didelis. Žmonėms tekdavo laukti eilėje norint gauti vietą. Tą matė ir rajono savivaldybė, pasiūliusi mums steigti dienos centrą žmonėms su intelekto sutrikimais bei pradėti teikti dienos socialinę globą.

Žinojau, supratau, kad toks padalinys yra labai reikalingas. Aš pati auginu dukrą, turinčią sunkią protinę negalią. Man pažįstami tėvelių rūpesčiai, skausmai ir suprantu, kaip šiems jaunuoliams, žmonėms reikalinga socializacija. Ji reikalinga visiems, sveikiems žmonėms taip pat, bet turintiems negalią žmonėms jos reikia ypatingai. Ji būtina, kaip būtinas yra oras.

Su kolege pasitarėme ir pagalvojome, kad bandysime. Palaipsniui atsirado vizija, tarėmės, kokias veiklas dienos centro lankytojams galėtume pasiūlyti. Tam, kad galėtume pradėti veiklą, pagal higienos normas reikėjo didesnių patalpų. Jas skyrė savivaldybė, kuri taip pat pasirūpino tiek patalpų, tiek aplinkos pritaikymu. Taip viskas prasidėjo, o pasirengimo procesas buvo tikrai sklandus. Matėme bendrą tikslą, bendrą kryptį.

Beje, įdomu tai, kad aš pati su socialiniu darbu neturėjau visiškai nieko bendro. Universitete esu baigusi biologijos ir chemijos studijas, o kai priešų daug metų buvo kuriamas pirmasis Jonavoje dienos socialinės globos centras žmonėms su intelekto sutrikimais, buvau pirma, kuriai buvo pasiūlyta direktorės vieta. Bet tada atsisakiau, dirbau kitą darbą Kaune. Buvau, žinoma, jaunesnė ir galvojau: visą dieną būti tarp tokių žmonių nenoriu, man per sunku, juolab, kad namuose turiu dukrą su tokia negalia. Vėliau mano požiūris pasikeitė.

Kai ėmiausi vadovauti bendrijai, ji daugiausiai veikė tik „popieriuje“. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įkvėpti kolektyvą ir sukurti tokį centrą, koks jis yra dabar. Suprantu, kad jau ne už kalnų laikas, kai turėsiu išeiti. Labai noriu, kad mane pakeistų žmogus, kuris dirbtų, kuris tęstų veiklą. Įdėjau čia daug laiko, daug širdies. Labai myliu savo darbą.

– Kiek žmonių lanko dienos centrą?

– Šiuo metu – dvidešimt. Nuo šios vasaros jų galime priimti daugiau, mat mums jau ne pirmą kartą padidino patalpas. Kai pradėjome, buvo 12, paskui – 14 ir po truputį daugėjo. Dabar abu Jonavos dienos centrai patenkina poreikį. Per tą laiką buvo visko, buvo, kad tėvai ateidavo su ašaromis akyse ir prašydavo priimti savo sūnų ar dukrą, nors centre vietų nebuvo. Tuomet vėl kreipėmės į rajono savivaldybę dėl patalpų didinimo ir buvome išgirsti.

– Nes tėvai neturi kur palikti savo vaiko?

– Taip. Jei tėvai su savo neįgaliu vaiku praleis dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę – jie patys tam tikra prasme taps neįgalūs. Patikėkite: tai labai sunku, o tokiam vaikui reikalinga nuolatinė priežiūra. Tėvams būtinas atokvėpis. Jie turi gyventi savo gyvenimą, eiti į darbą ir turėti laiko poilsiui. Tai būtina jų emocinei savijautai.

Todėl džiaugiuosi, kad dabar poreikį mes tikrai patenkiname. Tačiau ir vėl... Pabaigos juk nėra, nes einant laikui daugėja žmonių, kai jaunuoliai su intelekto sutrikimais baigia mokyklą, o nuo 18 metų jie gali pereiti pas mus. Problema yra tai, kad tokių žmonių nemažėja.

– Viešoje erdvėje ne kartą buvo teigta, kad žmonių, turinčių specialiuosius poreikius, negalią – daugėja? Jūsų nuomone, kodėl?

– Manyčiau, lemia bendra situacija, mūsų gyvenimo kokybė, gyvenimo tempas, gyvenimo būdas. Daugėja hiperaktyvių vaikų, taip pat turinčių autizmo spektro sutrikimą.

Tačiau tai tik vienas momentas. Kitas – juk Sovietų Sąjungoje tokių žmonių „nebuvo“, jie buvo nematomi. Jei šeimoje augo toks vaikas – jis neidavo į bendrojo lavinimo mokyklą, jis tam tikra prasme buvo slepiamas. Auginti kitokį vaiką buvo gėda. Todėl daug metų ir atrodė, kad tokių žmonių nėra arba yra labai mažai. Ačiū Dievui, kad viskas keičiasi, keičiasi požiūris į negalią turinčius žmones, sutrikimai yra įvardijami ir diagnozuojami, o tokie žmonės tampa mūsų visuomenės dalimi.

– Keičiasi visuomenės požiūris?

– Taip, tačiau gal ne taip greitai, kaip norėtųsi. Pastebiu, kad vyresni žmonės į turinčiuosius protinę negalią dar žvelgia atsargiai, o tuo tarpu jaunimo požiūris jau visai kitoks. Sakyčiau, kad dabartinis jaunimas yra labai brandus. Manau, kad lėmė mūsų vakarėjimas, matymas, kaip tokie žmonės priimami kitose Europos šalyse.

Kalbat apie visuomenės požiūrį, kartais jis džiugina, o kartais, deja, atrodo, kad iš skausmo plyš širdis, nors, atrodo, tikrai esu gyvenime daug mačiusi ir užgrūdinta. Nemažai skaudžių istorijų būna mokyklose, kai šie vaikai integruojami į bendras klases ir net atsiranda sveikų vaikų tėvų, reikalaujančių, kad „kitokių“ vaikų klasėje nebūtų.

– Jus tai skaudina?

- Taip. Juk ir aš niekada gyvenime negalvojau, kad šeimoje turėsiu tokį vaiką. Bet taip kartais tiesiog nutinka. Pavyzdžiui, gimdymo trauma.

– Kokio amžiaus jūsų dukra?

– Kristinai jau 40 metų. Pamenu, mano nėštumas buvo toks lengvas, aš tarsi skraidžiau ir dukra šeimoje buvo labai laukiama. Įvyko taip, kaip įvyko ir dabar namuose mes turime amžiną kūdikį, amžiną vaiką.

Žinoma, ji vaikšto pati, pati pavalgo, tačiau apsirengti reikia padėti. Kaip prieš daug metų Jonavoje atsirado pirmasis toks centras, aš, kaip mama, be galo džiaugiausi. Tokie centrai labai reikalingi ne tik vaikams, bet ir tėvams.

– Kokiomis veiklomis jūsų lankytojai užsiima dienos centre?

– Visada sakau: mes realiai vertiname jų galimybes ir mūsų tikslas nėra kažkam kažką įrodyti ar parodyti, kad galime sukurti, pavyzdžiui, kosminį laivą. Mums svarbu, kad jie nuolat būtų veiklose. Svarbesnis net yra procesas, o ne galutinis rezultatas.

Centre laviname jų įgūdžius, o veiklos yra įvairios ir atsižvelgiant į poreikius. Tikrai nėra taip, kad jie visą dieną sėdi prie stalo ir užsiima rankdarbiais. Organizuojame įvairias išvykas, nes jos yra svarbios socializacijai, taip pat edukacines programas, einame į baseiną. Pas mus ateina šokių mokytoja, gaminame maistą, rengiame karaoke popietes, diskotekas, žaidžiame stalo žaidimus.

Turinčių protinę negalią žmonių pasaulis yra visiškai kitoks. Kaip ir minėjau, jie amžini vaikai, kurie moka džiaugtis bet kokia smulkmena. Kartais pagalvoju: kad mane galėtų nudžiuginti tokios nedidelės gyvenimiškos smulkmenos! Jie tave priima atvira širdimi ir neturi dirbtinumo, klastos, melo. Jie džiaugiasi buvimu ir juos džiugina svečiai, kurie pas mus ateina.

Aš, kaip įstaigos vadovė, visada jaučiu palaikymą iš Jonavos rajono savivaldybės ir žinau, kad be jų pagalbos šio centro – tokio, koks jis yra dabar – nebūtų. Mes puikiai suprantame, kad viskas remiasi į finansavimą, o mes – nevyriausybinė organizacija. Savivaldybė perka iš mūsų socialinės globos dienos paslaugas, tad iš šių pinigų mes gyvename, organizuojame veiklas, maitinimą, išlaikome patalpas.

– Olga, kaip pačius žmones keičia socializacija?

– Labai keičia. Žinau pavyzdžių, kai tėvai nutaria, kad jų vaikui tokių paslaugų nereikia. Kartą viena mama nusprendė, jog jos dukra nelankys centro, o gyvens kaime pas senelę. Ta mergaitė tapo laukinuke. Vėliau ją bandėme integruoti, bet, kaip bebūtų gaila, mums nepavyko.

– Ko jūs pačią išmokė patirtis auginant neįgalią dukrą?

– Man kartais draugės sako: esi pavyzdinga mama. Ne, aš esu normali mama. Pamenu savo mamą, kuri man ir mano broliui galėjo atiduoti, regis, paskutinį kraujo lašą. Turbūt motinystės pavyzdį aš gavau iš jos.

Neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kitokia mama savo neįgaliai mergaitei. Mano mama, kol dar buvo gyva, visada sakydavo: ar ji kalta, kad tokia gimė? Žinoma, ir man kartais būna silpnybės momentų, kai ima atrodyti: už ką aš nešu tokį kryžių?

Savo Kristiną myliu be galo ir kol esu gyva, stengsiuosi daryti viską, kas tik įmanoma, kad jos gyvenimas būtų kuo geresnis, kuo įdomesnis.

– Kartais, kai klausaisi tokių istorijų, galvoji: medicina gali tiek daug, gydytojai gali net pakeisti žmogaus širdį. Bet vis tik tokią negalią turintiems žmonėms medicina padėti negali.

– Taip. Stebuklų, kalbant apie psichikos sutrikimus, deja, nėra. Šios ligos yra nepagydomos. Dėl to ir yra labai sunku. Vaistais gali tik šiek tiek kontroliuoti elgesį arba nuslopinti.

– Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų dirbti tokį darbą – negalią turinčių žmonių dienos centre?

– Pagrindų pagrindas yra empatija. Taip pat tolerancija, kantrybė. Reikia gebėjimo perduoti šilumą žmogui, su kuriuo esi, o į šį centrą žvelgti kaip į didelę šeimą. Mes turime nepavargti ir suprasti: mūsų lankytojai iš tiesų yra kaip neužaugę vaikai, kuriems kartais reikia aiškinti ir kartoti tuos pačius, net visiškai elementarius, dalykus.

Kalbant apie mūsų dienos centrą – pas mus yra daug meilės, dirba nuostabus kolektyvas. Pagrindinis mano, kaip vadovės, reikalavimas darbuotojoms: nė vienos iš jūsų aš negaliu priversti mūsų lankytojų mylėti, bet gerbti juos jūs privalote.

Į žmonės, turinčius protinę negalią, mes turime žiūrėti kaip į lygiaverčius, tokius pačius kaip mes. Tai žmonės, kurie ne tik moka mylėti, pykti, atleisti, džiaugtis, bet gali mums visiems būti nuoširdumo, optimizmo pavyzdžiu.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt