Jonas Romaška: „Be muzikos būtų liūdna“

Širvintos

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

28881

Turbūt ir didžiausi pavyduoliai bei niurzgliai negalėtų pasakyti, kad I. Šeiniaus premija Jonui Romaškai skirta nepelnytai. Žinomas Širvintų krašto armonikierius, ne vieno kolektyvo narys, nuolat dalyvaujantis varžytuvėse solo ar duetu, galintis pasigirti ne viena prizine vieta – retas tokia intensyvia veikla gali pasigirti. Šiandieną muzikantas pasakoja apie meilę muzikai ir armonikai.

Foto galerija:

– Gerbiamasis Jonai, sveikiname su garbinga premija, linkime dar ilgai džiuginti klausytojus savąja muzika. Kada pasireiškė noras groti, kada pradėjote, kas buvo Jūsų mokytojas?

– Mokytis groti pradėjau nuo septynerių metų. Mano dėdė, mamos brolis, grojo armonika ir mane šiek tiek pamokė, o toliau jau pats kapsčiausi.

– Vadinasi, esate savamokslis, jokio muzikinio išsilavinimo negavęs?

– Turiu pasakyti, kad aš net natų nepažįstu, groju iš klausos. Gal ir nereikėtų viešai skelbti (juokiasi), bet taip jau buvo, kad šeštoje klasėje už muziką trimestre dvejetą turėjau. Ne dėl to, kad neišmaniau pamokos, bet todėl, kad nesutikau lankyti choro repeticijų. Jos buvo labai nuobodžios, o man tuo metu rūpėjo greičiau bėgti iš mokyklos namo, ir rūpintis auginamais triušiukais.

– Turbūt pylos neišvengėte?

– Išvengiau. Tėvukas tik ranka numojo: „Už muziką gali ir dvejetą turėti“. Taip istorija ir baigėsi.

– Sunku patikėti, kad toks aktyvus saviveiklininkas vaikystėje vengė repeticijų. Kada pradėjot aktyviai muzikuoti?

– Būdamas septyniolikos metų, pradėjau groti gegužinėse. Tuo pat metu kultūros darbuotojas Aloyzas Juška pakvietė groti pučiamųjų orkestre ir estradiniame ansamblyje. Taip ir įsisukau į meno saviveiklos ratą, kuriame ir šiandien tebesisuku.

– Pučiamųjų orkestre armonika lyg ir nelabai tinka?

– Ten aš grojau altu, o estradiniame ansamblyje mušiau būgnus. Mūsų ansamblis šeštadieniais grodavo Civilinės metrikacijos biure per vestuvių ceremonijas.

– Kokiais instrumentais dar grojate?

– Dar moku gitara groti. Visko savarankiškai išmokau.

– Per tiek metų daugelyje kolektyvų teko pamuzikuoti?

– Taip, nemažai jų buvo. Tuometinis milicijos skyrius turėjo stiprų vyrų ansamblį, vadovaujamą Antano Piškino, teko ten dainuoti. Vienu metu buvome stipriausi Lietuvoje, iš apžiūros parsivežėm „įspūdingą“ dovaną – F. Dzeržinskio portretą (juokiasi).

– Suprantama, ką gi milicininkams dovanoti, jei ne jų patriarcho, žymaus čekisto, atvaizdą. Kokiuose kolektyvuose dar teko muzikuoti?

– Kaimo kapeloje, vadovaujamoje Jeronimo Pauliukonio. Likimas dovanojo galimybių dirbti su gerais vadovais: minėtais A. Juška ir J. Pauliukoniu, Jonu Barbaravičiumi. Geri buvo laikai.

– Šokiuose groti tekdavo. O vestuvėse?

– Žinoma! Ne vieną porą į bendrą gyvenimą teko palydėti, kone visi savaitgaliai būdavo „parduoti“. Ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Kai Širvintose atidarė siuvimo fabriką „Lelija“, dirbti atvažiavo daug baltarusių merginų. Pradėjo širvintiškiai apie jas sparną rėžti, taip ne viena šeima susikūrė.

– Supratingą žmoną turite, jei nuolat jus išleisdavo linksmintis.

– Žinojo, kad už muzikanto teka, buvo laiko su tuo susitaikyti (juokiasi). Ne paslaptis, kad vestuvės būdavo neblogas pajamų šaltinis. O kai grįžti netuščiomis kišenėmis, tai ir žmonai nėra kaip pykti (juokiasi).

– Nelėtinat tempo ir dabar. Keliuose kolektyvuose dalyvaujate?

– Kultūros centre groju Gintarės Jakštienės vadovaujamoje kapeloje „Noragas“ ir folkloro kolektyve „Gojus“. Jo vadovė Nijolė Vitkauskaitė pakvietė prisijungti prie Neįgaliųjų draugijos ansamblio „Viltis“ – kaipgi atsisakysi? Be to, pagroju ir vienas, ir duetu su kitais armonikieriais. Be muzikos būtų liūdna gyventi.

– Esate kilęs iš muzikalios šeimos. Mama buvo puiki ir žinoma giedorė, jos brolis – muzikantas. Sesuo Danutė Pavasarienė kartu su jumis dainuoja „Vilties“ ansamblyje. O ar paveldėjo muzikinius gabumus vaikai?

– Ir sūnus, ir dukra yra baigę muzikos mokyklą, bet muzikuoja tik savo malonumui. Du anūkai irgi mokėsi muzikos, groja ansambliuose. Gal ir trys mažesnieji kada nors muzikuos.

– Kalbant apie mažuosius: girdėjau, kad bendradarbiaujate su folkloro kolektyvu „Želmenėliai“. Kaip ten atsidūrėte?

– Kartą trečiaklasis anūkas paprašė ateiti pagroti su „Želmenėliais“. Teko sutikti, kaipgi nepaklausysi anūko. Šiandieną jam jau 22-eji, o aš tebedraugauju su pradinės mokyklos mokytojos Rūtos Tamašauskienės vadovaujamu kolektyvu. Mažieji neleidžia pasenti (šypsosi). Ne per seniausiai su jais koncertavome Maišiagaloje.

– Tiek muzikuojant vienos armonikos, ko gero, neužtenka. Kiek jų turite?

– Aštuoniolika. Armonikos būna skirtingų tonacijų, o man tokių ir reikia. Vis neatsispiriu, kai pasitaiko proga papildyti kolekciją. Vienintelis Lietuvoje turiu austrišką instrumentą, taip pat vokiečių, amerikiečių, rusų, baltarusių gamybos armonikas. Žinoma, yra ir Peterburgo armonika. Vasario 17 dieną Molėtuose vyks Lietuvos Šimtmečiui skirta Peterburgo armonikierių šventė. Suvažiuos muzikantai iš visos Lietuvos, ir aš ten būsiu.

Nuo muzikos kalba pakrypo į kitus Jono Romaškos pomėgius: bitininkystę ir medžioklę. Įsitikinau, kad puikus muzikantas būtų ne prastesnis pasakorius, tiek linksmų istorijų išgirdau.

Į Molėtus J. Romaška vyks jau kaip I. Šeiniaus premijos laureatas, juk Vasario 16-ąją Širvintų kultūros centre vyksiančio Nepriklausomos Lietuvos Šimtmečio minėjime bus įteikta ši premija. Dar kartą sveikinu laureatą ir linkiu dar ilgai džiuginti klausytojus savąja muzika, juk aštuoniolika armonikų negali dulkėti be darbo.

Nuotraukos iš asmeninio Jono Romaškos archyvo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt