Jo­ną Že­mai­tį-Vy­tau­tą me­na ir Šna­bo pyp­kė

Ko­vo 15 d. su­ka­ko 112 me­tų, kai gi­mė ge­ne­ro­las Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas – vy­riau­sia­sis Lie­tu­vos par­ti­za­nų gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­das, pri­pa­žin­tas Lie­tu­vos va­do­vas. Ši­lu­vo­je Lie­tu­vos va­dą iki šiol me­na įspū­din­ga pu­šis – Šna­bo pyp­kė, J. Že­mai­čio sū­nus Lai­mu­tis be­veik iki mir­ties gy­ve­no Šiau­liuo­se.

Tarnavo artilerijos pulke Šiauliuose

J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje ir pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos.

Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku.

1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – J. Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu.

Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Greitai po to jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti „Liaudies kariuomenę“ į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

J. Žemaitis 1940 m. vedė Eleną Valionytę, su ja susilaukė sūnaus Jono Laimučio. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942 m. birželį jie grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu.

1943 m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, J. Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo šiol prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

Lietuvos kariuomenės karininkas po antrosios sovietų okupacijos dalyvavo aktyvioje antisovietinėje rezistencinėje kovoje. 1945 m. balandžio 23 d. davė partizano priesaiką, paskirtas partizanų „Žebenkšties“ rinktinės štabo viršininku.

2009 m. Seimas J. Žemaitį pripažino Lietuvos valstybės vadovu

1947 m. gegužės mėn. J. Žemaitis tapo Kęstučio apygardos, o 1948 m. – visos Vakarų Lietuvos partizanų srities vadu, pradėjo vienyti pogrindžio pasipriešinimo judėjimus. 1949 m. pasipriešinimo dalyviai susijungė į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį.

1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija skelbė, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką. J. Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteikti aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimai bei Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.

J. Žemaitis valstybės vadovo pareigas ėjo 1949 m. vasario 16 d.–1954 m. lapkričio 26 d. 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas, suimtas, nugabentas į Maskvą. Tardomas liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei. 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime įvykdyta mirties bausmė. 2009 m. kovo 15 d., sukakus 100 metų, kai gimė J. Žemaitis-Vytautas, Seimas pripažino jį Lietuvos valstybės vadovu.

Seimas, įvertindamas su okupacija kovojusio Lietuvos valstybės vadovo, faktiškai vykdžiusio Respublikos prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko vaidmens svarbą, 2019-uosius buvo paskelbęs Jono Žemaičio-Vy-
tauto metais.

Sūnus ilgai nežinojo tikrosios kilmės

2008 m. po ilgos ligos mirė vienintelis garsiojo generolo J. Žemaičio sūnus Laimutis Žemaitis. Jis su tėvais gyveno labai trumpai – 1945-aisiais į mišką kovoti už Lietuvos laisvę išėjo jo tėvas, po metų mirė mama.

Vaiku rūpinosi mokytoja Ona Liubinavičienė-Žiaunytė, tuo metu gyvenusi Kaune. Teigiama, kad miške kariavusiam tėvui kartais pavykdavo aplankyti sūnų Tauragės apskrityje, Batakiuose, kur gyveno O. Liubinavičienės tėvai.

Laimutis su globėja apsigyveno Šiauliuose. Čia jis jau buvo nebe L. Žemaitis, o L. Liubinavičius. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi J. Žemaičio sesuo.

Sovietmečiu generolo sūnus nežinojo tikrosios savo kilmės. Tiesą jis sužinojo tik po 1990-ųjų, vėliau susigrąžino ir savo pavardę.

Laimučio sovietų valdžia nepersekiojo, netrėmė, tačiau jis buvo nuolat stebimas. Politechnikos institute įgijęs statybos inžinieriaus specialybę, vyras visą laiką gyveno Šiauliuose, dirbo Projektavimo institute.

Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sergančiu Laimučiu rūpinosi Krašto apsaugos ministerija.

Prieš mirtį 1954 m. J. Žemaitis prašė jam parodyti sūnų. NKVD pareigūnai jam pateikė sūnaus nuotrauką. Joje Laimutis buvo su pionierišku kaklaraiščiu – sovietų valdžia visais įmanomais būdais siekė palaužti ginkluoto pasipriešinimo lyderį.

Ištrauka iš „paskutinio žodžio“ okupantų teisme:

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Šnabo pypkė baigia sunykti

Šiluvoje Jono Žemaičio-Vytauto atminimą iki šiol mena įdomi pušis, vadinama Šnabo pypke. 1939-aisiais prie šios pušies nusifotografavo J. Žemaitis ir jo šeimos nariai – sesuo Kotryna su vaikais ir jų aukle, tėvas, motina, svainis Rapolas Juška ir dėdė Antanas.

Įžymioji pušis jau baigia sunykti, viršūnės nebėra, likęs tik kamienas su pypkę primenančia statmenai augančia šaka. Tačiau pušis, prie kurios įsiamžino J. Žemaitis, nepamiršta. Prisimenant partizanų kovas, Šiluvos apylinkėse rengiami šaulių ir patriotiško jaunimo žygiai, kurių metų aplankoma ir Šnabo pypkė.

Prieš dvejus metus Vyriausybė nusprendė istorinę vertę turintį objektą – Šnabo pypke vadinamą pušį – įtraukti į turistinius maršrutus.