Jokie vaistai žmogiškųjų problemų neišsprendžia

Priklausomybė nuo vaistų gali atsirasti kiekvienam, ypač jautresniam žmogui, tačiau kasdien prieš miegą išgeriama viena migdomųjų tabletė dar nerodo priklausomybės. Priklausomybės esmė – kai žmogus nesuvokia savo problemų ir nenori už jas prisiimti atsakomybės.

Saugu ir veiksminga, jeigu vartojami tinkamai

Gydytoja psichiatrė Jelena Kuznecova sako, jog apie psichotropinių vaistų vartojimą buvo žinoma dar senovės Egipte, kur psichikos sujaudinimui malšinti naudojo aguonų ekstraktą. Deja, jis neveikė simptomų, kuriuos buvo siekiama pašalinti, kėlė pripratimo pavojų, tad, prasidėjus naujai psichotropinių vaistų erai apie 1950 metus, vaistų saugumo didėjimas įgijo pagreitį.

Gydytoja tikina, kad šiuolaikiniams psichotropiniams vaistams taikomi itin griežti saugumo reikalavimai, tad neverta baimintis, jog „atbuksite“, įgysite priklausomybę nuo vaistų arba išliks neigiamių pasekmių jūsų sveikatai po jų ilgalaikio vartojimo. Panašias baimes ypač pakursto knygose ar kino filmuose vaizduojama praeito amžiaus vidurio psichiatrijos ligoninių aplinka.

Anot gydytojos, jų autoriai turi sutirštinti spalvas dėl įtampos savo kūriniuose, bet realybėje juk ne visi pacientai gydosi ligoninėse dėl psichikos sutrikimų.

Kita vertus, natūralu, kad žmogus baiminasi to, kas gali turėti įtakos jo psichikai. Gydytoja prisimena jaunuolį, kuriam buvo diagnozuota šizofrenija, tačiau, vartodamas psichotropinių vaistų atitinkamomis dozėmis, jis ne tik baigė mokyklą, bet ir sėkmingai studijas tęsia universitete už Lietuvos ribų.

Psichotropinių vaistų vartojimas yra saugus ir veiksmingas, jeigu jie skiriami, atsižvelgiant į paciento psichikos sutrikimų ypatumus, jeigu pacientas laikosi rekomendacijų. Itin svarbu neviršyti nustatytos dozės ir vaistus vartoti tik esant būtinybei, jeigu gydymas derinamas su psichoterapija, jeigu koreguojamas paciento gyvenimo būdas.

Ligos priežastis reikia patikėti psichiatrui

Sakoma, kad visos ligos nuo nervų, tačiau gydytoja sako, jog žmogaus mąstymą, emocijas, jo elgesį lemia daug veiksnių, nes žmogaus smegenys itin sudėtingos struktūros. Todėl psichikos sutrikimų viena ar keletu priežasčių paaiškinti neįmanoma.

Dažniausiai priežastys, kurios būna labai įvairios, paaiškėja ilgalaikio stebėjimo metu. Psichikos pokyčius nebūtinai visuomet lemia galvos smegenų cheminiai procesai. Daugeliu atvejų 50 proc. tai būna medžiagų apykaitos sutrikimas galvos smegenyse, 30 proc. – problematiški santykiai šeimoje ir 20 proc. – ypač didelis darbo krūvis. Esant tokiai situacijai, anot gydytojos, paskyrus antidepresantų ir daugiau nesiimant jokių kitų veiksmų, sunku tikėtis daugiau nei pusės simptomų pagerėjimo.

Gydytoja mena atvejį, kai pas ją lankėsi pacientė, kuriai jau buvo paskirti medikamentai depresijos sukeltiems simptomams: nerimui, sutrikusiam miegui ir kt., palengvinti. Tačiau pagrindinė depresijos atsiradimo priežastis – moteris sunkiai išgyvena dėl savo į alkoholizmo liūną įklimpusio sūnaus – išlieka nepajudinama, kol pati pacientė neras sprendimo būdo. Tai moters užsitęsusios kasdieninės bėdos, kurios veikia nuolat, neleidžia galutinai užkirsti kelio psichiniams pokyčiams.

Kai žmogus raminamaisiais vaistais siekia pašalinti ligos priežastį, o ne simptomus, rodo, kad jis turi psichologinių problemų, kurias reikia spręsti psichiatrui. Psichotropiniai vaistai sutrikusius psichikos procesus ilgainiui sugrąžina iki normos lygio arba prie jo priartina. O ar pats žmogus sugebės pasinaudoti psichotropinių vaistų pasiektu pagerėjimu, priklauso tik nuo jo veiklos.

Spręsti problemą iš esmės nepatogu ir trunka ilgai

Psichikos sutrikimai gali pasireikšti ir nemaloniais pojūčiais kūne. Galvos smegenyse yra atskiros sritys, reguliuojančios visus psichikos procesus bei visų organizmo vidaus organų veiklą. Psichikos sutrikimai, kuriais sergant vyrauja somatiniai simptomai, anot gydytojos, ganėtinai dažni. Tai nulemia ir mūsų gyvenimo būdas.

Emocinės problemos: vidinė įtampa, nemiga, įvairios baimės ir pan., dabartinio gyvenimo tempo ritme tapo tarsi norma. Dažnas žmogus savo emocines problemas stengiasi ignoruoti, o su kūniškais simptomais nėra linkęs susitaikyti. Tuomet prasideda durų varstymai, lankantis pas įvairius specialistus: kardiologus, neurologus, šeimos gydytojus ar net chirurgus. Žmogus jaučiasi blogai, o medicininiai tyrimai nerodo nieko blogo, kūniškos ligos tarsi nėra.

Gydytojai nesiryžta, o pačiam pacientui retai kada kyla mintis dėl savo sveikatos pasitarti su gydytoju psichiatru. Tad žmonės kreipiasi gerokai pavėlavę, kai, tarkime, depresija, kurios simptomai rutuliojasi mėnesiais ar net metais, būna gerokai užleista.

Netgi artimojo netekties nemokame išverkti

Gydytoja sako, jog gydyti žmogaus sielą nėra paprasta. Negali konkrečiai apibrėžti laiko, kuris yra tiksliai „iš aukščiau“ apibrėžtas vienam pacientui. Vienam ir valandos negana, kitam pusvalandžio užtenka. Gydytojas turi visa savo siela atsiduoti pacientui, kad įgautų jo pasitikėjimą, nes už gydymą vaistais, kuris sudaro mažąją dalį viso proceso, kur kas svarbiau dviejų sielų – paciento ir psichoterapeuto – bendravimas.

Ar mes linkę vartoti raminamųjų vaistų dažniau, nei mums to reikia? Gydytoja sako, jog išties buvo laikas, kai psichotropinius vaistus medikai lengva ranka žarstė tiek į kairę, tiek į dešinę. Užtekdavo daktarui pasakyti, kad gyvenimas nemielas – ir rankose jau laikai receptą. Vos tik nuotaikai pablogėjus, pacientai neretai ir patys reikalauja atitinkamų vaistų, kai tuo atveju galbūt pakaktų raminančios vaistažolių arbatėlės. Tačiau visada skubama rinktis tą variantą, kuris ne iš esmės sprendžia problemą, nes tai nepatogu ir trunka ilgai. O tabletė yra čia, dabar ir veikia nors ir laikinai, bet greitai.

Netgi artimojo netekties nemokame išverkti. Tokiais atvejais esame labiau linkę užsiimti savigyda, ieškome ir siūlome tablečių, tiesiame žmogui ne petį išsiverkti, o kviečiame greitąją medicinos pagalbą. O juk vaistai gyvenimiškų problemų neišsprendžia.

Apskritai, visus vaistus reikėtų vartoti apdairiai ir ne ilgiau, nei būtinai jų reikia. Jeigu įmanoma – apsieiti be vaistų, visai jų nevartoti, o pasilikti tam atvejui, kai jie bus labai reikalingi. Gydytoja įsitikinusi, jog daugeliui jų reikia turėti tiesiog dėl saugumo jausmo.

Lengviausias sprendimas – uždrausti

Gydytoja J. Kuznecova sako, jog staiga atsisakyti vaistų, kuriuos žmonės vartojo po dvidešimt metų ir ilgiau, negalima. Reikia palaipsniui mažinti jų dozę. Priešingu atveju galimi abstinencijos reiškiniai: sutrikęs miegas, baimė, drebulys, haliucinacijos.

Gydytoja mena atvejį, kai nakties metu buvo iškviesta konsultuoti pacientę. „Pablūdo“ garbaus amžiaus močiutė, kuri dvidešimt metų kiekvieną vakarą pagal gydytojos paskyrimą dėl kadaise patirtos sunkios psichologinės traumos išgerdavo vieną rožinės spalvos tabletytę prieš miegą ir staiga jos negavo.

Anot gydytojos, uždrausti – pats lengviausias kelias, todėl ji nepritarė nė vienai šalyje vykdytai ar vykdomai draudimo politikai sveikatos srityje. Pokyčiai reikalingi, tačiau rezultato siekti reikia palaipsniui.

J. Kuznecova pasakoja, kad kai šeimos gydytojai ėmė paisyti draudimo ir neberašė raminamųjų vaistų, prie jos kabineto durų nusidriekė eilė, kurioje sėdėjo apie trisdešimt močiučių. „Man tik vaistukų“, – pasigirsdavo vienintelis jų prašymas, vos tik pravėrus duris. O kur laikas ligoniams, kuriems reikia ne tik tabletės, bet rimtos psichiatro pagalbos? O gal tik išsikalbėjimo, esant sunkumui sieloje.

Svarbiausias gydantis veiksnys išsikalbant – sugebėjimas išklausyti, suprasti, atjausti, žmogiškasis ryšys, kurio metu kartu su pacientu galima padėti jam suvokti jo paties problemas, prieiti prie bendros išvados, suprantamai paaiškinant, kada ir kokiomis dozėmis vartoti paskirtą vaistą, kurio kartais galima išvengti.