Jojo Moyes „Aš prieš tave“

Jojo Moyes – populiari anglų rašytoja, kuriai sėkmę atnešė 2012 m. Didžiojoje Britanijoje išleistas romanas „Aš prieš tave“ („Jotema“, 2012). Knyga iš karto atsidūrė perkamiausiųjų sąrašuose ir buvo išversta į daugelį kalbų. Netruko sėkmę užuosti ir kino kūrėjai, jie 2016 m. kino mėgėjams pasiūlė šios knygos adaptaciją.

Romane „Aš prieš tave“ susiduriame su dviem visiškai skirtingais charakteriais, kuriems nebūtų lemta susitikti ir pažinti vienas kitą, jei ne tas prakeiktas ir netikėtas Lu Klark atleidimas iš darbo, dėl kurio ji buvo priversta ieškotis naujos vietos. Tačiau susirasti naują darbą nėra taip paprasta, ypač kai tau dvidešimt šešeri, per savo gyvenimą esi turėjusi tik vieną ilgalaikį darbą ir neturi jokio išsilavinimą patvirtinančio diplomo.

Lu gyvenimas nepavydėtinas, nes ji yra ir šeimos finansų kertinis akmuo. Tad svarstyti apie tai, ko nori pasiekti gyvenime, nėra laiko. Kai Lu pasiūlo dienomis prižiūrėti kvadriplegiką (suparalyžiuotą ligonį), mergina sutinka (tik tuo atveju, jei nereikės jam valyti subinės) ir nė neįsivaizduoja, kaip šis darbas pakeis jos gyvenimą.

Taigi Lu Klark, mergina iš darbininkų rajono, visiškai nežinanti, ko nori ir siekia gyvenime, atvyksta prižiūrėti ir slaugyti Vilo Treinoro, nė nenutuokdama, kad pagrindinė jos misija – saugoti jį nuo dar vieno bandymo nusižudyti.

Jau nuo pirmos minutės Vilui pavyksta priversti merginą nekęsti savo darbo. Jiedu nesutaria, nes Vilas, kitaip negu ji, žino, kodėl jo tėvai ją pasamdė. Taip pat jis žino ir tai, kad po šešių mėnesių viskas bus baigta, nes jis išvyks į „Dignitas“ kliniką Šveicarijoje, kur jam bus teikiama pasirinkimo laisvė.

Deja, tačiau laisvam Vilo sprendimui nepritaria nei jo tėvai, nei apie tai sužinojusi Lu, kurios santykiai su Vilu pradeda gerėti. Vilui patinka ją įžeidinėti dėl jos žinių ir išsilavinimo spragų: jis bruka jai knygas ir filmus, kuriuos ši turinti pamatyti; drąsina Lu pagaliau išnaudoti turimą potencialą – padaryti kažką dėl savęs, o ne dėl kitų.

Pati nejusdama Lu prisiriša prie Vilo, įsitraukia į darbą ir nuošalyje lieka jos šeima, vaikinas Patrikas, visą laiką šnekantis tik apie maratonus, kuriuos turi nubėgti, ir kilometrus, kuriuos turi nuvažiuoti.

Galiausiai Lu sukuria planą, kuris turėtų Vilą priversti persigalvoti dėl savo gyvybės nutraukimo. Planas toks: Vilis turi išvykti iš namų, lankytis renginiuose, pamatyti, kad ir toks jis gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Deja, viskas klostosi ne pagal planą…

– Apie tai ir kalbu.

– Apie ką?

– Kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų.

– Ir ką tai reiškia?

– Jeigu tik būtum pasivarginusi paklausti manęs, Klark. Jeigu bent kartelį būtum teikusis pasiteirauti manęs apie tavo vadinamąją smagią išvyką, būčiau tau pasakęs. Kad nekenčiu arklių ir žirgų lenktynių. Kad niekada jų nemėgau. Bet tu nepasivarginai to padaryti. Tu pati nusprendei, ką aš norėčiau veikti. Kaip nusprendei, taip ir padarei. Pasielgei taip, kaip elgiasi visi kiti. Priėmei sprendimą už mane.

Lu supranta, kad tempdama Vilą per prievartą nieko nepasieks, todėl ima piktnaudžiauti jo norėjimu ją „išprusinti“: kartu jie aplanko koncertą, vestuves ir net leidžiasi į turistinę kelionę, kurią kruopščiai ji pati suplanavo.

Lu randa naują gyvenimo tikslą – išlaikyti Vilą gyvą. Tačiau ji nenumato, kad Vilas į šiuos nuotykius leidžiasi ne dėl to, kad būtų persigalvojęs:

– …aš žinau tik tiek, kad jis padarys faktiškai bet ką, kad tik tu būtum patenkinta.

Įsistebeilijau į jį.

– Nori pasakyti, kad jis visa tai daro vien tam, kad aš būčiau patenkinta?

Baisiai įsiutau ant Neitano, įsiutau ant jų visų.

– Tai jeigu nemanai, kad iš to galėjo išeiti kas nors gero, kodėl apskritai sutikai vykti? Kodėl norėjai vykti į tą kelionę? Vien tam, kad paatostogautum?

– Ne. Nes noriu, kad jis gyventų.

– Bet…

– Bet noriu, kad jis gyventų tik tuo atveju, jeigu jis pats norės gyventi. Jeigu jis to nenorės, tuomet versdami jį visa tai tęsti, tu, aš – visai nesvarbu, kad jį labai mylim – tapsim tik dar viena gauja šiknių, kurie atima iš jo galimybę rinktis.

Autorė skaitytojams pasakoja nelengvą istoriją ir kviečia padiskutuoti: ar mes galime spręsti už kitą žmogų? Ne, knyga nėra sentimentali, ji parašyta lengvu, įtraukiančiu stiliumi, joje rasime daug (juodojo) humoro, kurį sukelia personažų savybių hiperbolizacija ir saviironija.

Tiesa, reikia paminėti, kad knygos turinį sukritikavo ir jam nepritarė neįgaliųjų interesams atstovaujančios organizacijos, tvirtindamos, kad knygos turinys perša išvadą, kad kvadriplegikams ar kitą neįgalumą turintiems asmenims neverta gyventi.

Tiesa tai ar ne, siūlome skaitytojams spręsti patiems.

R. Stonkutės recenzija

O dabar paliekame su paskutine ištrauka iš Lu ir Vilo kasdienybės:

Toks jau jis buvo. Sakyčiau mane terorizuodavo. Dar bjauriau, kad jis tardydavo, kiek ko esu perskaičiusi norėdamas įsitikinti, kad tikrai skaitau.

– Tu man ne mokytojas,– bambėdavau.

– Ačiū dievui,– aistringai atsikirsdavo jis.

Ta knyga, kuri pasirodė visai skaitoma, buvo apie kovą dėl išlikimo. Joje buvo teigiama, kad moterys vyrus renkasi ne dėl to, jog juos myli. Joje buvo sakoma, kad patelės visada renkasi stipriausią patiną, kad jos palikuonis turėtų geriausias galimybes. Ji nieko dėl to negalinti padaryti. Tokie jau gamtos dėsniai.

Negalėjau su tuo sutikti, o ginčytis nemėgau. Tame, kuo jis mėgino mane įtikinti, buvo tam tikra potekstė, kuri vertė mane jaustis nepatogiai. Anot to autoriaus, Vilas buvo fiziškai silpnas, sužalotas, todėl biologiškai nereikšmingas, o jo gyvenimas – bevertis.

Jis zyzė ir zyzė apie tai visą popietę, kol neištvėriau ir jį nutraukiau.

– Tas tavo Matas Riflis užmiršo vieną svarbų dalyką,– pasakiau.

Vilas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

– Ar ne?

– Ar ne. O kas, jeigu tas genetiškai pranašesnis patinas yra paprasčiausias mulkis?