Jėzuitų misionierių dovanos – ir neregėti receptai (II d.)

Savaitraštis „Etaplius“ praeitą savaitę jums pateikė įdomių indėniškų receptų, kuriuos, atlikdamas jėzuitų misiją, yra užrašęs tėvas Antanas Saulaitis SJ. Šįkart dėmesio centre – moliūgų receptai. „Iš JAV Rytų ir Didžiųjų ežerų apylinkių. Pritaikyti naminei virtuvei ir 21-ojo amžiaus sąlygoms“, – patikina tėvas Antanas. Bet ne tik maistas iš jų gaminamas – pasirodo, vietiniai indėnai moliūgus naudoja ir... meilės laiškams rašyti.

Moliūgai indėnų virtuvėje

Misionieriaudamas A. Saulaitis SJ iš arti galėjo pamatyti, kokie yra vietinių indėnų maisto gaminimo ypatumai. Savo užrašuose tėvas nemažai dėmesio skyrė tam, kas atsiduria ant indėnų stalo iš moliūgų.

Moliūgai žiemai

Pasak tėvo Antano, sveiko moliūgo, kurio žievė sukietėjusi, indėnai nelaiko žiemai. „Mes nulupdavome visą moliūgą taip, kaip nupjaustoma ananaso žievė. Arba galima iš karto į storas riekes ar gabalus supjaustyti ir tada nulupti žievę, kol minkšta“, – sako tėvas.

Tuomet valgomoji dalis sudedama į atvirą indą ar pintinę ir leidžiama ramiai džiūti iki kito derliaus. Kai prireikia, paimami sudžiūvę kieti gabalai, verdami pagal indėniškus receptus. „Dėdavome į pintinę ar ant lentynos, kurios indėnai nepasiektų“, – šypsosi A. Saulaitis SJ.

Moliūgų uogienė

Tėvo pasakojimu, indėnai žino, kad moliūgas nėra vaisius, daržovė, o uoga, todėl jie, išpjovę ar nugrandę minkštą valgomąją dalį, nulupa nuo likusios kietos riekės žievę ir tuos kietokus bespalvius gabaliukus sumeta į puodą su nedaug vandens ir verda uogienę.

Ji gali būti kaip košė, gali būti ir iš moliūgo kvadratėlių – lyg cukrainių ar džiovintų pasaldintų vaisių. „Pagal indėnišką paprotį, šeimininkai paprastai recepto tradiciją perdavusiajam duoda tos uogienės bent paragauti“, – pabrėžia jėzuitas.

Indėnai mėgsta ne tik saldintus, bet ir sūdytus ar raugintus moliūgų gabaliukus. „Tie patys kietos dalies gabalai sūdomi ir rauginami, kaip indėnai ir lietuviai taip gerai moka. Labai dažnai rūgę moliūgai, sūdyti moliūgai ir moliūgo cukrainiai yra kone permatomi ir primena didmiesčiuose bei muziejuose mėgstamą krištolą“, – tikina tėvas.

Moliūgų sriuba

Kaip be sriubos? Ji gaminama taip: reikia supjaustyti moliūgą į gabalus ir virti, kol viskas sukrenta, lieka nepermatoma tiršta sriuba. „Baltų žmonių skoniui reikėtų dėti pusę nuluptų bulvių, pusę moliūgų“, – priduria lietuvis.

Skoniui pagerinti tinka kelios morkos, kurios irgi sutrinamos, kad būtų lyg pusiau bulvienė. Tada viską supilti į pintinę, didelio moliūgo dubenį ar puodą. „Jeigu indo neišeina kaitinti, pvz., pintinės ar augalinio dubens, mes iš anksto pakaitiname akmenų, kuriuos į būsimą sriubą įleidžiame, kol užverda ir toliau verda“, – prisimena A. Saulaitis SJ.

Skoniui pastiprinti „subaltėję“ indėnai kartais įdeda džiovintų sultinio gabalėlių. Tinka ir mažyčiai svogūnai, o druskos dėti nereikia, bet galima truputį druskos ir cukraus, kad nuslopintų moliūgo kartumo dalį. „Sriuba sulietuvinama, įdėjus rūgščios grietinės, prieš pat paduodant ant rąstų susėdusiai šeimynai“, – šypsosi jėzuitas ir sako, kad moliūgų sriuba dar skanesnė šalta.

Moliūgų lepecinai

Kas gi tai? Įdaryti moliūgai. Šiam patiekalui tinka daugiausia pailgi moliūgai. Nupjovus galus, išgramdomos sėklos ir „moliūginiai voratinkliai“. Jei moliūgas per ilgas, perpjauti į patogias dalis, jeigu dar minkštas – palikti žievę, jei kietokas – nulupti.

„Moliūgo vidus iškemšamas kamšatimi, pvz., stirnienos ar šernienos sumaltais gabaliukais su prieskoniais. Kadangi moliūgas kepdamas plėsis, o mėsa trauksis, kamšatis gali iš savo urvo išlįsti. Todėl tinka į mėsą primaišyti trupinių ir pan., kaip miestuose kepami maltiniai arba kotletai.

Palikus žievę, galima dėti tiesiai ant žarijų, kadangi nesudegs, tik pro galus šiek tiek varvės, nebent, kaip mes darydavome, galus karštoj ugny ar arti žarijų pasvilinti, kad galai užspringtų (kas turi, gali visą indėnišką lepeciną įvynioti į aliuminį lakštą (foliją) ir žarijosna įmesti drauge su bulvėm, kukurūzais ir kt. Jeigu kepama mieste, sudėti į orkaitę, jeigu ant plytos – į keptuvę, galima ir uždengti“, – patarimais dalijasi tėvas Antanas.

Moliūgų žiedienė

Dar vienas įdomaus pavadinimo patiekalas. „Tokia pat kaip lepecinai, tik visai skirtinga“, – nusišypso tėvas. Nenuluptas, neperplautas moliūgas supjaustomas storo piršto pločio riekėmis. Riekės sudedamos ant plokščių akmenų, nukreiptų į židinį ar laužą.

Į moliūgo žiede atsiradusią skylę įdedama mėsa, išmaišyta kaip lepecinams. Kepti įprastiniu būdu, kol moliūgas taps minkštas, o mėsa jau iškepusi. Patiekiama ant didelio lapo ar lėkštėje. Žievę atsargiai nulupti kaip odą nuo žuvies, kai jau lėkštėje padėta.

Moliūgų košė

Sudžiūvusias moliūgo riekes apipilti vandeniu, bet ne per daug, uždengti ir virinti. Kol verda, atskirai supjaustyti svogūnus į mažus gabalėlius ir, moliūgui jau pradėjus irti, įmesti.

Viską sutrinti į košę. Pagal skonį galima pasaldinti arba pasūrinti, įdėti sviesto gabalėlį, įverti malto gvazdiko ar rudojo cukraus. „Košė tinka kaip daržovė prie mėsos ir bulvių arba grynai vietoj bulvių“, – sako jėzuitas.

Moliūgų saldžiakošė

Moliūgo gabalus įdėti į puodą ir virti, kol beveik visai pasileidžia. „Kaip kai kurie žmonės, kuriuos pažįstame savo aplinkoje, pro palapinės plyšį ar televizijoje matome, – šmaikštauja tėvas Antanas. – Tada iš savo palapinės ir iš kaimynų surinkti visus duonos kampelius, sudžiūvusios duonos gabalus, nebevalgomus pyragaičius, seną tortą, užmirštus sausainius. Įmerkti, vėliau švariomis rankomis minkyti ir maišyti, kol pasidaro lyg tešla, bet gali likti duonos žievių gabalų ir kitų patrauklių įdarų.“

Atskirai pamerkti saują džiovintų razinų. Razinas ir jų susidariusį skystį įpilti į duonos mišinį. Įdėti nupiltus minkštus moliūgo gabalus.

„Indėniškam receptui reikėtų klevo sulos tirščių, tačiau šiaip galima sausame indelyje supilti puoduką cukraus ir kaitinti, kol pradeda degti. Labai greitai išgramdyti ir sudėti į saldžiakošę, – aiškina A. Saulaitis SJ. – Dar galima pagal reikalą įdėti vieną ar du vištos kiaušinius (mums atrodė, kad vėžlio kiaušiniai per kartūs) be lukštų, įbarstyti labai nedaug cinamono, daugiau malto gvazdiko. Jeigu per skysta, galima įberti porą šaukštų miltų. Jeigu norima purios košės, mieste įmaišoma šiek tiek kepimo miltelių tešlai iškelti. Mūsų palapinės indėnai mėgdavo į košę įmaišyti šaukštą kukurūzinio aliejaus.“

Saldžiakošė įdedama į orkaitę drauge su lepecinais ar žiedais, jeigu yra vietos. „Mūsų kaime mėgdavo ant viršaus uždėti obuolių riekes (indėnai visada palikdavo žievę, kurioje yra daug vitaminų ir antroji obuolyje buvusio kirmino dalis), – priduria. – Duodant šeimynai, kitiems indėniukams ar net visam kaimui miško glūdumoje ar prerijų platybėje, galima užmesti dosnų šaukštą lietuviškos uogienės.“

Savaiminiai moliūgai

Šviežio moliūgo riekes galima išvirti ar kepti taip, kad nesukristų, ir prie stalo paduoti kaip gražiai išdrožtus kūrinėlius. Jei šviežias moliūgas atkuriamas iš sudžiūvusių riekių sandėlio, virinti uždengtame puode kone garuose. Prieš duodant valgyti, galima užlašinti citrinos arba virti vandenyje su keliais mėtų lapeliais.

Saldi daržovė

Moliūgo skiltis (su žieve) paguldyti. Jų vidaus įdubusį „pilvelį“ giliai šakute pabraukyti, kad atrodytų kaip skruzdėlės išartas laukas. Užbarstyti deginto cukraus, gal malto gvazdiko ir sviesto ar aliejaus šaukštą. Įdėti orkaitėn ir kepti, kol moliūgai pakankamai minkšti. „Indėnai valgo su mėsa, kuri kartais sūri ar turi laukinių žvėrių skonį, tai saldumas labai tinka. Kai kurie vieną skiltį suvalgo su mėsa, o antrą – pasigardžiuoti“, – sako misionierius.

Moliūgai indėnų kasdienybėje: kam, be maisto, jie dar tinkami?

Sėklos

Moliūgų sėklos visuomet indėnų kaime saugomos. Sėklos džiovinamos ant akmens šalia laužo arba orkaitėje, apibarsčius druska, jeigu žynys nedraudžia druskos valgyti.

„Tada vaikai susodinami apie laužą pasakoms arba prie televizijos ir sėklas kramto, mėtydami jas po sofa ir į jos plyšius, į kojines, kitam už kaklo arba užkišdami už knygų lentynoje“, – pasakoja tėvas.

Indėniški meilės laiškai

Indėnai, regis, meilę prisipažindavo ir ant moliūgų. „Prieš popieriaus atvykimą iš Egipto ir Kinijos, prieš pergamento nulupimą nuo vargšių avyčių, mes rašydavome laiškus ant moliūgų. Moliūgui paaugus, peiliuko ar titnago gabalėlio ne per aštriu pakraščiu atsargiai moliūgo žievėje išrėžiamas ženklas ar raidė (baltų žmonių), pvz., Algis ir Marytė, kokia nors širdelė, žmogaus veidas ar kt. Po kelių mėnesių moliūgas bus visai sveikas, o žodžiai ar ženklai bus gražiai randu suaugę“, – sako A. Saulaitis SJ.

Žibintas

Visi mes puikiai žinome Helovino šventę ir nuo jos neatskiriamus moliūgus. O tėvas Antanas aprašo, kad ir indėnai iš jų gamindavosi žibintų. „Kadangi moliūgas yra ir indas, mes šonuose išpjaustydavome langelius, įdėdavome žvakutę, uždėdavome moliūgo dangtį ir nešdavomės per mišką keliui apšviesti. Galima nuo virvelės pakabinti ir kitaip pritaisyti“, – pasakoja.

Paukščiams inkilėlis

Moliūgai pasitarnaudavo ne tik žmonėms. Jei moliūgas lieka nesuvalgytas, pragręžiama nedideliam paukščiui tinkama skylutė. Moliūgo žievė sukietėja, vidus išdžiūsta. Pakabinamas viela ar prikabinamas prie medžio.

Jei moliūgo valgoma dalis išimama, nupjauti platųjį dugną ir vidų kietu šaukštu išgrandyti. Išgręžti skylutę, o naują lentelės dugną pritaisyti prie moliūgo nupjautos dalies. Pakabinamas nuo plonosios moliūgo dalies.

Dubenėliai

Jeigu moliūgo valgomoji dalis išsiima, perpjauti moliūgą taip, kad liktų dubenėlis arba net du iš to paties moliūgo. Iškrapštyti valgomą vidų, o likusią dalį padėti savaime džiūti ir kietėti.

„Dugną galima pasirinkti lygų ir pliką kaip kai kurių asmenų pakaušis, arba galima dubens apačioje palikti moliūgo kotelio dalį ar kitą iškyšulį, kad būtų patogiau dubenį rankoje laikyti, kai bus pripildytas valgio ar gėrimo. Kartais pasiseka taip moliūgą perpjauti, kad atrodytų gamtiška taurė su pakraščio „lūpa“. Mes tokiais indais semdavome vandenį iš didesnio indo, sudėdavome pupas ar kukurūzų grūdus, nešdavomės uogaudami. Jei pamesdavome irklus, geru moliūginiu dubenimi galima netoli pairkluoti“, – mena jėzuitas.

Muzikos instrumentas

Moliūgai tinkami ir garsams išgauti. Moliūgą išdžiovinti, kad sudžiūvusios sėklos jame barškėtų. Geriau iš plono galo nupjauti, kiek reikia, valgomą dalį ištuštinti. Išdžiūvus atgal prisegti kotą ar galą arba įverti spalvingą pagaliuką ir pritaisyti, pirma įdėjus sausų pupų ir išbandžius garsą. Prie pagaliuko pritaisyti keletą plunksnų ar spalvotų kaspinėlių.