Jei pasižadėjote šiemet skaityti daugiau

Šiauliai

Dr. Vytautas Bikulčius į savo dešimtuką neįtraukia ne tik klasikinių, bet ir detektyvinių bei fantastinių kūrinių: jo nuomone, tai yra specifinė, o ne universali literatūra: „Eiliniai detektyvai apsiriboja žanru: romano pradžioje kažkas yra nužudytas, romano pabaigoje žudikas surandamas arba ne.“

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

Baigiantis metams ir prasidedant naujiems, dažnai ne tik apsvarstome, ką pavyko nuveikti per šiuos, bet ir užsibrėžiame tikslų kitiems. Literatūrologas, vertėjas, pedagogas Vytautas Bikulčius kasmet perskaito daugybę knygų, o geriausiųjų dešimtuką ir jūs galite įtraukti į savo planą šiems metams – jei, pavyzdžiui, pasižadėjote skaityti daugiau.

Gali kiekvienas

V. Bikulčius, lankydamasis Šiaulių savivaldybės bibliotekos „Saulės“ filiale, pasidžiaugė, kad pirmasis Lietuvoje pradėjo sudarinėti geriausių knygų dešimtukus, o dabar jau tai daro ne vienas: baigiantis metams, galima rasti tiek dešimtukų, tiek dvidešimtukų...

„Įmanoma tokį mėgstamiausių knygų dešimtuką susidaryti kiekvienam, nors ir mintyse. Tarkime, skaitytojas per metus perskaito nemažai knygų ir noromis nenoromis jas palygina“, – sako literatūrologas.

Triukai

Pasak V. Bikulčiaus, autoriai naudoja kelis triukus, siekdami patraukti skaitytojus. Pirmasis iš jų – pavadinimas: juk pirmiausia atkreipiamas dėmesys į jį. Literatūrologas giria lietuvį Laimoną Tapiną – jo knygų pavadinimai, bibliotekos svečio nuomone, visada atkreipia dėmesį: „Septynios vienatvės Paryžiuje“, „Prarasto laiko nebūna“, „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“...

Tačiau užsienio autoriai lietuviams nenusileidžia. Pavyzdžiui, prancūzas Alexandre’as Dumas, parašęs romaną „Trys muškietininkai“: „Skaitytojas paima ir žiūri, kad kalbama apie keturis muškietininkus. Kodėl tada knyga pavadinta „Trys muškietininkai?“, – svarsto V. Bikulčius.

Kitas triukas – pirmas sakinys: skaitytojai, abejojantys dėl pavadinimo, dažnai atsiverčia knygos pradžią – ji gali įtraukti, suvilioti kūrinį nusipirkti arba pasiimti iš bibliotekos. O jei pirmo sakinio nepakanka, skaito visą pirmą pastraipą.

„Kartais – tokių skaitytojų yra nedaug – pasižiūri į paskutinį sakinį, – pasakoja literatūrologas. – Suprantama, daugelis nenori, kad būtų išduota kūrinio paslaptis, todėl vengia žiūrėti į paskutinį sakinį – kartais jis būna lemtingas.“

Kas taps klasika?

V. Bikulčiaus nuomone, 2024-ieji, kalbant apie knygų leidybą, nebuvo prasti: pasirodė ir klasikos kūrinių, ir naujų knygų. Tiesa, jis pats į savo mėgstamiausių knygų dešimtukus klasikos neįtraukia – ji visuomet bus skaitoma. Literatūrologo tikslas – atspėti, kurios iš naujai parašytų ir išleistų knygų bus skaitomos ir po daug metų.

„Bandau nuspėti, kas bus skaitoma ir po 10, 20 metų... Jeigu bus skaitoma ir po 50 metų, visi sakys: „Čia yra klasika.“ Į dešimtuką atrenku tuos užsienio rašytojų kūrinius, kurie originalo kalba pasirodė ne seniau nei prieš 30 metų: jeigu pasirodė seniau, kūrinys jau įveikė laiko išbandymus, jau niekas nebesuka galvos, ar jį verta skaityti, ar ne, – visi žino: klasika“, – įsitikinęs bibliotekos svečias.

V. Bikulčius į savo dešimtuką neįtraukia ne tik klasikinių, bet ir detektyvinių bei fantastinių kūrinių: jo nuomone, tai yra specifinė, o ne universali literatūra. „Eiliniai detektyvai apsiriboja žanru: romano pradžioje kažkas yra nužudytas, romano pabaigoje žudikas surandamas arba ne, – tai yra tipiškas, banalus detektyvo atvejis. Jeigu sukurtų išskirtinį detektyvą, pranokstantį žanro ribas, tada jį tikrai įtraukčiau“, – sako literatūrologas ir priduria, kad Umberto Eco „Rožės vardas“, nors ir detektyvas, būtų patekęs į jo dešimtuką.

10. Philippe Claudel „Pono Linio dukraitė“: „Labai netikėta knyga. Galbūt jautresnį skaitytoją labai sujaudins. Čia svarstoma pabėgėlio istorija: vienas žmogelis pabėga iš savo gimtojo krašto ir ieško geresnio gyvenimo. Jis senas žmogus, galbūt jau nelabai rūpintųsi savimi, bet nori pasirūpinti savo dukraite. Ponas Linis, senukas, su savo dukraite atsiduria Prancūzijoje. Mergaitė dar nešneka, jai tik trys mėnesiai, taigi vargo nemažai. Paskutinis puslapis jus nustebins.“

9. Fernanda Melchor „Paradais“: „Čia yra istorija apie turtuolių kvartalą Paradais ir du jaunuolius, norinčius įgyvendinti savo svajones. Vieną iš jų, turtingąjį, domina tik pornofilmai ir viena Paradais gyventoja, kurią jis tikisi iš... Kitas vaikinukas neturtingas, darbuojasi tame kvartale. Jis nesijaučia laimingas: motina į jį žiūri kaip į nevykėlį, mokslai nesiseka... Visiškai užguitas vaikinas, todėl tas turtingasis gali juo laisvai manipuliuoti. Gana juodas romanas.“

8. Tine Høeg „Tour de chambre“: „Tai reiškia kelionę per kambarius. Čia pasakojama apie 33-ejų metų moterį Astą, gyvenančią bendrabutyje su kitais jaunais žmonėmis. Jie mėgsta rengti žaidimą, kuris taip ir vadinasi kaip knyga – „Tour de chambre“: visi bendrabučio gyventojai eina iš vieno kambario į kitą ir dalyvauja skirtinguose žaidimuose – viename kambaryje plėšikai, kitame – Kalėdų Senelis... Aišku, kad linksma, gražu, viskas šaunu, fantazijos netrūksta. Kol vieno vakarėlio metu miršta žmogus.“

7. Jean-Philippe Toussaint „Visa tiesa apie Mari“: „Trečiasis tetralogijos romanas. Toliau tęsiama meilės istorija apie Mari, jos bičiulį ir jų savotiškus santykius. Romanas pradedamas tuo, kad visas gyvenimas susideda iš meilės variacijų. Viską labai gerai užfiksuoja vienas iš sakinių: „Vėliau vis iš naujo prisimindamas tas karštos nakties valandas suvokiau, kad mudu, Mari ir aš, mylėjomės tuo pačiu metu, bet atskirai.“ Šis sakinys liudija, kad Mari gyvenime atsirado naujas žmogus. Taip prasideda istorija. Įdomiausia, kad visi keturi tetralogijos romanai gali būti skaitomi savarankiškai.“

6. Ian McEwan „Pamokos“: „Didžiulė knyga, bet atskleidžiamas visas gyvenimas – galima spėti, kad paties rašytojo. Atsiveria visas tuometės Anglijos gyvenimas – nuo Antrojo pasaulinio karo iki mūsų dienų. Romanas neatsitiktinai pavadintas „Pamokomis“: rašytojas yra įsitikinęs, kad gyvenime galime gauti dvi pagrindines pamokas. Pirma, individas, nepaisant įgyjamos patirties, mažai keičiasi. Antra, žmogaus likimas yra jo paties valios reikalas.“

5. Jon Fosse „Baltybė“: „Atrodytų, tokia nedidelė knygelė, 42 puslapiai, bet pradėjęs skaityti negali atsitraukti. Pateikiamas toks netikėtas įvykis: pasakotojas šaltą žiemos dieną su automobiliu įklimpsta miške. Ši pradžia mus įveda į tam tikrą universalią kelionę per gyvenimą: mašina įklimpusi, darosi vis tamsiau, žiema. Bandoma rasti galimybę ištrūkti, bet nepavyksta. Galų gale jis išvysta kažkokią baltą šviesą – įvardijama, kas ta baltybė, bet skaitytojui paliekama galimybė ją sieti su amžinybės ieškojimu. Sudaromas įspūdis, kad visas pasaulis yra iki galo nepažintas.“

4. Annie Ernaux „Metai“: „Nobelio premijos laureatė. Autobiografinio pobūdžio knyga: rašytoja prisimena savo metus, vaikystę ir tai sieja su visos Prancūzijos įvykiais. Ji pradeda nuo savo istorijos ir galų gale tai pateikia kaip mūsų istoriją – užkabina kelių dešimtmečių Prancūzijos istoriją. Moteris savo likimą susieja su Prancūzijos likimu. Tai yra viena iš autorių, siekiančių, kad moterys būtų lygios su vyrais.“

3. Alessandro Baricco „Abelis. Metafizinis vesternas“: „Pati mįslingiausia iš A. Baricco knygų, daug visko prisukta. Abelis įsivaizduoja, kad vienintelis gyvenimo tikslas yra šaudyti: jeigu tu nešausi, kitas tave nušaus. Išmoksta gerai šaudyti – vienu metu paleisti šūvius į du skirtingus taikinius. Gavęs neregio mokytojo pamokų, apmąsto savo filosofiją. Koks yra gyvenimo tikslas? Ar tik šūvis gali būti gyvenimo tikslas?“

2. Georgi Gospodinov „Laiko slėptuvė“: „Tie, kurie mėgsta skaityti Thomo Manno ir Marcelio Prousto kūrybą, čia ras tam tikrų jų laiko teorijų atspindžių. Vienas Šveicarijos psichiatras sugalvoja gydyti ligonius, sergančius Alzheimerio liga. Jis nutaria tiems ligoniams suorganizuoti patį geriausią gyvenimą, kurį jie prisimena. Tarkime, laimingai gyveno 1970 m., – jiems pagal tą laikmetį įrengia kambarius, visą aplinką, suorganizuoja muziką, laikraščius. Ir žmogus pasijaučia laimingas. Visi sužino apie tokį gydymo metodą ir kitos šalys taip pat ima svarstyti apie tokias klinikas. Labai įdomios tos dalys, kur apibūdinamos atskiros Europos šalys. Ar iš tiesų gali išgelbėti tokia laiko iliuzija?“

1. Antonio Muñoz Molina „Vienas minioje“: „Pasakotojas keliauja įvairiuose miestuose, stebi reklamas, įsirašinėja įspūdžius ir prisimena, ką per tuos miestus keliaudami veikė Edgaras Allanas Poe, Charles’is Baudelaire’as, Federico Garcia Lorca ir t. t. Visas pasaulis pateikiamas kaip chaosas ir tu esi, kaip pasakotojas, vienas minioje. Kas tave gali išgelbėti? Daroma išvada, kad tave išgelbėti gali tik kultūra: kai prisimeni, kas ėjo prieš tave kūrybos keliais ir miestų gatvėmis... Fantastiškas romanas.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt