Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
E. Jankausko asmeninio archyvo nuotr.
EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT
„Turbūt mažai ką tai stebina, – svarsto ji, – juk dešimtmečius gyvenome tokioje kultūroje, kur „vyrai neverkia“, „depresija serga tik moterys“, kur iš darbo grįžęs tėtis pasakoja, koks „psichas“ yra viršininkas (suprask, kad nenormalus, nenuspėjamas), mama dejuoja, kad kaimynas visai „išprotėjęs“ (klausosi trankios muzikos), o vaikai neatsilikdami guodžiasi, kad mokytoja „šizofrenikė“, nes rašo blogus pažymius. Tokie žmonėms gana įprasti vartoti žodžiai sudaro stipriai neigiamas nuostatas psichikos sunkumų ar sutrikimų atžvilgiu bei apsunkina motyvaciją ir nusiteikimą priimti specialistų pagalbą.“
Apie išgyventą psichikos sveikatos sunkumų patirtį ir užsitęsusį procesą iki problemos pripažinimo ir sveikimo kelią Asta Ivoškienė kalbasi su vienu iš psichikos sveikatos ambasadorių, iniciatyvos „Žvelk giliau“ savanoriu Egidijumi Jankausku, kuris šiuo metu dirba radijo stoties laidų vedėju, veda renginius ir yra Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Psichikos sveikatos ambasadoriai – tai žmonės, turintys arba turėję psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų. Dalydamiesi šia savo patirtimi, jie siekia keisti neigiamas žmonių nuostatas psichikos sveikatos srityje.
– Egidijau, kokios buvo tavo paties nuostatos ir dėl ko labiausiai abejojai, prieš pradėdamas atvirai dalytis savo psichikos sveikatos sunkumų patirtimi?
– Buvo šiokio tokio draskymosi, labai abejojau dėl savo pareigų, baiminausi, kad žmonių nuostatos pernelyg tvirtos, ir joms pajudinti reikia labai daug laiko. Bijojau ir reakcijų: „Kokį čia psichą išrinkome į miesto savivaldybės tarybą? Kitais metais jo neberinksime“, bet aš su savo problemomis sėkmingai tvarkausi, todėl nusprendžiau ir kitus paraginti, kad nevengtų spręsti savo psichikos sveikatos sunkumų. Aš pats kadaise buvau nusistatęs ir prieš psichiatrus, ir prieš vaistus, maniau, kad susitvarkysiu pats. Tik va – nesusitvarkiau, mano psichikos sveikatos problemos man pradėjo trukdyti gyventi.
– Papasakok apie savo psichikos sveikatos sunkumus: kaip jie pasireiškė?
– Visada buvau linksmas, vakarėlių siela. Gerti pradėjau būdamas devyniolikos. Supratau, kad tai man pradeda trukdyti, kai pradėjau alkoholio neštis į darbą. Tada periodiškai bandydavau pasitikrinti, ar nesu alkoholikas, kelioms dienoms nutraukdamas gėrimą. „Va, – maniau, – viskas su manimi gerai, juk kai noriu, galiu negerti!“ Ir kitą rytą jau, žiūrėk, vėl gurkšnoju. Mane supurtė tai, kad susirgau sunkia gastroenterologine liga, prognozės buvo labai liūdnos, bet gydytojas (esu jam labai dėkingas) suteikė man vilties gyventi, jeigu griežtai atsisakysiu alkoholio.
Dabar nevartoju jau septynerius metus, bet ilgainiui susidūriau su kitais psichikos sveikatos sunkumais: ėmė reikštis pykčio ir agresijos priepuoliai. Pykau ant visko, bet ir, kaip seniau, vyliausi su savo problemomis susitvarkyti pats. Man sakė, kad turėčiau kreiptis į psichologus ar psichiatrus, bet ir toliau atkakliai laikiausi savo, kol vieną kartą gatvėje vos neprimušiau senuko, kuris, mano galva, vairavo ne pagal taisykles. Čia jau buvo riba.
– Ilgai jauteisi galintis su savo sunkumais susidoroti pats, tačiau kaip tau pavyko priimti sprendimą vis tik kreiptis profesionalios pagalbos?
– Užtrukau daugiau nei metus, kol perlipau šitą ribą. Iš pradžių kreipiausi privačiai, nes viena stipriausių mano baimių buvo prarasti vairuotojo pažymėjimą, juk visi tik ir kalba: „Buvai pas psichiatrą – atsisveikink su teisėmis.“ Man pradžioje skyrė tik vaistų, vėliau nusiuntė pas psichologą. Sėkmingai gydžiausi ir Priklausomybių ligų centre. Pykčio impulsų tąkart galutinai nepavyko atsikratyti, nutrūko mano asmeniniai santykiai. Prasidėjo kitas etapas – gilios depresijos: save kaltinau dėl visko, tapau apatiškas, su didele kančia dariau kasdienius dalykus, tokius kaip nusiprausti duše. Labai daug valgiau, priaugau svorio ir sėdėjau namie, nenorėjau su niekuo bendrauti. Dėl darbo man nebuvo problemų – sugebėdavau laviruoti tarp savo depresijos ir įsipareigojimų darbe – ten mokėdavau „įsijungti reikiamą mygtuką“. Dabar jau man visai neblogai sekasi gyventi su savo depresija, nes vykdau gydytojų nurodymus, reguliariai lankausi pas psichologę ir jaučiu, kada reikia sustoti ir atstatyti resursus.
– Su kokiu neigiamu aplinkos požiūriu susidūrei, kalbant apie tavo psichikos sunkumų patirtį, ir kas tau padeda tvarkytis su psichikos sveikatos sunkumais?
– Sunkiausia gydymosi laikotarpiu buvo susidurti su numanomomis aplinkinių nuostatomis. Buvau įsitikinęs, kad mane pasmerks, atstums, buvo labai gėda, todėl visą laiką įnirtingai savo psichikos sveikatos problemas slėpiau ir tai labai slėgė, dar labiau sunkino situaciją. Darbdaviui sakydavau, kad man reikia pas gydytojus dėl fizinės sveikatos. Buvo ir taip, kad mečiau vaistus, nustojau lankytis pas gydytojus, nes kurį laiką nenorėjau priimti savo diagnozės. Tada vėl viskas prasidėjo iš pradžių. Teko grįžti pas psichiatrę, atsiprašyti ir prisipažinti, kad nutraukiau gydymą.
Tiesą sakant, man labai palengvėjo, pradėjus apie tai kalbėti atvirai. Aš iki tol net su savo artimiausiais draugais nesu aptarinėjęs savo psichikos sveikatos problemų. Kol kas priešiškų reakcijų dėl savo atvirumo nesulaukiau ir jaučiuosi darydamas gerą darbą. Jeigu bent vienas žmogus pakeis savo požiūrį ar išdrįs kreiptis pagalbos, būsiu labai laimingas.
– Kokias žmonių nuostatas tu labiausiai norėtum pakeisti?
– Kad vyrai stiprūs, bet irgi gali palūžti, ir kad stiprus tas, kuris ieško pagalbos, nes tai – ne gėda.
Reklama