Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“

Šiauliai

Tomas PauliuščenkaŠaltinis: Etaplius.lt

149218

Šiandien lupame žievę nuo Jeanette Winterson knygos „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Kitos knygos“, 2013).

Jeanette Winterson – anglų žurnalistė, rašytoja, sukrėtusi tykų arbatėlės metą 1985 m. išleistu daug autobiografinių motyvų turinčiu romanu. Jei paklaustumėte autorės, ar kūrinys – jos autobiografija, ji jums atsakytų šitaip:

Ar „Apelsinai“ – autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne ir taip, žinoma.

Vis dėlto kūrinio neišeis pristatyti nesupažindinus su jo autore. Taigi apie knygą reikėtų pradėti kalbėti nuo jos autorės ar / ir pagrindinės veikėjos. Jeanette Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje, kur ją dar mažą įsivaikino evangelikų šeima, o jos vaikystė prabėgo Arlingtone (Šiaurės Anglijoje). Įtėviai ją nuo mažumės ruošė pastorės darbui, tad merginai daug kas buvo draudžiama. Skaityti ir mokytis (grįsti priežastis ir pasekmes) jai buvo leidžiama tik remiantis Biblijos tiesomis, o „laisvamaniški“ skaitiniai jai buvo draudžiami.

Nepaisant to, laisvos dvasios mergina slapčia pati pasirengė mokslams vidurinėje mokykloje, o sulaukusi šešiolikos pribloškė savo dievobaimingą šeimą prisipažindama, kad yra lesbietė. Žinoma, kad po tokių pareiškimų „apsėstoji“ negalėjo likti namuose, todėl, neturėdama jokių pažinčių ir užnugario, apsisprendė išvykti.

Palikusi savo vaikystės namus, ji pradeda dirbti įvairiausius darbus – imasi bet ko, kas leidžia išgyventi ir tuo pačiu metu stengiasi sėkmingai užbaigti mokslus ir išlaikyti egzaminus. Savo pastangomis ji įstoja į Oksfordą ir baigia anglų kalbos ir literatūros studijas, sėkmingai įsidarbina žurnaliste.

Knygą „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ autorė rašė 1983–1984 metais, kai nusprendė atsidėti rašytojos darbui. Tiesą pasakius, knygos leidybinis procesas nebuvo toks jau sėkmingas… „Apelsinų“ tuomet ne tik nereklamavo vitrinose, knygos pasirodymas nemirgėjo spaudoje ir tai buvo vienas iš tų atvejų, kai leidėjai apsiriko ir neįvertino šio romano!

„Apelsinai“ pasirodė tyliai, minkštais viršeliais ir be jokios reklamos. Tik dėl skaitytojų rekomendacijų vienas kitam knyga buvo perkama ir skaitoma paribiuose ir netikėtai – 1985 m. laimėjo Vaitbredo premiją, kuri teikiama anglų ir airių kilmės rašytojams už aukštos literatūrinės vertės kūrinius bei gebėjimą plėsti skaitovų auditorijas. „Apelsinai“ šiam apdovanojimui tuomet tiko kaip niekas kitas, o po apdovanojimo leidyklos ėmė peštis dėl knygos perleidimo.

Tad apie ką ši tokį susidomėjimą sukėlusi knyga? Pirmiausia, apie paauglišką ir nesutramdomą maištą prieš tradiciją, norą rasti tinkamus sau, o ne bendrus atsakymus. Jaunos Jeanette netenkina Biblijos tiesos, tad ji priešinasi pasyviai maištaudama: skaitydama neleistinas knygas, mylėdamasi su kita mergina, galiausiai – pabėgdama. Tai knyga apie jaunos asmenybės kelionę ir bandymus savo nepatogiai asmenybei rasti vietą.

Nuo pat gimimo maniau, kad pasaulyje viskas vyksta labai paprastai, kaip mūsų bažnyčioje. O dabar ėmiau suvokti, kad ir bažnyčia kartais sutrinka. Tai buvo bėda.

Jeanette Winterson svarbus merginos seksualinės brandos ir patiriamo malonumo nagrinėjimas. Jis priešinamas provincijos visuomenei, kuri vaizduojama kaip ribota ir pačią privačiausią žmogaus laisvę norinti atimti senė, kuriai nori nenori imi priešintis.

Pasinaudodama lytiškumu ir lesbianizmu Jeanette su skaitytoju kalbasi apie žmogaus teises ir lyčių nelygybę. Britanijoje tuomet buvo praėję ne daugiau nei dešimtmetis nuo homoseksualių santykių dekriminalizavimo, tad visuomenė vis dar jautriai reagavo į šių temų eskalavimą, juoba kad moterims ir vyrams ši tema nebuvo vienodai skaudi. Lesbianizmas šalyje niekada nebuvo laikomas baudžiamosios atsakomybės reikalaujančiu iškrypimu, kitaip nei vyrų santykiai.

Pasinaudodama aštriu žodžiu, humoru ir smalsumu, Jeanette stengiasi ne tik išjudinti, demaskuoti socialines struktūras, bet ir kviečia dekonstruoti įdiegtas tradicijas – Adomo ir Ievos nuodėmės obuolį.

„Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ rūgštus, bet sultingas kūrinys pasiilgusiems literatūrinės išmonės: gyvas tekstas, humoras, turtinga kalba – reikalauja padėkos knygos vertėjui Mariui Burokui.

R. Stonkutė

Paliekame su knygos ištrauka:

Susiradau pasakų knygą ir perskaičiau vieną pasaką pavadinimu „Gražuolė ir pabaisa“.

Šioje pasakoje jauna mergina tampa nedoro jos tėvo sudaryto sandorio užstatu. Todėl jai tenka ištekėti už bjauraus gyvulio arba amžiams suteršti šeimos gerą vardą. Kadangi mergina gera, ji paklūsta. Vestuvių naktį gulasi į lovą su gyvuliu ir, gailėdamasi, kad viskas turi būti taip bjauru, pabučiuoja jį. Gyvulys tučtuojau pavirsta gražiu jaunu princu ir jie gyvena ilgai ir laimingai.

Pagalvojau, ar moteris, ištekėjusi už kiaulės, skaitė šią pasaką. Jei skaitė, turbūt jautėsi labai nusivylusi. O dėdė Bilis? Jis siaubingas, visas apžėlęs gaurais, o sprendžiant iš paveikslėlio atvirtę princai visiškai neplaukuoti.

Lėtai užverčiau knygą. Buvo akivaizdu, kad užtikau siaubingą sąmokslą.

Šiame pasaulyje esama vyrų.

Esama moterų.

Ir esama gyvulių. Ką reikia daryti, kai išteki už gyvulio?

Bučinys ne visada padeda.

Be to, gyvuliai klastingi. Jie apsimeta tavimi ir manimi.

Kaip vilkas „Raudonkepuraitėje“.

Kodėl man to niekas nesakė? Nejaugi niekas daugiau to nežino?

Nejaugi visame Žemės rutulyje visiškai nieko nenutuokdamos moterys išteka už gyvulių?

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt