Jaunąją vokalistę užgrūdino nusibodusi arija

Panevėžys

D. Sadauskaitės archyvo nuotr.

Gimtasis RokiškisŠaltinis: Etaplius.lt

68756

Pernai vykdytas projektas „Mes – jėga!“ atskleidė, kiek daug Rokiškyje yra puikaus, kūrybingo jaunimo, kuris savo pasiekimais garsina ne tik gimtąjį kraštą, bet ir Lietuvą. Smagu, kad ir šiais metais galime tęsti projektą, kalbinti ir pristatyti jaunų žmonių puikius sumanymus, idėjas, darbus. Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, skyręs 2 500 eurų.

Muzikali, artistiška. Dviejų televizijos konkursų „Dainų dainelė“ ir daugelio rajono renginių dalyvė. Tarptautinio vaikų ir jaunimo vokalistų konkursinio festivalio „Obels žiedo giesmė“ diplomantė ir pagrindinio prizo laimėtoja, daugelio kitų konkursų dalyvė. Tai pandėliškė Deimantė Sadauskaitė – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos pirmakursė, pasirinkusi dainavimo studijas. Nors didžiausią Deimantės laiko dalį dabar suėda mokslai ir „Gimtajam…“ ją teko „medžioti“ nuo rugsėjo, mergina randa laiko ir labdaringiems dalykams…

– Besimokydama gimnazijoje buvai viena iš aktyviausių ateitininkių. Nuo kelintos klasės ja tapai?

– Atrodo, penktoje ar šeštoje klasėje tapau ateitininke. Niekas neragino, giedojau bažnyčios jaunimo chore, todėl į ateitininkų gretas įsiliejau natūraliai. Su jais daug keliavau po Lietuvą, dirbau savanore Lietuvos jaunimo dienų renginiuose, tiek daug visko buvo, kad sunku prisiminti…

– Paprastai jaunam žmogui būti tikinčiam yra nepopuliaru. Ar tai pajusdavai?

– Toks požiūris labiausiai jautėsi klasėje. Nors jokio spaudimo nepatyriau.

– Kaip išmokai giedoti psalmes? Jomis sužavėjai Kamajuose vykusiose dekanato jaunimo dienose. Ar sunku jas išmokti?

– Tai vėlgi natūralu. Pamokė mokytoja Vilma Likienė, vėliau pasiūlė giedoti vargonininkė Asta Davolienė. Gal tik taip atrodo, kad giedoti psalmes sudėtinga, iš tikrųjų nieko sunkaus.

– Iš ko paveldėjai gražų balsą?

– Paveldėjau iš Sadauskų giminės. Senelis buvo muzikalus. Pandėlyje meninio lavinimo centrą pradėjau lankyti nuo darželio laikų. Penktoje ar šeštoje klasėje ėmiau važinėti į Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą. Ir taip kasdien, penkias dienas per savaitę. Ten dainavimo mokiausi pas mokytoją Astą Vajegienę.

– Ir ne kartą patekai į respublikinį „Dainų dainelės“ konkursą…

– 2014 m. tapau laureate, 2016 m. irgi pasirodžiau televizijoje, bet laureate netapau. 2016 m. italų kalba atlikau Antonio Caldara ariją „Selve Amiche“. Tokį kūrinį dainavau mokytojos iniciatyva, nes jau tada planavau savo studijas sieti su dainavimu, todėl mokytojai ir kilo mintis mane pradėti ruošti studijoms. Šiais metais besimokydama VDU Muzikos akademijos pirmajame kurse dainuoju vien italų kalba, nes studijuojame baroko epochos kursą. Aš nežinau, ar man patiko (konkurse – aut. past.). Reikėjo, ir tiek. Man jau iki čia (braukia per kaklą – aut. past.) buvo tos arijos. Bet prasilaužiau. Tačiau sudėtingiausia buvo dainuoti 2014 m. „Dainų dainelėje“, nes man iškilo daug paaugliškų „isterijų“ – nenorėjau dainuoti liaudies dainos. Jos nepopuliarios. Man, 14 metų mergaitei, nejauku buvo stovėti scenoje apsirengus tautiniais rūbais. Bet mokytoja spaudė. Už tai aš jai labai dėkinga. Dabar man nebėra problemų dėl liaudies dainų. Galbūt požiūris pasikeitė? O tada buvau nusiteikusi net nedainuoti.

– Kaip įsiminei arijos tekstą italų kalba?

– Visų pirma teko išsiversti, kad suprasčiau, apie ką dainuoju. Labai daug pastangų įdėjo mokytoja. Iškalti neteko, išmokau savaime. Apskritai kaip eilėraščio nesimokiau nė vienos dainos.

– Kokiais instrumentais groji?

– Gitara, galiu ir bosine gitara, pianinu, ukulele (maža keturstygė gitara – aut. past.), perkusija…

– Ar turi savos kūrybos dainų?

– Taip, bet tik vieną. Dar vienai muziką sukūriau pagal poeto Juliaus Janonio eiles. Ji vadinasi „Aukso svajonės“. Ji kurta specialiai Biržuose vykusiam renginiui (J. Janonis kilęs iš Biržų krašto – aut. past.), paskui daina panaudota kuriant edukacinį filmą.

– Tai buvo užsakymas?

– Taip. Vėliau ta daina man prigijo. Ne visada taip nutinka. Kartą paprašė sukurti dainą, skirtą vieno žmogaus jubiliejui. Davė žodžius, sukūriau melodiją, bet jos savo repertuare neturiu. Ji neprigijo. Kartais aplanko mūza, kuriu dainas, bet jos nenušlifuotos ir sudėtinga būtų publikuoti.

– Tavo mylimiausias instrumentas – gitara. Kuo jis paperka?

– Paprastumu.

– Ir pianinas paprastas… Tik nešiotis būtų sunku…

– Tai tuo gitara ir paperka. Ją galima neštis į gamtą, groti bažnyčioje. Ko gero, ji mane ir patraukė todėl, kad matydavau, kaip bažnyčioje groja kiti, vyresni. Pirmąkart pradėjusi mokytis mečiau, nes įskaudo pirštai. Vėliau pirmąja gitaros mokytoja tapo mano draugė. Po to susiradau laisvą vietą pas Viliją Urbonienę Rokiškyje. Ji man labai patiko kaip mokytoja.

– Nuo ko priklauso Tavo atliekamų dainų nuoširdumas, kai pritari gitara?

– Jos man artimesnės nei arijos… Labiausiai priklauso nuo dainos pajautimo.

– Studijuoji dainavimą VDU Muzikos akademijoje. Kokios Tavo svajonės?

– Šią specialybę baigusiųjų didžiausia svajonė – įsidarbinti muzikiniame teatre. Ketvirtajame kurse galima baigti pedagogiką ir vėliau dirbti mokytoju. Nors esu girdėjusi visokių istorijų, kai kurie baigę dirba autodetalių parduotuvėje. Labai priklauso nuo žmogaus. Jei sieksi, tai ir pasieksi. Norėčiau savo darbą susieti su muzika, o jei ne, tai su ikimokyklinio amžiaus vaikais arba pradinukais. Matyt, toks poreikis atsirado padirbus ateitininkų stovyklose Berčiūnuose (Panevėžio r.).

– Studijuodama nebedalyvauji ateitininkų veikloje?

– Man sunku „prisišlifuoti“ prie studentų ateitininkų Kaune. Geriausiai jaučiuosi tarp Panevėžio krašto ateitininkų.

– Tau teko būti savanore per popiežiaus vizitą Lietuvoje. Kokios patirties įgijai?

– Pernai pavasarį, prieš popiežiaus vizitą, vyko savanorių registracija. Užsiregistravau norinti dirbti Vilniuje, nes studijas po mokyklos baigimo siejau su sostine. Tačiau įstojau į Kauną. Visgi savanoriauti per popiežiaus vizitą teko Vilniuje. Dėl to tik džiaugiuosi, nes Vilniuje vyko jo susitikimas su jaunimu, o Kaune ramiai galėjau stebėti Mišias.

– Kokios buvo Tavo, kaip savanorės, funkcijos Vilniuje?

– Paskirtame sektoriuje tikrinau atėjusiųjų bilietus, jų kuprines, turėjau užtikrinti tvarką. Buvo visokių netikėtumų. Kebliausia tai, kad sektorius buvo skirtas 35 metų ir vyresniems žmonėms. Vyresnio amžiaus moteriškės laužė tvoras, išeidavo iš sektoriaus, o su jomis – vaikai…

– Tai jaunimas drausmingesnis?

– Gali būti (šypsosi – aut. past.). Taip, ko gero, nutiko todėl, kad suaugusiųjų sektorius buvo Katedros aikštės kampe, tarp medžių, o visi norėjo pamatyti ganytoją. Kadangi susitikimas su jaunimu, tai pagrindiniai sektoriai skirti jam, iš ten gerai matyti, grūsties nebuvo.

– Ką daryti 161 cm ūgio ir 50 kg svorio merginai, kai koks nors pilietis stumia tvorą, norėdamas iš arčiau pamatyti popiežių?

– Mums labai pagelbėdavo šauliai ir lenkų skautai. Pasitaikė tokia situacija: iš apsaugos jau gavome nurodymą į sektorių nieko nebeįleisti ir neišleisti, bet buvo šaltas oras, ir motinos su vežimėliuose sušalusiais, verkiančiais vaikais sutelkė savo „pajėgas“ norėdamos išeiti. Iš pradžių priekaištavo tik viena, prie jos prisijungė antra, trečia… Vyko arši kova (šypsosi – aut. past.). Bet išlaikėme. Išleidome tik nėščią moterį, nes, kai minioje žmonės stumdosi, bijojome, kad ko nors bloga nenutiktų. Žinoma, buvo pargriuvusių, nes, kai popiežius važiavo pro vieną sektoriaus kampą, žmonės bėgo ten. Važiavo pro kitą – bėgo kitur… Visko pasitaikė, bet man patiko. Vilniuje popiežiaus nelabai ir mačiau… Savanoriams buvo uždrausta jį fotografuoti. Dėl saugumo. Kas kita Kaune – nebereikėjo stebėti minios, pamačiusi popiežių net susigraudinau.

– Besimokydama gimnazijoje, dainavai dviejose tradicinėse senųjų metų palydų muzikinėse pasakose Pandėlyje. Juos režisavo Neringa Danienė. Viename iš jų atlikai Pelenės vaidmenį, kitame – jauniausios iš keturiasdešimties plėšikių. Abu vaidmenys pagrindiniai. Partneriu buvo Tavo muzikos mokytojas Robertas Ruželė. Ar jauti kokį nors kompleksą scenoje dainuodama, vaidindama su savo mokytojais?

– Ne. Man nesvetima dainuoti su mokytojais. Esu dainavusi ir su Asta Vajegiene, su Vilija Urboniene. Jie pasitiki manimi, aš – jais. Tai galbūt priklauso nuo bendravimo su mokytoju, jei gerai jautiesi per pamoką, tai ir scenoje gera.

– Ką palinkėtum mokyklas bebaigiantiems abiturientams?

– Svarbiausia – nesijaudinti dėl abitūros egzaminų. Jie praeina. Juos išlaikai. Netikėkit, kai sako, kad neverta rinktis rusų kalbos egzamino. Pavyzdžiui, mane jis išgelbėjo stojant į VDU.

– Ar dabar prisireikia rusų kalbos?

– Taip, nes turiu kurso draugę iš Ukrainos. Abiturientams linkiu, kad mokslai neužgožtų jų pačių ir liktų laiko draugams, linksmybėms.

– Dėkoju už pokalbį.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt