„Jaučiau viską, ką tapiau“

„Jaučiau viską, ką tapiau“
Šiauliai
Audronio Rutkausko nuotr.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Ema Peleckytė – būsima Juliaus Janonio gimnazijos devintos klasės moksleivė. Mergina ką tik baigė Gegužių progimnaziją – jai skyrė savo antrąją autorinę parodą, kurią pavadino „Jaučiu“. Apie tai, ką jaučia, ir pomėgį piešti pasakoja pati jaunoji menininkė.

– Parodą pavadinai „Jaučiu“. Kodėl?

– Norėjau parodyti, kaip jaučiausi per mokslo metus, kaip tvarkiausi su įvairiomis patirtimis, pirmuoju asmeniu: aš jaučiau viską, ką tapiau. Norėjau atskleisti nestandartinius, mažiau matomus, privatesnius jausmus, tokius kaip pyktis, liūdesys, netgi alkis.

– Iš tavo išvardytų jausmų atrodo, kad tie mokslo metai buvo gana neigiami. Ar iš tikrųjų taip?

– Iš dalies. Pasiėmiau per daug darbo, nelabai mokėjau tvarkyti savo laiko, pradėjau stresuoti. Per mokslo metus išmokau su tuo susitvarkyti.

– Ką savo darbais nori perteikti žiūrovams?

– Labiausiai norėčiau perduoti mažiau matomus jausmus ir patirtis, kad kiti žmonės daugiau sužinotų ir suprastų, jog juos išgyventi yra visiškai normalu ir netgi gerai.

– Kodėl parodoje buvo būtent 13 darbų?

– Paroda buvo skirta mano mokyklai, Gegužių progimnazijai. Tai yra buvusi XIII-oji vidurinė mokykla – pamaniau, kad būtų visai simboliška.

– Kaip atrenki tuos darbus, kuriuos norėtum eksponuoti?

– Tuos darbus dažniausiai piešiu turėdama tikslą eksponuoti. Namie esantys darbai yra skirti parodyti draugams ar pasilikti sau. Darbai parodoje ir buvo nupiešti su tokiu tikslu.

– Kaip kilo idėja prie tapybos darbų pridėti ir QR kodus, kurie nuvestų pasiklausyti tam tikros dainos?

– Visuomet piešiu su muzikos pagalba. Pamaniau, kad būtų visai įdomu parodyti kitiems, kas mane įkvėpė nutapyti tokį vaizdą. Besiklausant kokio nors kūrinio man kyla idėja ir pradedu piešti.

– Kokia buvo pirmoji tavo paroda?

– Pirmoji mano paroda buvo kompiuterinė. Ji – apie sapnus. Mano sapnai visada būna įdomūs ir ryškūs, tai nusprendžiau juos pavaizduoti ir visiems parodyti, koks keistas mano pasaulis.

– Ar yra daugiau technikų, be tapybos ir kompiuterinės grafikos, kurios tau įdomios?

– Mėgstu grafiką. Anksčiau daug dirbau aliejinėmis pastelėmis, buvo akvarelės etapas, taip pat guašo, o dabar – akrilo.

– Ar piešti mokeisi tik mokykloje?

– Savarankiškai išmokau, žiūrėdama vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje. Mokykloje mane išstūmė iš mano komforto zonos. Anksčiau piešdavau tik labai panašius ar net vienodus veikėjus, daugiausia elfus, fantastines būtybes. Dailės mokytojos paskatino pabandyti ir ką nors kita, sukurti kažką nauja.

– Kaip apskritai susidomėjai piešimu? Kuo tai tave patraukė?

– Manau, kad pradėjau piešti dar būdama darželyje, gavusi kokį pieštuką ar kreidelę. Tai visada buvo mano gyvenimo dalis, kasdienybė. Man tai yra terapija: jeigu jaučiu, kad negaliu išsakyti savo jausmų, aš tiesiog išlieju viską ant popieriaus ar kompiuteryje ir palieku kokiame nors aplankale, kad tas jausmas sėdėtų pats vienas.

– Kiek laiko skiri piešimui?

– Kasdien nupiešiu bent po vieną eskizą, o jeigu turiu laiko, tai tam skiriu po kelias valandas. Man labai patinka pačiai dekoruoti savo kambarį. Kaip tik naują piešinį ant drobės tapau – labai daug laiko užima. Dabar stengiuosi tapyti siurrealistinius piešinius, tai tas mažas detales pagauti tikrai ilgai užtrunka. Realizme yra per daug taisyklių, siurrealizmas duoda daugiau laisvės.