J. Vileišis: „Svajojome apie gražiausias dienas būsiančios Lietuvos“

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

1048

Iš 20-ies Nepriklausomybės Akto signatarų aukštuosius mokslus buvo baigę 19: Maskvos universitetą – 5, Peterburgo universitetą – 4, Peterburgo institutus – 2, Peterburgo dvasinėje akademijoje studijavo 4 signatarai, kiti aukštuosius išsilavinimus įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Daugiausia signatarų buvo teisininkai – septyni. Vienas jų – Šiaulių gimnaziją baigęs Jonas Vileišis, kuris nuo 1891 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau persikėlė į Teisės fakultetą.

Mokestis už mokslą – 49 rubliai

1891-aisiais, po abitūros studijų Šiauliuose, pailsėjęs ir atsigavęs J. Vileišis atvyko į Peterburgą, pasiryžęs stoti į universitetą. Jam brandos atestate už elgesį buvo įrašytas ketvertas ir dėl to būsimam studentui kilo nemalonumų.

Istorikai teigia, kad dar Šiaulių gimnazijoje J. Vileišis domėjosi marksistais, skaitė jų raštus, apie tai buvo sužinota ir jam buvo sumažintas elgesio pažymys. Universiteto vadovybei netiko įrašas, kad abituriento elgesys buvo geras, o ne labai geras, todėl studentu jaunuolis netapo.

J. Vileišis nepasidavė – parašė raštą Rusijos liaudies švietimo ministerijai, prašydamas leisti pakartotinai stoti į Peterburgo universitetą. Ministerija pareikalavo iš Šiaulių gimnazijos smulkesnės J. Vileišio charakteristikos.

Šiaulių gimnazijos vadovas atsakė neįžvelgiąs nieko smerktino dėl Vileišio charakterio ir dorovės. Universiteto rektoriui tokio atsakymo pakako, ir J. Vileišis buvo priimtas į Fizikos ir matematikos fakultetą.

Jono Aničo knygoje „Jonas Vileišis 1872–1942“ nurodyta, kad gaudamas studento pažymėjimą J. Vileišis pasirašė kiekvienam įstojusiajam į universitetą privalomą pasižadėjimą. Juo įsipareigojo ne tik nepriklausyti jokiai slaptai draugijai, bet ir be artimiausio viršininko žinios nestoti į įstatymo leistas draugijas, taip pat nedalyvauti jokiose nelegaliose pinigų rinkliavose. Pažeidus šį pasižadėjimą grėsė pašalinimas. Be to, studentui nebūtų buvę grąžinti ir pinigai, sumokėti nelegaliose rinkliavose.

J. Vileišio dokumentų byloje liko kvitas, iš kurio matyti, kad jis privalėjo įnešti 25 rublius universitetui ir 24 rublius už paskaitų lankymą. Tokia pinigų suma studentui iš Lietuvos buvo gana didelė, tad jaunuoliui studijų pradžioje teko nemažai pagyventi skurde.

mb127-200jonas-vileisis.jpg

„Supratimas, jog esame lietuviai, pamažu vis augo“

Bestudijuojant atsitiko taip, kad J. Vileišis vieno egzamino nelaikė, kito neišlaikė. Tada jaunuolis padavė prašymą stoti į Peterburgo technologijos institutą. Vis dėlto jis liko mokytis universitete. Į antrąjį kursą studentas su dviem skolomis nebuvo perkeltas, rektorius nusprendė jį palikti pirmajame kurse.

Antramečiauti studentui neteko – jis išsilaikė skolas ir toliau studijavo. Vis dėlto, J. Vileišis 1984 m. savo noru paliko universitetą ir vėl pabandė stoti į Peterburgo institutą.

Istorikams pavyko išsiaiškinti, kodėl jaunuolis taip blaškėsi. Manoma, kad Šiauliuose įsitraukęs į anticarinį sąjūdį, jis patikėjo, jog geriausias yra socialistų siūlomas kelias. Atsiminimuose jis rašė: „Važiavome universitetan, manydami galėsią tenai dar labiau įsigilinti į socialinius mokslus, įsitraukti į didžiosios pramonės sūkurį, kur marksininkui bus galima veikti.“

Peterburge smalsusis J. Vileišis buvo patekęs į „švietimosi ratelius“, kuriuose ginčijosi liaudininkai ir marksistininkai. Ten praleistas kone visas laisvalaikis.

Nors Peterburge tuo metu reiškėsi ir lietuvių tautinis judėjimas, J. Vileišis prie jo nesidėjo. „Aš ir kiti iš šiauliečių, – rašė jis prisiminimuose, – gavome susitikti su lietuviais tėvynainiais, žiūrėjome į juos iš aukšto, nes jie rodėsi mums žmonės mažai teapsišvietę.“

J. Vileišis kartu su kitais lietuviais įsitraukė į slaptą internacionalinę draugiją „Lenkų-lietuvių-gudų ratas“, kuriai priklausė įvairių Peterburgo aukštųjų mokyklų studentai. Draugija patyrė caro valdžios represijas ir išsisklaidė.

Vis tik Peterburgo lietuvių tautinė veikla J. Vileišiui įtakos turėjo. 1892 m. įsikūrė slapta Lietuvių studentų draugija, kuri turėjo biblioteką, rengė vakarus, šelpė besimokančius ir varge atsidūrusius tautiečius.

Draugija sustiprino Peterburgo lietuvių tautinę kultūrinę konsolidaciją. „Tas supratimas, jog esame lietuviai, pamažu vis augo, – rašė J. Vileišis atsiminimuose. – Kitiems, kaip ir man, parūpo paieškoti glaudesnių ryšių tarp lietuvių studentų, pradėjus daryti lietuvių spektaklius, koncertus, šokių vakarus. Vis dažniau teko susidurti su naujais lietuviais, kurie rūpinosi lietuvių reikalais, lietuvių spauda.“

Studijos – gaunant pašalpas

Be kitų veiksnių, lėmusių J. Vileišio tautinį atgimimą, svarbi brolio Petro veikla. „Petro įtakoje Jonas „tautėja“, lietuvėja ir jau 1985 m. pereina į Teisių fakultetą tuo vienu sumetimu, kad advokato verslas leis jam palikti Lietuvoje ir čia atsidėti tautinei kultūrai“, – rašė Juozas Tumas-Vaižgantas.

Stojimo į Teisės fakultetą procedūra taip pat nebuvo lengva ir pareikalavo atkaklumo. Prašymą rektorius atmetė, tada J. Vileišis kreipėsi į liaudies švietimo ministrą, ir jo prašymas buvo patenkintas.

Nors krūvis buvo didelis, universitete studijuoti sąlygos buvo geros, paskaitas skaitė žymiausi to meto teisininkai. Vis dėlto J. Vileišio finansinė padėtis buvo gana sunki. Jaunuolis vis rašydavo vadovybei atleisti jį nuo mokesčių už mokslą, nes brolis Kazimieras negali jam padėti – ūkio padėtis gana sunki.

Nuo mokesčių J. Vileišis buvo kelis kartus atleistas, net gavo 25 rublių pašalpą. Ypač sunkiais momentais paremdavo brolis Petras.

Pasiekti tėviškę per atostogas J. Vileišiui reikėjo nemažai pinigų, vis tik į Medinių sodžių jis grįždavo dažnai. Universitetas išduodavo studentams terminuotus pažymėjimus, kurie suteikdavo teisę nemokamai važiuoti valstybiniais geležinkeliais.

1894 m. J. Vileišis buvo parvykęs į brolio Kazimiero vestuves. Čia atsitiktinai užsuko Povilas Višinskis ir Vincas Kalnietis, tą vasarą baigę Šiaulių gimnaziją ir pėsčiomis keliavę po Šiaurės rytų Lietuvą.

Po studijų – į kariuomenę

1895 m. J. Vileišis tapo Lietuvių studentų draugijos pirmininku. Jos nariai rašė straipsnelius, siuntė juos „Varpui“. Platesnio politikos darbo studentai lietuviai neturėjo, nesidalijo į partijas, visi ėjo išvien. Gavę pinigų iš koncertų, juos dalindavo neturtingiems tautiečiams.

Pamažu J. Vileišis ir kiti studentai palinko į varpininkų idėjinę srovę, juos viliojo Vinco Kudirkos ir „Varpo“ tautinės demokratinės idėjos. Viename to meto rašinių J. Vileišis taip apibūdino savo ir bendraminčių viziją: „... mes svajojome apie gražiausias dienas būsiančios Lietuvos, kuomet, suremta ant teisingų pamatų, žydės skaisti kaip saulė.“ O straipsniuose J. Vileišis pažymėdavo lietuvių susirūpinimą spaudos laisvės atgavimu, ėmė teikti paramą „Varpo“ žurnalui ir varpininkų judėjimui.

1898 m. kovo 13 d. J. Vileišis gavo pažymėjimą, kad baigė Teisės fakulteto kursą. Tada jis grįžo į Vilnių, dirbo advokato T. Vrublevskio padėjėju. Porą metų stažavosi Berlyno, Briuselio, Sorbonos universitetuose.

Įdomu tai, kad lietuviui inteligentui grįžti dirbti į Lietuvą buvo tolygu atsisakyti asmeninės karjeros – rusų valdžia Lietuvoje rėmė ir globojo tik rusus. Rusijoje baigusiems mokslus lietuviams buvo atidarytas labai platus kelias karjerai, bet tik ten. J. Vileišis šiuo keliu nepasuko.

Tiesa, prieš pradedant profesinę veiklą, J. Vileišiui dar teko atlikti privalomąją karinę tarnybą Rusijos kariuomenėje. Jis pasirinko Vilniuje dislokuotą 16-ąjį pionierių batalioną. Karinė tarnyba truko vienerius metus.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt