J. Šiugždinienė apie aukštus reikalavimus pokyčiams: švietimas nėra ta sritis, kurioje rezultatai matomi jau kitą dieną

Lietuva

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. ELTA / Dainius Labutis

Irtautė GutauskaitėŠaltinis: ELTA

264445

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė teigia, kad švietimui keliami lūkesčiai yra vieni didžiausių, todėl nereikėtų tikėtis, jog bus patenkinti visų norai. Nors jos pavardės dar nėra opozicijos juodajame sąraše, tačiau, pažymi J. Šiugždinienė, visi dabartinės Vyriausybės ministrai sulaukia kritikos. Anot ministrės, konstruktyvi kritika jai yra variklis.

„Manau, kritikos tikrai sulaukiame visi. Konstruktyvi kritika visada yra gerai, tai yra variklis. Visi mes esame žmonės ir visi darome klaidų, todėl kartais tas klaidas padeda identifikuoti ir konstruktyvi kritika“, – interviu Eltai metu teigė ministrė.

Tačiau, pasak J. Šiugždinienės, pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodžiusi kritika ministerijos neveiksnumui dėl Tūkstantmečio mokyklų programos yra nepagrįsta.

„Aš tikrai negirdėjau kažkokios racionalios kritikos. Ir kad tai būtų kažkokia kritika... Apie tai kalbant girdėjau vieną žmogų, bet tikrai negaliu to laikyti pagrįsta kritika, nes net nežinau, apie ką čia kalba. Aš neturiu, ką atsakyti, nes nėra kalbama apie kažką konkretaus. Sėdint ant sofos galiu kritikuoti bet ką ir sakyti, kad ten yra kažkas blogai“, – į žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Sarafino išsakytą kritiką sureagavo ji.

Interviu Eltai metu švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė aptarė ir kitas švietimo bei sporto aktualijas – mokytojų trūkumo problemą, nacionalinio susitarimo dėl švietimo politikos progresą, matematikos bandomųjų egzaminų rezultatus, pasiruošimą įtraukiąjam ugdymui, vykdomą kolegijų pertvarką bei ministerijos veiklą sporto srityje.

– Ritasi jūsų, kaip ministrės, kadencija į antrąją pusę. Visiems švietimo ministrams buvo kelti dideli lūkesčiai, kurie niekada nebuvo patenkinti. Ar jaučiatės jau daug nuveikusi, ar vis dėlto įsirašysite į lūkesčių nepatenkinusių ministrų sąrašą?

– Labai įdomus klausimas, nes manau, kad lūkesčiai švietimui yra labai dideli, vieni didžiausių turbūt. Tikėtis, kad patenkinsi visų lūkesčius, yra neįmanoma, kadangi ir sau keli tam tikrus labai aiškius tikslus, ir turi Vyriausybės programą – tikslas yra įgyvendinti tą programą. Tikslas tikrai nėra patenkinti visų lūkesčius. Svarbiausia yra sudėti tam tikrus pagrindus teigiamiems švietimo pokyčiams, juos užfiksuoti, užtvirtinti.

Nes, kaip žinia, švietimas nėra ta sritis, kurioje rezultatai matomi jau kitą dieną. Nėra taip, kad išklosi kelią, pastatysi tiltą ar dar kažką labai konkretaus nuveiksi. Tai yra tam tikri sprendimai, kuriuos projektuoji ir žinai, kad jų poveikis bus matomas tik po keleto, o gal ir daugiau metų. Tačiau labai svarbu, kad tie pokyčiai ir priimti sprendimai visuomenei būtų aiškūs. Būtent tai yra pagrindinis uždavinys.

– Ši Vyriausybė nuo pat savo darbo pradžios sulaukė daug kritikos. Jos sulaukė ir atskiri ministrai, kurie buvo kritikuojami dėl nekompetencijos, krizinių situacijų nesuvaldymo. Kritikos sūkuryje atsidūrė Arūnas Dulkys, Kęstutis Navickas, Gabrielius Landsbergis, Marius Skuodis – galime vardinti ir vardinti. Tačiau jūsų pavardė nebuvo aiškiai įrašyta į juoduosius sąrašus. Kokia jūsų paslaptis? Kas lemia, kad jūsų kėdės opozicija nebando išklibinti? Ar tai, kad labai gerai dirbate, ar kad neužkliūvate opozicijai?

– Na, kokia to priežastis, matyt, reikėtų šį klausimą užduoti opozicijai, ne man. Manau, kritikos sulaukiame visi. Konstruktyvi kritika visada yra gerai, tai yra variklis. Visi mes esame žmonės ir visi darome klaidų, todėl kartais tas klaidas identifikuoti padeda ir konstruktyvi kritika.

Bet ką aš norėčiau akcentuoti, manau, labai svarbus žingsnis buvo politinių partijų susitarimas dėl švietimo politikos, kuris buvo parengtas bendraujant visoms parlamentinėms politinėms partijoms. Tas procesas buvo ilgas, jis truko beveik metus. Labai daug kalbėjome apie tai, kas vyksta švietimo sistemoje, kokie turėtų būti pagrindiniai darbai ir pokyčiai. Ir, man atrodo, tai labai padėjo mums visiems vienas kitą suprasti – tiek opozicijai, tiek pozicijai.

Švietimas yra be galo svarbi sritis, galima sakyti, viso ko pagrindas. Todėl mažiausiai norėtųsi, kad čia būtų daug politikos. Ant kortos statome mūsų visų ateitį, mūsų vaikų ateitį. Visi turime vaikų ir anūkų, todėl labai svarbu būti sąžiningiems – pasakyti, kas neveikia, ką norime padaryti, ir tartis. Mano nuomone, parlamentinių partijų (švietimo – ELTA) susitarimas mums labai padėjo nusibrėžti tam tikras svarbias kryptis ir linijas.

– Kalbant apie Seimo politinių partijų vadovų pasirašytą nacionalinį švietimo susitarimą. Praėjo šiek tiek daugiau nei metai su puse nuo pasirašymo. Ką pavyko pasiekti? Ar jau yra užčiuopiamų rezultatų, ar tai kol kas tik pasirašytas popierius stalčiuje?

– Ne, tai tikrai ne popierius stalčiuje. Labai daug sprendimų jau buvo priimta, bet ką aš noriu pabrėžti – priimti sprendimą tai nereiškia, kad tu jo poveikį pamatysi rytoj. Kaip ir su matematikos rezultatais, pasiekimais. Kai kalbame apie matematiką, matome, kad šiandien pasiekimai yra tokie, kitą dieną jau galvojame, kad jie gali būti kitokie, bet ne. Matematikos mes mokomės visus 12 metų, tai – hierarchinis mokslas. Tam, kad situacija pasikeistų, reikia ir laiko, ir konkrečių sprendimų.

Nepaisant to, esu laiminga, kad mums pavyko (susitarti – ELTA), ir, tariantis su opozicija, labai konstruktyviai dirbant Švietimo ir mokslo komitete, priimti ne vieną sprendimą. Juos išskirčiau į dvi dalis. Vieni sprendimai yra susiję su finansavimo didėjimu švietimo sričiai. Tai yra ir mokytojų atlyginimai, ir darbo užmokesčio kėlimas, kuris šiais metais augo 13,5 procento, ir mūsų susitarimas, jog iki 2024 metų (mokytojų atlyginimas – ELTA) turėtų pasiekti 130 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Finansavimo srityje mums taip pavyko susitarti dėl labai konkrečių sprendimų.

Kita dalis yra prioritetiniai darbai. Tarkime, jeigu kalbame apie aukštąjį mokslą, tai reikalavimų valstybės finansuojamoms ir nefinansuojamoms vietoms suvienodinimas. Tai labai svarbus sprendimas ir jis yra priimtas. Jis apima suaugusiųjų mokymą, vieno langelio principu veikiančią platformą būtent suaugusiųjų kvalifikacijos tobulinimui. Vyriausybėje jau esame priėmę sprendimą, įstatymas jau yra Seime. Kalbant apie nacionalines kvalifikacijos kėlimo programas mokytojams, šios programos jau paleidžiamos – paskelbtas kvietimas aukštosioms mokykloms. Tai ir matematika, įtraukusis ugdymas, gyvenimo įgūdžiai. Taip pat ir ugdymo mokslų programa, kuriai skiriamas 20 mln. finansavimas.

Aš galiu drąsiai pasakyti, kad mes tų sprendimų laikomės ir stengiamės laikytis toliau. Tikiu, kad ir kita Vyriausybė, kitas ministras, kuris bus šioje pozicijoje, nuosekliai įgyvendins mano minimus sprendimus. Tai švietimui reiškia labai daug, kadangi šioje srityje labai svarbus nuoseklumas. Manau, kad jeigu būtume dėl tam tikrų dalykų susitarę anksčiau, tai šiandien darbo užmokesčio dydis ir mokslo finansavimas būtų visai kitoks. Bet yra taip, kaip yra. Mums pavyko dėl jų susitarti dabar, todėl nuosekliai didiname finansavimą švietimo sričiai.

– Susitarimas susitarimu, tačiau, nepaisant įvairių iniciatyvų kurti prestižinę mokytojo profesiją, atrodo, kad greitai nebus kam būti mokytojais apskritai. Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Pedagogų poreikio stebėsenos programos duomenimis, šiuo metu ieškoma 178 mokytojų ar kitokių specialistų. Nors skiriamos stipendijos į pedagogiką stojantiems abiturientams, tiek švietimo profesinių sąjungų atstovai, tiek švietimo ekspertai teigia, kad reikia gerinti sąlygas mokyklose ir informuoti mokinius apie pedagogo profesijos privalumus. Anot jų, jauni mokytojai ilgai neišdirba mokyklose, o mokiniams nėra reklamuojama mokytojo profesija, taip pat trūksta bendros mokytojų rengimo sistemos. Ar yra šiuo metu sprendžiama mokytojų trūkumo problema?

– Pirmiausia noriu akcentuoti, kad problema yra ir ji yra didelė. Tačiau kartu ji susijusi su keletu dalykų. Akivaizdu, kad specialistų trūksta ne tik švietimo srityje. Jų trūkumą matome ir sveikatos, saugumo sistemose. Tai apskritai yra specialistų trūkumo tam tikrose srityse problema, kuri yra ir visoje Europos Sąjungoje, visoje EBPO. Šiuo metu Briuselyje vyksta diskusijos tomis pačiomis temomis. Akivaizdu, kad ši problema vyrauja ne tik Lietuvoje. Tačiau, žinoma, mums yra svarbu, kas vyksta pas mus. Mes šią problemą matome ir ją sprendžiame, bet, kaip jau ir sakiau, nebus taip, kad priėmus tam tikrą sprendimą jau kitą dieną jis bus įgyvendintas. Vien tam, kad mokytojas ateitų dirbti į mokyklą, jam reikia baigti 4 metus trunkančias bakalauro studijas.

Didžiausią darbuotojų trūkumą jaučiame tam tikrose srityse, tai yra tiksliuosiuose moksluose: trūksta fizikos, matematikos, chemijos, gamtos mokslų, biologijos specialistų. Kad situacija keistųsi į gerąją pusę, veiksmų yra labai daug. Beje, nemažai sprendimų jau esame ir priėmę. Tai yra ir stipendijos, ir darbo užmokestis, ir galimybės tobulinti kvalifikaciją mokytojams, ir galimybė lengviau pereiti į mokytojo profesiją tam, kad žmogus, kuris dirba kitoje srityje, kuris yra vyresnis, jam būtų paprasčiau tapti mokytoju, kad jis galėtų įgyti pedagogo kvalifikaciją jau dirbdamas.

Bet čia, kaip ir minėjote apie prestižinę profesiją, kad prieš keletą metų buvo ta idėja, yra visos mūsų visuomenės susitarimas. Yra labai daug dalyvių, kurie prisideda, kad ši profesija būtų patraukli. Ir vienas iš tų dalyvių yra mūsų ekspertų pasisakymai, viešoji erdvė – kaip joje kalbama apie mokytoją, kaip pristatoma mokytojo profesija. Tad labai raginu kritikuojant nepamiršti kalbėti apie tai, kad mokytojo profesija yra ne tik labai svarbi, bet ir tikrai įdomi.

Ilgą laiką mažai buvo kalbama, kokia mokyklose turi būti aplinka, kad pritrauktume jauną mokytoją. Mokyklos yra organizacijos, šiandien jos konkuruoja su verslo organizacijomis, ir jaunimas renkasi, kokioje srityje ir aplinkoje jis norėtų dirbti. Tikrai taip, mums reikia labai daug dirbti su mokyklomis, todėl čia labai svarbus savivaldybių vaidmuo, kurios yra mokyklų savininkės. Mes visi esame atsakingi už tai, kad kuo daugiau žmonių – tiek jaunų, tiek vyresnių – rinktųsi mokytojo profesiją, nes kitu atveju šiuo metu vyraujančios tendencijos nepakeisime. Tą matome ir tarp kitų specialybių. Pavyzdžiui, kodėl šiandien informacinės technologijos yra viena patraukliausių specialybių?

– Atlygis?

– Galimai. Taip pat matome, kad informatikus pritraukiančios tarptautinės kompanijos savo darbuotojams sukuria tokią darbo aplinką, kurioje yra motyvacinių sistemų ir visokių kitokių dalykų. Darbuotojams labai daug reiškia, kur jie dirba ir kokios yra darbo sąlygos.

Kartais mes palyginame jų atlygius, pasižiūrime, kokie jie. Na, ne visada jie ten tokie yra... Tam tikrose specialybėse, kurios šiandien skamba patraukliai, ne visada atlygiai yra tokie didžiuliai. Bet pati aplinka ir įvaizdis darbuotojus motyvuoja.

Mano nuomone, mokytojas yra prestižinė profesija. Ir apie tai negali būti nei klausimo. Tai yra viena svarbiausių, gražiausių, atsakingiausių profesijų apskritai. Mes dažnai linkstame link to, kad atlyginimu išmatuosime profesijos prestižą, tačiau jį lemia ir daugybė kitų dalykų. Faktas, kad atlyginimas turi būti orus ir turi didėti. Ir tai yra visų mūsų pareiga tą daryti – visų vyriausybių, kurios yra pozicijoje, ir visų ministrų. Bet taip pat turi būti patraukli darbo aplinka.

Ir dar dėl pedagogų rengimo. Kaip jau minėjau, vienas iš parlamentinių partijų susitarimo aspektų yra mokslo programa. Mums labai trūksta mokslininkų, kurie atlieka tyrimus būtent ugdymo mokslų arba edukologijos srityje. Ir vyresnė karta, kuri buvo stipri, išeina, o ateinanti karta nėra tokia didelė. Todėl mes tikrai turime problemą mokslo srityje. Pirmiausia tam, kad turėtume stipriai parengtų studentų, turime turėti stiprių mokslininkų. Todėl mes ir priėmėme sprendimą, kad pirmą kartą Lietuvoje startuoja nacionalinė ugdymo mokslų programa, kuriai skiriama 20 mln. Niekada to nebuvo. Tačiau nacionalinės ugdymo mokslų programos rezultatų nepamatysime nei rytoj, nei kitais metais. Mokslininką reikia auginti, tam reikia skirti finansavimą. Mes turime užsiauginti mokslininkus, kurie galėtų paruošti mūsų jaunimą. Ir šiandien mums jų labai trūksta. Tad galime, kiek norime prikurti pedagogų rengimo centrų, bet jeigu nėra, kas juos dirba, tai yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, matematikos didaktikos srityje dirba tik keli mokslininkai. Tad tam, kad turėtume stiprų matematiką, turime turėti stiprią matematikos didaktiką.

Džiaugiuosi, kad dėl to sutariame su opozicija, ir ji šias problemas mato lygiai taip pat. Tik gaila, kad to nepadarėme anksčiau ir neskyrėme dėmesio edukologijos mokslams kaip nacionaliniam prioritetui. Jei tam tikri sprendimai būtų buvę priimti anksčiau, galbūt šiandien neturėtume tokios didelės problemos su pedagogų rengimu.

– Jūsų nuomone, Lietuvos edukologijos universiteto uždarymas buvo klaida ar vis dėlto reikia kitos pedagogų rengimo sistemos?

– Na, nesiimčiau to vertinti. Man atrodo, šiuo klausimu reikėtų labai rimto vertinimo tų sprendimų, kurie buvo priimti, nes jie tikrai yra daugiabriauniai. Bet ką aš jau minėjau, tai pedagogų rengimas yra tiesiogiai susijęs su žmonėmis toje srityje – su dėstytojais, mokslininkais. Nesvarbu, koks būtų sprendimas, nes jeigu neturėsime tų, kurie moko, dėsto ar tiria, tai neturėsime ir pedagogų rengimo centrų. Tai yra tiesioginė sąsaja su tuo.

– Pereinant prie kitų aktualijų. Matematikos valstybinio brandos egzamino bandomąjį laikę abiturientai vidutiniškai surinko 9,5 taško iš 22 galimų, o dešimtokai, laikę matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) bandomąjį, – 16,7 iš 45 galimų surinkti taškų. Kaip manote, ar panašūs rezultatai bus ir realiųjų egzaminų? Ar nepasikartos praėjusių metų scenarijus, kai matematikos valstybinio brandos egzamino neišlaikė 35 proc. abiturientų? Ar mes jau užsidėjome saugiklį, kad taip nebebus?

– Saugiklius užsidėti turbūt yra labai sudėtinga. Aš, žinoma, visada tikiuosi pačių geriausių rezultatų ir to linkiu mūsų mokiniams. Labai nenoriu gąsdinti ar būti kažkokiu pranašu, nes ateina skirtingos kartos, kartais ir parengimas skiriasi. Tikrai manau, kad rezultatai bus kaip įmanoma geriausi. Nemanau, kad kažkokių stebuklų galima tikėtis.

Kaip jau sakiau, matematika yra toks dalykas, kad mokomasi sistemiškai. Čia turbūt ir yra didžiausias iššūkis, nes jeigu kai kuriuos kitus dalykus tu gali gerai pasimokyti, paskaityti, pasigilinti ir tau nebus tokio didelio iššūkio ar problemos, kad tu kažką praleidai 5 ar 6 klasėje, tai matematikoje atsigriebti nėra paprasta.

Bet tikrai manau, kad mokiniai labai rimtai šiuo metu žiūri į pasirengimą matematikos dalykui. Nenoriu sakyti, kad matematikos brandos egzaminui. Apskritai mokėti matematiką yra labai svarbu. Ir labai norisi, kad nebūtų fokuso į egzaminus. Mums labai svarbu, kad mokiniai turėtų žinias ir reikalingus įgūdžius gyvenimui, studijoms ir karjerai. Todėl labai norisi, kad kuo daugiau kalbėtume apie tai, kam naudinga matematika, kodėl reikia matematikos, kodėl tai svarbu. Manau, reikia kalbėti apie tą kasdienį darbą ir kasdienį mokymąsi, kad nebūtų tokio didžiulio akcento egzaminams ar patikrinimams. Jie yra reikalingi, patikrinimai yra svarbūs, jie finalizuoja tam tikrą etapą, tačiau kartais, manau, per stipriai išgąsdiname, kad čia dabar kažkas bus labai blogai. Net ir nepasisekus, visada yra galimybė pasitaisyti, pasitobulinti, perlaikyti. Gyvenimas tuo tikrai nepasibaigia.

– Artėja 2024-ieji, kai specialiųjų poreikių turintiems vaikams turės atsiverti visos šalies mokyklos. Kiek jų jau yra tam pasiruošusios? Po kiek vaikų priims kiekviena mokykla? Ar yra tokių, kurios nėra dar pasiruošusios?

– Kalbant apie pasiruošimą įtraukiajam ugdymui, tai yra nuolatinis procesas. Klaidinga manyti, kad 2024 metais „nutiks“ įtraukusis ugdymas. Taip nebus. Įtraukusis ugdymas vyksta jau dabar, 90 proc. vaikų, kurie turi specialiųjų poreikių, lanko bendrojo ugdymo mokyklas. Ir vienas iš pagrindinių tikslų yra gerinti ugdymosi sąlygas mokyklose tiems vaikams, kurie jau lanko mokyklas, taip pat sudaryti galimybes ateiti vaikams, kurie turi didesnių specialiųjų poreikių. Tikrai nebus taip, kad visos mokyklos 2024 metais bus vienodai pasirengusios, turės vienodą infrastruktūrą ir suformuotas mokytojų komandas, kurios bus pasirengusios padėti įvairiausių poreikių turintiems vaikams. Tai yra nuolatinis procesas. To nėra net ir Skandinavijos valstybėse. Nors pastarosios pradėjo šiuos įtraukiojo ugdymo pokyčius jau prieš 15–20 metų, procesas vis dar tebevyksta.

Man atrodo, kad šioje vietoje labai svarbus mūsų požiūris, svarbu tai, kad turėtume atvirą širdį specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Taip pat labai svarbu, kaip tėvai, mokiniai, mokytojai žiūri į vaikus, kurie turi įvairių poreikių. Mums visiems reikėtų pakeisti savo mąstymą ir priimti, atsiverti tokiems vaikams. Manau, kad viena iš didesnių problemų yra ta, kad mes dar bijome ir nematome to kaip praturtinančio mūsų visų gyvenimus. Jie ir mūsų vaikams, kurie mokosi su specialiųjų poreikių vaikais, duoda labai daug. Todėl svarbu, kad tą pagalbos sistemą sukurtume kartu su savivaldybėmis, nes švietimo pagalba yra savarankiška savivaldybių funkcija. Ir čia valstybė padeda savivaldybėms – finansavimas nuo 60 mln. eurų 2021 metais išaugo iki 130 mln. eurų šiai dienai. Stipriai išaugo mokytojų padėjėjų ir švietimo pagalbos skaičius. Jiems yra suvienodintos darbo sąlygos, atlyginimas didėja taip pat, kaip ir mokytojams.

Labai svarbus yra savivaldybių vaidmuo, kad pastarosios taip pat labai aiškiai žinotų, kokios mokyklos yra pasirengusios, kur yra vienokia ar kitokia infrastruktūra, kur galima nukreipti šeimą ar vaiką, kad jis jaustųsi gerai, komfortabiliai. Savivaldybė, matydama savo mokyklų tinklą, turi labai aiškiai matyti ir žinoti, kur, kokia infrastruktūra, kokios paslaugos gali būti suteiktos. Tai yra visų bendras darbas, kad mokyklos atsivertų vaikams, kurie turi didesnių poreikių.

Taip pat kuriame regioninius centrus, kurie teiks pagalbą mokykloms. Nebus taip, kad visi žino, ką daryti kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes jų yra įvairių, vaikai taip pat yra labai skirtingi. Mums svarbu, kad mokyklai būtų suteikta pagalba pasiruošti priimti mokinį, kuris turi vienokių ar kitokių poreikių. Kam yra reikalingi 8 regioniniai konsultaciniai-metodiniai centrai? Kad į mokyklą atvyktų komanda, kuri, jei mokykloje mokosi mokinys, kuris turi tam tikrų poreikių, padėtų įstaigai pasiruošti tiek įrengiant infrastruktūrą, tiek organizuojant ugdymosi procesą.

Pavasarį taip pat startuojame su kvietimu pedagogams – rudenį prasidės įtraukaus ugdymo programa tam, kad mokytojai turėtų tam tikrą bagažą žinių, kaip dirbti su mokiniais. Ir, aišku, jiems turi būti suteikiama pagalba. Šis procesas yra nuolatinis, tikrai nepasibaigsiantis 2024 metais ir tikrai neprasidėjęs čia šiandien. Jis prasidėjo jau seniai, tik mes neskyrėme tam pakankamai dėmesio.

– Ar regioniniams specialiojo ugdymo centrams jau surasti vadovai ir specialistai? Žinant, kad apskritai trūksta mokytojų, įdomu, ar yra specialistų tiems centrams?

– Tai nėra naujai steigiami ar statomi centrai. Mes atrinkome 8 centrus iš jau esančių regioninių specialiojo ugdymo centrų, mes juos stiprinam, jie jau turi vadovus. Jie jau yra pasiruošę, mes tik dirbsime su tais centrais, jiems bus skiriamas papildomas finansavimas.

– Bet dar nei viena mokykla neskambino pavojaus varpais, sakydama, kad nėra pasiruošusi priimti vaikų su specialiaisiais poreikiais, tarkime, judančių su vežimėliais? Tokių signalų dar negavote?

– Aš manau, kad ir neturėtume gauti tokių signalų. Pirmiausia, tai turi būti savivaldos lygmeniu. Savivaldybė turi aiškiai žinoti, kokia mokykla kokią infrastruktūrą turi, ir padėti tėvams, juos nukreipti. Nes, deja, šiandien dar gana daug mokyklų neturi infrastruktūros, pavyzdžiui, lifto, kuris padėtų judėti. Ir šis klausimas pirmiausia yra savivaldybės. Ji turi privalo žinoti, kaip galės priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir kokias mokyklas galės jiems pasiūlyti.

– Viešojoje erdvėje pastaruoju metu negailima kritikos Tūkstantmečio mokyklų programai, esą ji padrika, savivaldybės elgiasi kaip išmano, mokyklos atsisako idėjų, nes sunku pagrįsti kai kurių veiklų naudą. Taip pat kritikai nemano, kad lėšos, skiriamos kultūriniam ugdymui, pagerins mokinių matematikos pasiekimus. Ar ši kritika turi pagrindo? Ką atsakytumėte?

– Negirdėjau racionalios kritikos. Ir kad čia būtų kažkokia kritika... Apie tai kalbant girdėjau vieną žmogų, bet tikrai negaliu to laikyti pagrįsta kritika, nes net nežinau, apie ką čia kalba. Neturiu, ką atsakyti, nes čia nėra nieko konkretaus. Sėdint ant sofos aš galiu kritikuoti bet ką ir sakyti, kad ten yra kažkas blogai.

Labai svarbu yra tai, kad ši programa nėra nuleista iš kažkur, tai nėra vieno šablono programa, nes mūsų savivaldybės yra labai skirtingos, situacijos ir mokyklos taip pat yra labai skirtingos. Ilgą laiką buvome pripratę, kad ministerija nuleidžia į savivaldybes kažkokią programą, kuri visiems yra vienoda. Nes taip yra lengviau. Mums labai lengva nuleisti ir pasakyti – žiūrėkit, dabar darysim taip. Bet kokią situaciją šiandien turime? Matome, kad situacija nėra labai gera. Ką mes labai aiškiai matome, kad savivaldos ir mokyklų lygmeniu turime žiūrėti labai atidžiai, kokia yra situacija, ir paramą, kurią teikiame savivaldybėms, kurią teikiame mokykloms, ją turime teikti tą, kurios iš tikrųjų reikia, kad ji būtų pritaikyta problemų sprendimui. Ne tą, ką mano ministerija, kad visoms reikia vienodo šabloninio sprendimo, bet ten, kur yra problema. Nes problema Kaune ir problema Vilniuje yra visiškai kitokia nei mūsų mažose rajoninėse savivaldybėse, mažose mokyklose. Tai yra visiškai skirtingi pasauliai. Todėl labai svarbu, kad šita programa yra ta, kurią savivaldybė sprendžia su mūsų pagalba. Mes pasitikime savivaldybėmis.

Švietimo sistema niekada nepasieks to, ko ji nori pasiekti, tol, kol galvosime, kad kažkas sėdintis ministro kėdėje gali nuspręsti ir pasakyti, kaip dabar bus. Tai vietose vykstantys dalykai. Mums svarbu, kad savivaldybė turėtų kompetencijas, kad matytų savo švietimo lauką, savo mokyklas – kur sekasi matematika, kur nesiseka, kokių priemonių reikia, ką reikia daryti. Aišku, mes turime padėti, negalime leisti... Yra buvę visokių atvejų – pristatyta mokyklų, renovuota, dabar stovi tuščios. Tai yra tos situacijos, kur mes tikrai turime pasakyti – „stop, taip negali būti, mes turime tam tikrus tikslus“. Bet mes kartu su savivaldybėmis turime nuspręsti, kas yra pažanga jų savivaldybėje. Ką mes turime stiprinti tam, kad situacija toje konkrečioje savivaldybėje ir toje konkrečioje mokykloje keistųsi. Nebėra šabloninių sprendimų. Matome, kad švietimo sritis apskritai juda link individualių sprendimų, kad kiekvienas vaikas, kuris atėjo į mokyklą, yra skirtingas.

Žinote, sakyti, kad kultūrinis ugdymas neturi įtakos rezultatams, man atrodo, yra tiesiog... Nes aplinka mokykloje, apskritai kultūra, jau čia galime plačiąja prasme kalbėti – kaip jaučiasi vaikai. Kodėl mes, pavyzdžiui, skiriame Tūkstantmečio mokyklų programose labai daug dėmesio įtraukiajam ugdymui? Todėl kad matematiką sprendžia įvairūs vaikai. Jeigu galvojame, kad matematiką sprendžia tik pirmūnai ir tik jiems reikia matematikos, tai labai klystame, visiškai nesutinku. Mokykla yra atvira kiekvienam vaikui, todėl ir tas vaikas, kuriam sunkiau sekasi, kuris galbūt turi rašymo ar kitokių problemų, mes turime jam padėti lygiai taip pat. Kitaip mes vaidiname įtraukųjį ugdymą ir visi apsimetame. Jeigu norime, kad mūsų švietimo sistema būtų fokusuota tik į licėjų vaikus, tai taip ir pasakykime tuomet. Aš su tuo nesutinku. Man atrodo, kad turime matyti visumą ir padėti visiems vaikams, nes kiekvienas vaikas turi turėti galimybę patirti sėkmę.

– O kaip vertinate Tūkstantmečio mokyklų programos progresą? Ar lėšos paskirstomos ir išnaudojamos efektyviai? Viskas vyksta taip, kaip norėta?

– Aš labai džiaugiuosi Tūkstantmečio mokyklų programa, tikrai ja labai didžiuojuosi. Visada norisi, kad viskas vyktų greičiau. Šiandien jokios lėšos dar nėra pasiekusios savivaldybių, todėl kalbėti apie tai, kaip jos ten yra paskirstomos, dar yra per anksti. Programa stebima, ir lėšos ateina tik tada, kai pasiekiami tam tikri rodikliai, pasiekiami tikslai. Tik tada lėšos ateina iš Europos Sąjungos gaivinimo ir atsparumo fondo. Jos ateina tokiu principu. Lėšas stebi įvairios institucijos, ir mes gausime pinigus tik tada, kai pasieksime tam tikrus rodiklius. Todėl šiandien kalbėti apie tai, kad kažkas kažkur kažkaip pinigus leidžia... Jie dar net nėra pasiekę savivaldybių. Bet tuoj pat pasieks, trečiadienį pasirašiau vieną iš dokumentų, kur pirmam etapui į savivaldybes ateina investicijos.

– Šių metų pradžioje pristatytas valstybinių kolegijų tinklo stiprinimo veiksmų planas, kuriame numatyta, kad iš 12 esamų kolegijų liks tik 7. Ar jau yra kolegijų, kurios nusprendė jungtis?

– Laukiame pasiūlymų iki šio mėnesio pabaigos. Girdime visokiausių susitarimų, kalbų ir planų, bet tikrai dar neturime nieko konkretaus, nes dar neatėjo tas terminas, kada jie turi pateikti.

– Siekiama, kad 2029 m. bet kurioje valstybinėje kolegijoje studijuotų ne mažiau kaip 1,2 tūkst. studentų. Kodėl pasirinktas studentų skaičius kaip rodiklis? Ar mažesnis studentų skaičius lygus prastesnei kokybei?

– Na, 1200 yra mažas, jeigu žiūrėsime Europos kolegijų mastelį, tai matysime, kad tai yra labai mažos kolegijos. Tam, kad turėtume stiprią kolegiją, kuri yra aukštoji mokykla, ji pirmiausia reikalinga studentams. Bet jei neturime studentų, neturime ir kolegijos. Turi būti ir mokslinis potencialas, ir infrastruktūra, galimybė atlikti taikomuosius tyrimus – o tam reikia turėti ir dėstytojų, mokslininkų. Toks tikslas buvo keltas Lietuvai dar 2002 metais EBPO ekspertų, čia nieko nėra naujo, ir įvertinus 2022 metais, kuomet mes buvome pasitelkę konsultacijas, diskutavome ir su pačiomis kolegijomis, tai buvo kompromisinis sprendimas. Iš esmės tokiam skaičiui esant galime turėti gyvybingą, kokybiškas studijas teikiančią kolegiją.

Supraskime, kad tai yra aukštasis mokslas, tam reikalinga infrastruktūra, dėstytojai turi turėti pilnus etatus – šiuo metu tik 28 procentai dėstytojų dirba pilnu etatu. Studentų skaičius yra sumažėjęs 38 procentais per dešimtmetį, iš jų tik 47 procentai dirba būtent aukštojo mokslo kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Tai signalizuoja, kad šitas sektorius tikrai serga, situacija yra sudėtinga.

– Trumpai apie sportą. 2019 m. performavus kūno kultūros ir sporto departamentą prie Vyriausybės į vieną iš Švietimo ir mokslo ministerijos kuruojamų sričių, imta tikėtis iš ministro ir darbų sporto srityje. Jūsų manymu, šis sprendimas pasiteisino? Kaip vertinate jūsų ministerijos dabartinį darbą sporto srityje?

– Sprendimą, kuris buvo priimtas panaikinti departamentą ir palikti šią sritį su 8 etatais ministerijoje, vertinu blogai. Darbų būtų buvę mažiau, jeigu nebūtų tokių sprendimų, kurie nebuvo užbaigti. Nežinau, ko buvo siekiama ir koks buvo matymas. Taip spėju, kad buvo neužbaigti tam tikri sprendimai.

Bet tai, ką nuveikėme – mums pavyko įkurti Nacionalinę sporto agentūrą, labai stipriai padidinti finansavimą, suvienodinti stipendijas turintiems negalią ir neturintiems negalios. Taip pat sustiprinti reikalavimus sporto federacijoms – ir skaidrumo, ir kadencijos, ir audito finansinio. Šiuo metu Nacionalinės sporto agentūros vienas iš tikslų yra teikti konsultacijas, padėti sporto federacijoms. Labai norisi, kad Nacionalinė sporto agentūra būtų ta įstaiga, kuri padeda sporto federacijoms stiprėti, rengti sportininkus. Manau, sporto srityje darbų tikrai nuveikta jau labai daug, nepaisant visų turbulencijų, kurių turime ir šiandien, – visos tos sudėtingos situacijos su olimpinėmis žaidynėmis.

– Kalbant apie šią sudėtingą situaciją, ministerija ir sporto organizacijos neseniai pasirašė bendrą deklaraciją: Rusijos ir Baltarusijos sportininkai neturėtų dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose. O ar ši deklaracija įpareigoja Lietuvos sportininkus nebesivaržyti su rusais ir baltarusiais? Žinome, kad dauguma sporto federacijų Lietuvoje tikėjosi oficialaus rašto iš ministerijos, draudžiančio varžytis su šalių agresorių sportininkais.

– Šiuo metu tikrai nesivaržo. Mūsų žiniomis, tokios varžybos nevyksta. Man atrodo, kad federacijos yra savarankiškos organizacijos, tad ministerija neturi tokių galių uždrausti federacijoms dalyvauti.

Bet federacijos yra labai aiškiai pasakiusios, ir mes visi labai aiškiai pasakę – tai yra labai stiprus pareiškimas, jog mes neorganizuojame varžybų Lietuvoje, neįsileidžiame į varžybas Rusijos ir Baltarusijos sportininkų. Ministerija nefinansuoja tokių varžybų, jeigu jos ir vyktų. Taip pat prieštaraujame, kad tokios varžybos apskritai vyktų kažkur kitur ir kad mūsų sportininkai varžytųsi su rusais ir baltarusiais.

Man atrodo, tai, ką Lietuva padarė pasirašydama šią deklaraciją ir turėdama labai griežtas rekomendacijas, yra labai stipru. Šį savo pareiškimą mes taip pat išsiuntėm visoms tarptautinėms federacijoms. Tai yra tikrai geras pavyzdys ir kitoms kaimyninėms valstybėms, ką mes ir siūlome padaryti – turėti panašius susitarimus su savo sporto federacijomis. Tad aš labai didžiuojuosi mūsų Lietuvos sporto federacijomis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt