J. Oh­ma­nas: Bal­ta­ru­si­ja tu­ri du pa­si­rin­ki­mus – Lie­tu­va ar­ba Ru­si­ja

Prieš 31 me­tus rugpjū­čio 23-iąją nuo Ge­di­mi­no bokš­to Vil­niu­je iki Her­ma­no bokš­to Ta­li­ne nu­si­driekė gy­va ran­ko­mis su­si­ki­bu­sių žmo­nių gran­dinė. Žmo­nių, ku­rie norė­jo gy­ven­ti lais­vai ir ne­prik­lau­so­mai. Sim­bo­liš­ka: pa­starą­sias sa­vai­tes to­kiu pa­čiu no­ru de­ga Bal­ta­ru­si­ja. Apie tai kal­bamės su švedų vertė­ju, re­ži­sie­riu­mi, žur­na­lis­tu, pa­ra­mos grupės Uk­rai­nai „Blue/Yellow“ („Mėlyna/Geltona“) va­do­vu Jo­nu Oh­ma­nu. Sa­vo įspūdžiais da­li­ja­si ir Mins­ke ne vie­nus me­tus gy­ve­nan­tis šiau­lie­tis Ar­nol­das Mėdžius, per plauką iš­vengęs izo­lia­to­riaus.

„Šimtas tūkstančių lavonų neturi reikšmės“

– Baltarusijoje turite savų kanalų ir šaltinių – ar žinios, kurias praneša mūsiškė žiniasklaida, atitinka realią situaciją šioje šalyje?

– Kaip ir Ukrainos, taip ir Baltarusijos atveju pastebiu, kad Lietuvos žiniasklaida daug tiksliau nušviečia padėtį nei kitų šalių žurnalistai. Matyt, taip yra dėl to, kad esame arčiau, greitai perprantame įvykius – juk patys buvome atsidūrę panašioje situacijoje, mokame rusiškai, nemažai žmonių turi ryšių, draugų. Galiu tik pridėti, kad, dirbdamas su patikimais šaltiniais Baltarusijoje, matau didžiules pastangas laikinai uždaryti, izoliuoti šalį. Gavau informacijos, kad iš Rusijos dviem lėktuvais atskrido žurnalistai, kurie įsikūrė Baltarusijos televizijos ir radijo kompanijos pastate ir nuo šiol „informuos“ visuomenę. Ir visi tie optimistiniai scenarijai... Po Ukrainos įvykių esu pasimokęs, kad nereikia tikėtis geriausio. Todėl mane stebina kai kurių politikų minkšta pozicija, bandymas susitarti. Jokių iliuzijų nei dėl Aleksandro Lukašenkos, nei dėl Vladimiro Putino neturiu. Reikia suprasti, kad jiems valdžia yra viskas – visa kita neturi reikšmės. Šimtas tūkstančių lavonų neturi reikšmės. Su jais nesusitarsime. Jie arba yra, arba jų nėra. Labai paprasta.

– Uždaryti Baltarusijos kol kas nepavyko – į viešumą plaukia istorijos apie sulaikomus ir kankinamus žmones. Sulaikytas buvo ir jūsų žmogus, į Baltarusiją gabenęs medicininių priemonių. Galite plačiau apie tai papasakoti?

– Prasidėjus protestams, į Baltarusiją išsiuntėme tam tikrą specifinę medicininę pagalbą ir mūsų kurjeris buvo suimtas. Tai – atvejis, į kurį kol kas negaliu gilintis. Tik pasakysiu, kad viskas buvo pakankamai rimta, bet, laimei, kurjeris jau laisvėje.

Iš tiesų toks atsitiktinis teroras yra įprastas tokio tipo režimo įrankis, kuriuo siekiama įvesti neužtikrintumą, baimę. Teroras teroru, bet jis turi būti sąlyginai nematomas. Čia Baltarusija, kaip ir Rusija, turi tą pačią problemą – viešąją erdvę, internetą, kurių nevaldo. Be to, Baltarusija nėra tokia didelė, žmonės vieni kitus pažįsta: galbūt aš pats nenukentėjau, bet nukentėjo mano draugo draugas. Ir kai į viešumą iškyla štai tokie dalykai, sulaukiama atvirkštinio efekto. Žmonės ne bijo, o bjaurisi, matydami tą brutalumą, tą ciniškumą, tą primityvumą.

– Kaip vertinate Lietuvos laikyseną Baltarusijos atžvilgiu?

– Aš šimtu procentų palaikau Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus nuomonę. Džiugu ir dėl Dalios Grybauskaitės pasisakymų. Mes nesame stiprūs, dideli, bet turime moralinę teisę kalbėti, stovėti – ją ir naudojame. Esame balsas, kuris aiškiai sako, kas yra kas, – priešas tokius dalykus gerbia. Tiesa, stebino ir neramino Gitano Nausėdos siūlymai vesti derybas, susitarti, nesimušti. Tai buvo netikslinga, rodė nesupratingumą, nesusigaudymą. Taip ir norėjosi paklausti – kas jo patarėjas?

Imkime ne tik politikus, bet ir pilietinę visuomenę, kuriai ne tas pats, kas vyksta Baltarusijoje. Man atrodo, kad lietuviai baltarusiams nuoširdžiai linki laisvės ir tai rodo. Kad ir Baltijos kelio iniciatyva – gražu, stipru (rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio dieną – planuojama žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos, – aut. past.).

– Bet ar nerizikuojame? Turiu omeny Lietuvos ekonomikai svarbius santykius su šia šalimi ir už jos stovinčią Rusiją.

– Kol kas mes niekuo nerizikuojame – esame Europa, Europos Sąjunga, NATO. Aišku, yra valstybės geopolitikos prioritetai: prekyba, tam tikri susitarimai ir pan. Galime skaičiuoti, bet šiuo atveju mums, matyt, svarbiau kiti dalykai. Ir tai mane žavi.

Kalbant apie ekonomiką, labiau rizikuoja Baltarusija. Aš manau, kad vienaip ar kitaip A. Lukašenka dings, savo jis jau atgrojo. Tik kas bus po to? Rusija Baltarusijos ramybėje nepaliks – darys spaudimą ir nebūtinai karinį. Yra kitokių būdų, ypač kai Baltarusija yra be galo priklausoma nuo Rusijos. Mes kažkada turėjome tą pačią padėtį: mūsų ekonomika, mūsų gamyklos, pramonė buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Kai iš jos išsivadavome, teko gana skaudžiai persiorientuoti. Baltarusijai toks persiorientavimas bus dar skaudesnis, dar sudėtingesnis. Šalis turės pasirinkti: eiti sunkesniu – mūsų – keliu ar likti su Rusija.

Scenarijus: Vitebsko nacionalinė respublika

– Ar galimas Baltarusijoje Ukrainos scenarijus?

– Mažai tikėtina, bet yra kalbų apie Vitebsko nacionalinę respubliką (Vitebskas – miestas Šiaurės Rytų Baltarusijoje, – aut. past.).  Taip būtų galima susilpninti, suskaldyti šalį. Galimas, kaip aš vadinu, ir Čekoslovakijos variantas: Rusijos kariuomenė įžengtų ir sąlyginai taikiai užimtų šalį. Bet tai – labai rizikingas žingsnis. Tiek politine, tiek karine prasme. Norisi pabrėžti, kad Rusija praranda iniciatyvą, ji pralaimi. Gruzija, Ukraina, dabar – Baltarusijos prabudimas. Tai nuteikia mane optimistiškai – vadinasi, demokratija, žmonių noras gyventi laisvai yra stipresnis už bet kokią priespaudą.

– Organizacija „Mėlyna/Geltona“, kuriai vadovaujate, ne vienus metus remia Ukrainos karius. Lėšas pradėjote rinkti ir Baltarusijai – ką planuojate nuveikti šioje šalyje?

– Yra geras posakis: tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam. Ir mes ruošiamės. Esant tam tikroms sąlygoms, surinktos lėšos kartu su mūsų žiniomis, mūsų gebėjimais ir patirtimi Ukrainoje gali praversti. Vis tik aš viliuosi, kad to neprireiks. Šiuo metu rašau knygą apie savo ukrainietišką patirtį, kas ją skaitys, supras, jog visa tai – ne juokas. Kol kas stebime situaciją ir esame susilaikę nuo konkrečių veiksmų. Jeigu pinigų Baltarusijai neprireiks, juos galėsime permesti Ukrainai.

– Paskutinis klausimas: ar Baltarusija šiuo metu turi prezidentą?

– Ne. Aš suprantu, kodėl atsirado Sviatlana Cichanouskaja, bet ji yra prorusiška ir to neslepia. Tai nėra gerai. Problema su prezidentais tokioje šalyje kaip Baltarusija yra ta, kad jie turi labai didelę galią. Nenorėčiau, kad visa atsakomybė butų palikta vienam žmogui, nes kol kas idealių variantų į prezidento postą nėra. Ypač kai šalyje tiek metų buvo kryptingai gesinama politinė opozicija.

Žmones iš izoliatorių išveža invalido vežimėliuose

Septynerius metus Minske su šeima gyvenantis šiaulietis Arnoldas Mėdžius pasakoja apie sudrumstą Baltarusijos kasdienybę:

– Vietinė žiniasklaida neoficialiai atsistatydino. Pirmadienį pirmą kartą per daugelį metų nebuvo parodyta laida „Labas rytas“, nes nesusirinko žurnalistų komanda. Baltarusijos žurnalistai norėtų rodyti realybę, faktus, bet tai nėra leidžiama. Pagrindiniai Baltarusijos koncernai, fabrikai, gamyklos taip pat nedirba, nes jų darbuotojai protestuoja.

Žmonės eina į gatves. Su vėliavomis, susikibę, dainuojantys, skanduojantys šūkius už laisvę ir prezidento atsistatydinimą. Jie nori humaniško, geranoriško vadovo. Pirmadienį į taikius protestus Minske susirinko apie 350 tūkst. žmonių. Palyginti, A. Lukašenka „protestuoti“ atvežė iki 5 tūkst. žmonių. Baltarusiai susitelkę, vieningi, jie supranta – arba dabar, arba niekada.

Protestai taikūs, kultūringi, neagresyvūs. Žmonės nesikeikia, po savęs susirenka šiukšles. Palaidotas ne vienas, per protestus žuvęs žmogus, dar vienas nužudytas, bet, skirtingai nei Amerikoje, niekas po tokių tragedijų nesiaubia parduotuvių, nedaužo vitrinų.

Protestuose nedalyvauju dėl vienintelės priežasties – saugumo. Migracijos tarnyba žino tuos žmones, kurie nėra Baltarusijos piliečiai, gali atsekti jų buvimo vietą, skambučius. Todėl vakarais stengiuosi būti namuose su šeima. Bet širdyje sergu už tai, kad Baltarusijoje viskas būtų gerai. Seku naujienas, dalijuosi įrašais apie dingusius žmones, padedu pinigais, nes dalis žmonių buvo išvaryti iš darbo – neatitiko politinių standartų, kiti po sulaikymų gavo traumų. Vyksta žiaurūs kankinimai, po dviejų trijų dienų izoliatoriuje žmonės išvežami invalido vežimėliuose. Aš pats vos nepakliuvau į mašiną, vežančią į izoliatorių. Buvau per penkiasdešimt metrų nuo tos vietos, kur sustojo autobusiukas ir susodino žmones. Sodina atsitiktinai. Kažkas ėjo į parduotuvę ir negrįžo namo. Kai kuriuos tiesiai iš darbo išvežė į kalėjimą. Pažeidžiamos žmonių teisės, blokuojamas internetas, banko sąskaitos.

Vis tik kol kas minčių grįžti į Lietuvą nėra – žiūrėsime, kaip klostysis situacija. Dėl COVID-19 Šiauliuose nebuvau nuo lapkričio pabaigos. Devyni mėnesiai. Iš tiesų labai pasiilgau tėvų, brolio, kuris dirba JAV banke, – labai juos visus myliu.