Įvertinimo sulaukusi Rasa Slesoriūnienė: „Esu nežabota kūrėja“

Utena

Vytauto Ridiko ir Rasos Slesoriūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

18551

Rugsėjo 11–spalio 21 dienomis Raseinių krašto istorijos muziejus rengė penktąją respublikinę tautodailės parodą-konkursą „Tu, jo numylėta Tėvynė!“, skirtą kunigo, profesoriaus, lietuvių romantizmo poeto Maironio (Jono Mačiulio) 155-osioms gimimo metinėms paminėti. Pagrindinis parodos-konkurso, kuriame galėjo dalyvauti visų Lietuvos miestų ir rajonų menininkai, liaudies meno meistrai, kuriantys vaizduojamosios dailės (tapybos, grafikos ir karpinių) šakose, prizas atiteko uteniškei karpytojai Rasai Slesoriūnienei.

Foto galerija:

Įprasmino atminimą
Tradicinės parodos-konkurso tikslai – įprasminti Pasandvaryje (Raseinių r.) gimusio lietuvių tautos dainiaus Maironio atminimą, skatinti tautodailininkus, kaip tautos istorinės praeities, kultūros, tradicijų puoselėtojus, aktyviai kūrybinei veiklai, vaizduojamosios dailės kalba meno kūriniuose, atspindinčiuose žymaus poeto gimtąsias vietas, gyvenimą, kūrybą ir asmenybę, atskleisti tautodailininkų kūrybines galias, papildyti nuo 1997 metų Raseinių krašto istorijos muziejuje kaupiamą tautodailės kolekciją.

Autoriai parodai-konkursui, kuriame dalyvavo ne vienas Utenos rajono kūrėjas, turėjo pateikti tris temą atspindinčius, tvarkingus, išbaigtus, visiškai paruoštus eksponuoti tautodailės srities darbus (sukurtus ne anksčiau kaip 2012 metais). Laureate tapusi uteniškė tautodailininkė R. Slesoriūnienė parodai-konkursui pristatė didelio formato (45 x 60 cm) karpinius.

Sesuo – geriausia draugė
„Darbai turėjo atspindėti temą, nešti autoriaus žinią. Aš savo karpiniuose norėjau atskleisti, kad didis poetas Maironis sukūrė silabotoninę eilėdarą (eiliuotos kalbos sistemą, pagrįstą dėsningu kirčių išdėstymu eilutėse – aut. past.), kuri gyvuoja iki šiol, – sakė R. Slesoriūnienė, prisipažinusi, kad ilgai širdyje nešiojosi darbų idėjas ir su savimi ginčijosi. – Maironis – lyg motina, kūdikiui duodanti žįsti krūtį, lietuvių poezijai suteikė skambesį, rimą.“

Karpinį „Jūratė ir Kastytis“ parodai-konkursui pateikusi „Utenos dienos“ pašnekovė, kilusi iš devynių vaikų šeimos, atskleidė, kad tuomet, kai buvo dvejų su puse metukų, pasaulį išvydo jos sesuo Jūratė, vėliau laimę radusi Rusijoje. „Neturėjau draugių – kai gimė sesuo, mama pasakė, kad ji bus mano geriausia draugė, – šypsodamasi prisiminė tautodailininkė. – Iškarpytoji Jūratė nė kiek nepanaši į mano seserį – labiau primena mūsų kultūros ministrę. Žinau, kad veiksmas tikriausiai turėtų vykti po vandeniu, bet aš savo karpinyje vaizduoju trumpą akimirką, kai paukščiai klykia iš džiaugsmo nujausdami, jog nutiks kažkas gero. Perteikiau tarp dviejų įsimylėjėlių – Jūratės ir Kastyčio – įsiplieskusią aistrą.“

Visada mėgo šokti
Antras R. Slesoriūnienės sukurtas karpinys vadinasi „Pasveikinimas“. Jame autorė pavaizdavo kepurinę – etnografinį lietuvių liaudies šokį, kuris rate šokamas su kepure. Centrinė karpinio figūra – lietuvaitė, į viršų kelianti skrybėlę. „Kurdama šį karpinį ilgai kankinausi, todėl man buvo labai smagu sulaukti Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadovės Robertos Macelienės komplimento, kad išmanau lietuvių liaudies šokio judesius“, – šypsojosi kalbinta kūrėja ir pridūrė, kad visą gyvenimą labai mėgo šokti. Ir dabar šoktų, bet neturi su kuo. Kuo geriau atskleisti parodos-konkurso temą norėjusi autorė tikrai ne šiaip sau „Pasveikinime“ šalia pražydusio paparčio pavaizdavo lyrą – senovės graikų styginį instrumentą, laikomą poetinės kūrybos, įkvėpimo simboliu. Karpinyje matomi ir paukščiai, kurie, menininkės teigimu, iš amžinybės į amžinybę neša šlovę. „Aš nežinau, kada Maironis mirė, man svarbu, kada jis gimė“, – teigė R. Slesoriūnienė, karpinyje „Pasveikinimas“ radusi vietos ir kaimynės darželyje augančioms rūtoms.

Emocija ir lietus
„Pašaukimas“ – karpinys, kurį tautodailininkė padovanojo Raseinių krašto istorijos muziejui. Jame kunigas Maironis vaizduojamas jaunystėje. Kūrėja tikino ilgai gyvenusi su mintimi iškarpyti jauną Maironį, tačiau neįsivaizdavusi, kaip Dievo tarnas tuo metu atrodė. Jai padėjo apsilankymas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose (Rokiškio r.), kur saugomas „Trakų pilies“ autoriaus bareljefas. Be Maironio, karpinyje „Pašaukimas“ vaizduojama jo gimtoji sodyba, pilies griuvėsiai, kuriuos kadaise ekskursijoje fotoaparatu užfiksavo tautodailininkės sesuo, jaunas Pegasas (sparnuotas žirgas), bėgiai, angelai. Visus tris R. Slesoriūnienės karpinius, kaip ji pati sakė, jungia emocija ir lietus.

Laimėti nesitikėjo
Paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad laimėjo parodos-konkurso „Tu, jo numylėta Tėvynė!“ pagrindinį prizą (500 eurų), pašnekovė teigė ne iš karto tai supratusi. „Buvo paminėtos trys pavardės: mano, uteniškės karpytojos Miglės Saladžiutės ir tikros savo srities vilkės Genutės Vaičikauskienės. Išgirdusi savo pavardę pamaniau, kad man, kaip visada, dėkoja už dalyvavimą, – šypsojosi R. Slesoriūnienė, kuri tuo metu, kai buvo skelbiamas pagrindinio prizo laimėtojas, ramiai sau piešė renginio vedėjos portretą. – Tikrai nesitikėjau laimėti, juk karpau tik dvejus su puse metų, o ten susirinko elitas... Nemanau, kad esu geriausia karpytoja, man tiesiog pavyko geriausiai atskleisti parodos-konkurso temą. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad pagaliau buvau pastebėta.“

Nežabota kūrėja
Kalbintos laureatės teigimu, Utenoje įkūrus karpinių muziejų jis neabejotinai taptų traukos centru, mat mūsų rajonas gali didžiuotis būriu gabių karpytojų. Paklausus, kur slypi jos išskirtinumas, palyginti neseniai karpanti tautodailininkė tikino, kad karpiniuose „piešia“. „Aš esu nežabota, emocijų kupina kūrėja, tad ir mano kūriniai – daugiakalbiai, – sakė R. Slesoriūnienė. – Karpau nuolat – turiu palaikyti formą, kad rankos neatgrubtų. Mėgstu išbandyti naują popierių, žirkles.“

Karpyti 20 metų pedagoge dirbusi ir kone tiek pat ugdymo įstaigai vadovavusi pašnekovė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Kaip pati sakė, buvo įpratusi turėti daug veiklos, tad jai norėjosi kažkuo užsiimti. Jau kelerius metus R. Slesoriūnienė yra Utenos trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto vadovė. „Turiu rodyti senjorams asmeninį pavyzdį“, – sakė tautodailininkė, kuri dalyvauja įvairiuose Aukštaitijos regiono, šalies bei tarptautiniuose projektuose. Pirmąją savo darbų parodą kūrėja surengė Rygos centrinėje bibliotekoje.

Piešia portretus
Popieriaus karpymas – ne vienintelis meniškos sielos uteniškės talentas. Ji labai mėgsta siūti žaislus, piešti žmonių portretus. Reginos Breivienės vedamas piešimo pamokas lankančiai ilgametei pedagogei spontaniškai kilo mintis nupiešti ją kalbinusią „Utenos dienos“ žurnalistę. Prireikė vos kelių brūkštelėjimų pieštuku ir darbas buvo baigtas. Augusi laikais, kai vaikai apie žaislus galėjo tik pasvajoti R. Slesoriūnienė nusipiešdavo lėles, jas išsikirpdavo ir kartu su draugais žaisdavo ligoninę. „Man labai patinka žmonės, kurie piešia nemąstydami“, – atskleidė daug veiklos turinti kūrėja. Jaunatviško polėkio nestokojanti pensininkė jau kurį laiką mokosi anglų kalbos, kad nuvykusi į svečią šalį galėtų be vargo susikalbėti su vietiniais gyventojais.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt