Įvairūs Raičio Ašmanio gyvenimo skoniai

Šiauliai

Raitis Ašmanis sako nesijaučiąs blogai periodiškai tapdamas muzikantu: „Pavyzdžiui, atvažiuoja Šiaulių bigbendui diriguoti kviestinis dirigentas, man dėl to nekyla jokių problemų, pasistatau savo perkusiją ir groju kartu su kitais mušamaisiais“. (Asmeninio albumo nuotr.)

Etaplius.ltŠaltinis: Etaplius.LT

292974

Susipažinkite – Raitis Ašmanis: Šiaulių ir Jelgavos bigbendų dirigentas ir meno vadovas, pirmajam vadovaujantis bemaž dešimtmetį, antrajam – tris kartus ilgiau. Vadinamas antruoju žmogumi muzikiniame Latvijos pasaulyje po garsiojo kompozitoriaus Raimondo Paulo, Jelgavos apskrities ir miesto jaunimo bigbendo vadovas, kviečiamas diriguoti Latvijos tautinėse dainų ir šokių šventėse. Maestro taip pat yra perkusininkas, Jelgavos muzikos mokyklos mokytojas, šeimoje – mylintis vyras ir trijų suaugusių vaikų tėtis, laisvalaikiu – užkietėjęs keliautojas ir entuziastingas virėjas. Kokių skonių jo paties gyvenimui suteikia visos šios veiklos, kuri patirtis įsiminė labiausiai ir ką dar tik norėtų išbandyti šiemet 60-metį minėsiantis Raitis Ašmanis?

Nuo pradedančiojo akordeonininko iki dirigento ir cirko orkestro vadovo

– Maestro, Jūsų muzikinis kelias prasidėjo gimtoje Ozolnieki gyvenvietėje, netoli Jelgavos, kur pirmiausia grojote akordeonu. Kodėl apskritai susidomėjote muzika?

– Taip, gimiau nedidelėje gyvenvietėje Ozolnieki, apie 5 kilometrus nutolusioje nuo Jelgavos, kurioje iki šiol gyvenu. Ozolnieki mokiausi iki šeštos klasės, ten iš tiesų lankiau akordeono būrelį. Vėliau perėjau į Jelgavos gimnaziją, kur besimokydamas aštuntoje klasėje buvau vyresniojo brolio paragintas įgyti profesiją. Brolis buvo man autoritetas, jis tuomet tarnavo kariuomenėje ir buvo vienintelis mūsų šeimoje susijęs su muzika, mat grojo kariuomenės orkestre. Taigi, į Jelgavos muzikos mokyklą įstojau vedamas labai praktinių sumetimų: kad ją pabaigęs jau turėčiau kažkokią profesiją.

Ten nusprendė, kad kaip akordeonininkas esu per silpnas. Pučiamųjų instrumentų mokytojas prikalbino rinktis valtorną, mat toje mokykloje jau bemaž 10 metų valtorna niekas nesimokė groti. Aš tiek džiaugiausi įstojęs į tą mokyklą, kad man buvo vis vien kokiu instrumentu groti (juokiasi prisimindamas pašnekovas – aut. pastaba).

Kur iš tikrųjų papuoliau ir kaip man pasisekė supratau tik tuomet, kai pradėjau mokytis pas puikų valtornos pedagogą, žinomą visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje – Arvids Klisans.

Ketvirtais, paskutiniais mokslo muzikos mokykloje metais kitas puikus mano dirigavimo mokytojas paragino sudalyvauti dirigentų konkurse, nes, jo manymu, man tai neblogai sekėsi. Taigi stodamas į konservatoriją pasirinkau jau dvi mokymosi kryptis – pučiamųjų instrumentų ir dirigavimo.

Iš penkerių metų, kuriuos praleidau konservatorijoje, ketverius dirbau Operos teatro orkestre, kuriame grojau valtorna. Baigdamas konservatoriją, sulaukiau kvietimo prisijungti prie Rygos cirko orkestro jau kaip dirigentas ir vadovas. Čia prasidėjo kitoks mano gyvenimas: visai kitas pojūtis, kai esi dėmesio centre, stovi ryškiai apšviestas prieš publiką, o ne sėdi orkestro duobėje su kitais muzikantais, kaip tai buvo Operos teatre. Cirko orkestre dirbau 16 metų.

– Tačiau per tuos metus ne tik vadovavote, dirigavote, bet ir grojote?

– Tikrai taip, ir tuomet, ir dabar groju, jau daugiau nei 15 metų esu džiazo ir pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovas Jelgavos muzikos mokykloje. O vadovaudamas cirko orkestrui supratau, kad ten visai kitokia muzika nei teko groti iki tol. Todėl po vienerių metų darbo cirko orkestre pradėjau groti perkusija, tuo pat metu 1990-aisiais įkūriau Jelgavoje Raičio Ašmanio bigbendą, kurį nuo 2003 metų pradėjo remti Jelgavos savivaldybė ir jį pervadinome į Jelgavos bigbendą. Toliau jam pats vadovauju ir diriguoju, ruošiu aranžuotes.

Per tuos metus su bigbendu dalyvavome įvairiuose konkursuose Europoje, kuriuose laimėdavome pirmąsias vietas. Turėjome puikias keliones į Meksiką, Peru, Braziliją, JAV, o Europą išmaišėme skersai ir išilgai, pradedant Skandinavijos valstybėmis, Prancūzija, Belgija, Nyderlandais ir t. t.

– Viename iš interviu prisimindamas vadovavimo cirko orkestrui laikotarpį, jį pavadinote vienu dideliu nuotykiu. Kuo vadovavimo cirko orkestrui specifika skyrėsi nuo dabar Jums įprasto darbo su bigbendais, ar iš tiesų tų nuotykių cirke netrūko?

– Į cirko orkestrą papuoliau iš akademinės aplinkos. O čia visai kita muzika, kuri labai greitai keičiasi, čia gyvūnai, viskas taip garsu, triukšminga, sunku. Ir ne todėl, kad muzikantai buvo silpni, anaip tol, normalūs buvo 40–50 metų muzikantai ir jiems atėjau vadovauti aš, pradedantysis 24 metų dirigentas. Buvau jauniausias kolektyve ir dar vadovas. Reikėjo parodyti charakterį, kad aš pasakau ir manęs klauso. Bet kažkaip sugebėjau ir muzikos, ir bendravimo prasme rasti su tais „senukais“ bendrą kalbą.

Kai tik pradėjau dirbti cirke, supratau, kad tai yra sunkiausia, ką man kada nors gyvenime yra tekę daryti. Ten reikėjo kitokių gebėjimų, kurių pradėdamas vadovauti cirko orkestrui dar neturėjau. Pirmiausia, reikėjo išmokti greitai reaguoti į pokyčius arenoje. Grodamas cirke niekada negali suplanuoti, kada pradėsi ir kaip užbaigsi. Šuniukas išbėgo į maniežą, padarė savo triuką ir pabėgo. Viskas, kokia toliau gali būti muzika. Kaip dirigentas net tradiciškai diriguoti, atsisukęs veidu į orkestrą, negalėjau. Cirko orkestrui dirigavau, stovėdamas šonu, kad viena akimi matyčiau maniežą, o jau kita į orkestrą žiūrėčiau (juokiasi – aut. pastaba).

Tai buvo labai intensyvus nuotykis dar ir todėl, kad kiekvieną savaitgalį turėdavome po 6–7 pasirodymus, gruodžio mėnesį – po 3–4 pasirodymus per dieną. Cirko orkestro muzikantai buvo itin geros formos, todėl tie patys muzikantai, su kuriais grojome cirke, tapo mano bigbendo pagrindu.
Itin kokybiškai bigbende pradėjome groti nuo 2003–2004 metų, Latvijai įstojus į Europos Sąjungą, kuomet atsirado galimybė įsigyti natas iš Vokietijos, Italijos. Iki tol vaikinai, pasiklausę melodijų per radiją, per naktis užrašinėdavo jas iš klausos, kito varianto nebuvo. Jau vėliau mūsų repertuare atsirado profesionaliai parašytų kūrinių.

Du bigbendai: tokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs

– Dabar dirbate su dviem bigbendais – Lietuvoje ir Latvijoje. Pasidalinkite įspūdžiais, ar labai jie skirtingi, ar muzikos kalba vis dėlto neturi tautybės?

– Vasario 5 d. sukako lygiai 9 metai, kai dirbu Šiauliuose, su Jūsų miesto bigbendu. Mano akimis, su abiem bigbendais dirbame labai protingai ir teisingai repeticijų metu. Kiti gali savaitėmis dirbti prie naujos programos, o mes labai greitai viską į lentynėles susidėliojam ir judam pirmyn. Žinoma, tam turi įtakos ir tai, kad Šiaulių bigbende grojantys muzikantai – labai stiprūs, bet pusė jų atvažinėja repetuoti iš kitų miestų – Vilniaus, Kauno, vietinių vos 9 yra. Pats atvažiuodamas į repeticiją žinau, kad vos per valandą galiu paruošti programą, kurią jau po poros dienų mes drąsiai galime atlikti koncerte. Mažomis darbinėmis sąnaudomis pasiekiame tikrai puikių rezultatų.

– Ar iš pat pradžių Šiauliuose Jums viskas taip lengvai sekėsi? Kažkada esate pasakęs, kad visi dirigentai yra muzikantai, bet ne visi muzikantai gali būti dirigentais. Kokių savybių reikia geram dirigentui?

– Nepasakyčiau, kad mano darbo pradžia Šiauliuose buvo labai lengva. Muzikantams reikėjo laiko suprasti, ko iš jų noriu, o man – įsijausti į jų padėtį, juk dalis muzikantų repetuoti atvažinėja po 230 kilometrų, kai repeticijos prasideda 10 val. ryto.

Mėgstu praskaidrinti įtampą pajuokaudamas, tačiau pirmiausia turi būti abipusė pagarba, supratimas ir elementarus žmogiškumas. Niekuomet neįžeidinėju muzikantų, nes puikiai suprantu, ką reiškia šiais laikais dirbti šį darbą.

– Gal galėtumėte palyginti Šiauliuose ir Jelgavoje šiuo metu Jūsų turimas darbo sąlygas?

– Mano asistentas Romualdas (Šiaulių bigbendo meno vadovo ir dirigento asistentas Romualdas Sabaliauskas – aut. pastaba) buvo atvažiavęs manęs aplankyti Jelgavoje, kur su tenykščiu bigbendu repetuojame, apsižiūrėjo ir pripažino: „Mums iki šito dar toli“. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Jelgavoje kultūros namuose turiu patalpas, kuriose dirbu jau 20 metų. Vietoje turiu biblioteką, savotiškas dirbtuves, kuriose viskas, ko man gali prireikti darbui su bigbendu.

Šiaulių miesto koncertinėje įstaigoje „Saulė“, kuriai priklauso Šiaulių bigbendas, ypatingai sunku buvo repetuoti pirmuosius keletą metų, kol dar nebuvo pastatytas orkestrams skirtas priestatas. Kaskart prieš repeticiją turėdavome visus daiktus išdėlioti, pasibaigus repeticijai – susidėti. Labai nepatogu, kai neturėjome grynai mūsų bigbendui skirtų erdvių. Dabar jos yra, tai nebeturiu kuo skųstis.

– Kitais metais bus 10 metų, kaip vadovaujate Šiaulių bigbendui, prieš porą metų šis kolektyvas minėjo savo 20-metį, su kuo dar norėtumėte sugroti, ar kokią programą atlikti, o gal kažkur pasirodyti?

– Tai sunkiai įgyvendinama su Šiaulių bigbendu, bet man labai norėtųsi su šiuo kolektyvu sudalyvauti kokiame nors bigbendų konkurse. Sunkumai čia yra dvejopi: pirmiausia, bigbendas nėra choras, nes choras nuvažiavo į konkursą, išėjo į sceną ir sudainavo. Bigbendui jau reikalingas įgarsinimas, dėl to Europoje ir neorganizuojami profesionalių bigbendų konkursai. Kitas dalykas, tarp Šiaulių bigbendo narių yra kariuomenėje tarnaujančių vaikinų, jų paprasčiausiai neišleistų į užsienį, tuomet nėra ir prasmės važiuoti nepilnu sąstatu. Tačiau jau daug kartų esame organizavę tokius „vietinius turus“, pasirodę Latvijoje. Beje, dėl pandemijos su Jelgavos bigbendu jau irgi eilę metų bigbendų konkursuose užsienyje nedalyvavome.

– Kuris koncertas ilgametėje karjeroje Jums įsiminė labiausiai ir kodėl?

– Meksikoje. Pasakyti, kad tenykščiai klausytojai nuolat šypsosi – maža, jie garsiai rėkia, audringomis ovacijomis palaikydami atlikėjus po kiekvieno jų pasirodymo. Mūsų Jelgavos bigbendo koncerte susirinko maždaug trys tūkstančiai žiūrovų, pamėginkite įsivaizduoti šią emocionaliai šaukiančią minią. Žiūrovų prašymu į sceną pakartotinai kilome dar tris kartus, koncertą filmavo vietinė televizija. O muzikantams ovacijos yra viskas, jiems valgyti neduok, leis audringų žiūrovų plojimų paklausyti.

Jei ne scenoje, tai...

– Ar kada nors susimąstėte, kuo būtumėte, jei nebūtumėte tapęs dirigentu?

– Žinau atsakymą į šitą klausimą (valiūkiškai šypteli – aut. pastaba), būčiau virėju. Latvijoje, kaip ir kitose šalyse, yra rengiami įvairūs kulinariniai televizijos šou, kartais mane ten pakviečia sudalyvauti, kažką pagaminti.

Man imponuoja Viduržemio jūros regiono maisto gaminimo kultūra. Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje kitokios maisto gaminimo ir valgymo tradicijos – ten vien pietūs trunka nuo pirmos iki penktos valandos popiet, ilgai, su vynu, žmonės nesusibėga tiesiog greitai pavalgyti, jie mėgaujasi procesu.

– Tai Jums geriausias poilsis yra kažką skanaus gaminant?

– Man geriausias poilsis, ypač po intensyvios darbo dienos yra tyla (juokiasi – aut. pastaba). Nes ir dirbant su bigbendais, ir muzikos mokykloje, visuomet būnu triukšmingoje aplinkoje. Žinoma, jei dirbu su natomis, fone man gali skambėti kažkokia lengva muzika, nesu labai griežtas šiuo klausimu. Bet tai jau visiškai kitokia muzika nei ta, su kuria dirbu, labiau meditacinė, kurios vienas diskas gali suktis kad ir penkis kartus iš eilės, bet ji manęs nepriverčia galvoti. Jei išgirstu džiazą, man įsijungia darbinis mąstymas, pradedu klausytis, kas ten ir kaip skamba. Meditacijai klausausi pavyzdžiui, graikų kompozitoriaus Vangelio kūrinių, tuomet užsimerkęs matau tą mano mėgstamą Viduržemio jūrą.

Maestro nesutrinka paklaustas, ką veiktų, jei nebūtų dirigentu, atšauna, kad rinktųsi virėjo kelią. Labiausiai jam patinka grilinti. Turi draugų-virėjų, į juos nesilygiuoja, bet susitikęs pasikalba, padiskutuoja maisto gaminimo temomis. (Asmeninio albumo nuotr.)

– Ar dažnai prie jos nuvažiuojate, mėgstate keliauti?

– Keliauti tikrai mėgstu, ir ne tik poilsiui, bet ir darbiniais reikalais. Ir muzikantams savo sakau: „Nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Meksiką gali kiekvienas, nusipirkai bilietą, sėdai ir nuvažiavai. O nuvažiuoti ten su kolektyvu, pasirodyti koncerte yra visai kas kita, tai jau solidžiau“. Kelionėse kolektyvo nariai suartėja, nes kartu tenka praleisti savaitę, o ne vien ateiti–išeiti iš repeticijos.

O prie Viduržemio jūros buvau prieš porą savaičių, Tenerifėje. Muzikantams kasmet gruodžio mėnuo būna itin įtemptas, todėl jau eilę metų žinau, kad po jo, sausio 10 dieną aš sėsiu į lėktuvą ir savaitei atitrūksiu nuo viso šito.

Šiaip turiu namą, pirtį ir sodą prie namo, tai ten laisvalaikiu visuomet yra ką veikti: žiemą sniegą kasu, malkas kapoju, vasarą žolę pjaunu.

– Dabar jau, kai vaikai užaugę, daugiausia atostogų vykstate dviese su žmona?

– Taip, kartais nuvažiuojame aplankyti vaikų. Mano sūnus – būgnininkas, dabar gyvena ir dirba Amerikoje, Niujorke, rašo muziką, aranžuotes, jaunėlė dukra mokosi Prancūzijoje. Niujorkas – beprotiškas miestas, esu buvęs Vašingtone, Bostone, bet niekas neprilygsta Niujorko gyvenimo tempui, žinoma, ir ten atsiveriančioms galimybėms. Pavyzdžiui, sūnus kartą, kurdamas muzikinę reklamą, sutiko gatvėje didžėjų, kurį pakvietė joje nusifilmuoti. Vėliau paaiškėjo, kad tas didžėjus dirbo su žinoma grupe „One Direction“. Niujorke dažnai tokios rimtos pažintys, draugystės nuo nulio prasideda.

Jaunėlė Prancūzijoje, Reimso mieste, esančiame apie 140 km nuo Paryžiaus, vienoje prestižiškiausių Prancūzijos universitetų „Sciences PO“ mokykloje studijuoja socialinius santykius, prieš tai baigė bakalaurą UWC universitete Norvegijoje. Ji – mūsų šeimos Žana Dark, kovotoja, po 9 klasių ten įstojo, turėdama 9,7 balo vidurkį, todėl ir už studijas nereikėjo mokėti, ir stipendiją gavo.

– Tai Jūsų šeimoje be Jūsų su muzika yra susijęs tik sūnus?

– Nepasakyčiau, kad kiti visai nesusiję (šypsosi – aut. pastaba). Nors mano žmona – juristė, dažnai su ja konsultuojuosi darbiniais klausimais. Juk dar dirbu Jelgavos muzikos mokykloje, o ten visokių teisinių klausimų periodiškai kyla.

Jaunėlė dukra, kuriai dabar jau 20-mt, mokėsi groti smuiku, tiesiog nepasirinko profesionalios muzikantės kelio. Vyresnėlei – 30-mt, ji – žurnalistė, šiuo metu Latvijoje dirba televizijoje ir radijuje, tačiau ji turi muzikologės išsilavinimą, yra baigusi muzikos akademijos fortepijono skyrių.

Dar viena R. Ašmanio gyvenimo aistra – kelionės. Nuotraukoje – viešnagės Libane akimirka. (Asmeninio albumo nuotr. )

Kad pamokos metu galėtum pasakyti 10 sakinių, turi žinoti 100 sakinių

– Esate ne vieno bigbendo vadovas, dirigentas, einate vadovaujančias pareigas ir taip pat dėstote Jelgavos muzikos mokykloje. Kuri iš šių veiklų Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?

– Muzikos mokykloje mokau džiazo istorijos. Kai tai pradėjau daryti 2006–2007 metais, apie džiazą iš viso niekas nieko nežinojo. Vėliau atsirado džiazo skyrius mūsų mokykloje, dabar juos turi beveik visos Latvijos muzikos mokyklos. Man pačiam įdomu sužinoti žingsnis po žingsnio, kaip tas džiazas vystėsi, ir nėra geresnio būdo to išmokti pačiam, nei mokant kitus. Nes tam, kad pamokos metu galėtum pasakyti 10 sakinių, turi žinoti 100 sakinių.

– Daugelis mokytojų skundžiasi šiuolaikiniais jaunuoliais, kad juos itin sunku sudominti, jie tingūs. O Jūs sakydamas, kad mėgstate mokyti, lyg ir paneigiate šiuos nusistatymus.

– Anaip tol, su tais pačiais sunkumai susiduriu, kovoju ir aš. Ši naujoji karta viską turi, todėl nežino, ko nori. Su tuo susijęs ir motyvacijos trūkumas. Mano kartos žmonės prisimena 1993–1994 metus, kai muilą gaudavome atsiskaitydami talonais. Tokių laikų nepatyrę jaunuoliai nežino vieno cento vertės.

Kaip su tuo kovoti? Kiek vaikų, tiek sprendimų, vieno recepto čia nėra. Tam tu ir esi pedagogas, kad rastum prie vaiko priėjimą neversdamas jo, nešaukdamas ir, gink Dieve, nebausdamas. Kas neleidžia nuleisti rankų? Mokinių sėkmės istorijos. O jų toli ieškoti nereikia. Va, Šiaulių bigbende mušamaisiais grojantis Harijs Gūtmanis, jį pradėjau mokyti, kai jam buvo 15-a, dabar kartu koncertuojame.
Kitas pavyzdys – mano paties sūnus, kuriam dabar jau 25-eri. Mano bigbende jis pradėjo groti, būdamas 9-erių. Žinoma, būdamas 15–16 metų jis šiek tiek maištavo, tačiau jau tuomet dirbo profesionaliajame Jelgavos bigbende. Jam jaunam buvo įdomu groti su suaugusiais.

– Ar tai lėmė Jūsų pavyzdys, ar kažkokie prigimtiniai dalykai?

– Papasakosiu situaciją, kad suprastumėte. Jis tuo pat metu grojo ir Jelgavos bigbende, ir savo suburtoje roko grupėje. Bigbende mes buvome 20 muzikantų, roko grupėje – jie keturiese, bet jų honorarai būdavo 5 kartus didesni nei mūsų. Kartą jis paklausė manęs, ar žinau, kodėl jis koncertuoja su mūsų bigbendu gruodžio mėnesį, kai atlikėjams būna ypatingai daug koncertų. Ir pats atsakė, žiūrėdamas į mane: „Todėl, kad bigbende esi tu“. Manau, suaugęs jis suprato, ką aš jam daviau ir koks buvo mano indėlis į jo rezultatus. Mes visuomet mokėjome rasti bendrą kalbą, jautėme abipusę pagarbą, padėjau, kai jam buvo sunku, todėl dabar turime tikrai gerus santykius. Jei kada ir susipykdavome, tai tik muzikiniais klausimais, po repeticijos kokią valandą namuose nesikalbėdavome (juokiasi prisiminęs – aut. pastaba).

– Šiemet minėsite asmeninį jubiliejų – 60-metį. Kokios mintys aplanko, jo belaukiant?

– Galiu Raimondą Paulą vadinti savo draugu, nes kartu mes dirbame jau 25 metus. Prieš mėnesį jam sukako 88-eri. Jis vis dar groja, pasirodo koncertuose, jo humoro jausmas – itin subtilus, jis iš viso neina į žmones be juokų, tame yra tikras meistras. Galvoti, skaičiuoti metus, tai – ne mano. Paulas kasmet ima naujus solistus, todėl ir jis metų neskaičiuoja. Man atrodo, kad manyje niekas nepasikeitė, leisiu sau palyginti tuos metus su geru vynu, kuris kuo brandesnis – tuo geresnis.

– Ar dar yra dalykų, kurių norėtumėte išmokti?

– Gal dar garso režisieriaus darbo norėčiau išmokti. Teko jo „paragauti“, kai darėme Jelgavos bigbendo garso įrašą. Buvo labai įdomu, nes tik nuo tavo sprendimo priklauso, kaip skambės galutinis variantas.

O šiaip, dirbdamas mokytoju, nuolat mokausi.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt