Ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai keliu: Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius

Kaunas

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt

143952

Gražus ir žavingas yra Lietuvos Suvalkų arba tiksliau Sudavijos kraštas. Dėl geresnių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, žemės ūkiui palankių derlingų žemių, šio krašto gyventojai tapo turtingiausiais XIX – XX a. Lietuvos žmonėmis.

Foto galerija:

Tuo metu šis kraštas Lietuvai davė daug žymių asmenybių. Iš šio regiono yra kilę net šeši iš dvidešimties Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarai, tarp kurių ir lietuvių tautinio atgimimo patriarchas – Jonas Basanavičius. Čia gimė ir mūsų himno autorius Vincas Kudirka, dabartinės bendrinės kalbos kūrėjas, ir vienas žymiausių kalbininkų praktikų Jonas Jablonskis, ir mūsų tautos lakštingala Salomėja Nėris, ir kt. Šis kraštas Lietuvai padovanojo daug žymių dvasininkų: vyskupą, mokslininką Pranciškų Petrą Būčį, vyskupą, Kauno vyskupą ir Bosanos vyskupijos titulinį vyskupą, kanonistą, visuomenės veikėją Vincentą Brizgį, Seinų, vėliau Vilkaviškio vyskupijos kunigą prelatą, filosofą, Ateitininkų organizacijos kūrėją Praną Kuraitį, Vilniaus vyskupą, arkivyskupą, apaštalinį vizitatorių Lietuvai, marijoną, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Seinų vyskupijos kunigą Kazimierą Borisevičių ir jo brolį vyskupą Vincentą Borisevičių.

V. Borisevičiaus tėvai – Augustinas ir Marijona Borisevičiai – gyveno Šunskų parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje (Bebrininkų kaime, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje). Tai buvo pamaldūs katalikai, turėjo 40 ha ūkį, buvo pažangūs ūkininkai, skaitė lietuviškas knygas ir laikraščius, dalyvavo tautiniame atgimime. Augustinas buvo tvirto charakterio ir sveikas žmogus, Marijona – švelnaus būdo, darbšti, vaišinga moteris. Borisevičių šeimoje gimė 15 (kitų šaltinių duomenimis 13 vaikų). Devyni vaikai išaugo – keturi sūnūs: Kazimieras, Antanas, Juozas, Vincentas, ir penkios dukros: Ona, Magdalena, Agnietė, Elžbieta ir Marijona.

Būsimasis vyskupas V. Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Jis buvo jauniausias sūnus ir labai susidraugavo su broliu Kazimieru. Mokslus Vincentas ir Kazimieras pradėjo Gudelių pradžios mokykloje, bet mokėsi joje tik vienerius metus, vėliau mokslus tęsė Šunskų pradžios mokykloje, kur buvo mokoma rusų kalba.

1894 m. Borisevičių šeimą ištiko didelė nelaimė – mirė jų visų taip mylima mama.

Baigęs pradinį mokslą, Vincentas toliau mokėsi Petrapilio Šv. Kotrynos katalikiškoje gimnazijoje, kurioje buvo ir jo brolis Kazimieras. Petrapilis tais laikais buvo žymus krikščioniškos kultūros centras, jame buvo ne tik katalikiška gimnazija, bet ir Dvasinė akademija. Tuo laiku Petrapilyje gyveno ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kuris Vincui paliko didelį įspūdį. Būdami Petrapilyje Borisevičiai sėmėsi ne tik mokslo žinių, bet ir ugdė savo katalikišką dvasią.

Baigę šešias klases Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje, abu broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją. Seminarijoje Vincentas buvo pats jauniausias, bet mokėsi labai gerai tiek filosofinius, tiek teologinius dalykus. Paskutiniame kurse už labai gerą mokymąsi Vincentas buvo paskirtas klierikų diakanu. 1908 m. diakanas V. Borisevičius buvo pasiųstas toliau mokytis į Friburgo katalikiškąjį universitetą Šveicarijoje, o 1910 m. gegužės 29 d. įšventintas kunigu. Toliau mokslus tęsė Friburge. Šis universitetas Lietuvai išaugino daug garsių asmenybių. Jame studijavo profesorius Stasys Šalkauskis, vyskupas Pranciškus Petras Būčys, profesorius Antanas Maliauskis ir dar daug kitų.

Vincentas mokėsi labai gerai ir pradėjo rašyti mokslinę disertaciją. Tačiau 1912 m. vyskupas Antanas Karosas iškvietė V. Borisevičių į Lietuvą ir paskyrė Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. Dėl tos priežasties disertacijos neapgynė, nors buvo ją parengęs. Kalvarijoje kunigas V. Borisevičius visą siela atsiduoda Bažnyčiai ir Dievui. Visą savo mokslą skiria sielų ganytojo darbui: nuoširdžiai sako pamokslus, padeda jaunimui susivokti gyvenimo platybėse.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m V. Borisevičius buvo išsiųstas į Minską ir paskirtas rusų X armijos kapelionu. Armijoje jis daug jėgų įdėjo į kareivių švietimą ir dorovinį ugdymą.

1918 m., kai Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę, Lietuvoje atsidarė pirmosios gimnazijos, tarpe jų ir Marijampolės gimnazija, kurioje V. Borisevičius dėstė tikybą bei dirbo kapelionu. Dirbdamas Marijampolėje, dalyvavo visuomeniniame politiniame darbe – miesto taryboje atstovavo Krikščionių demokratų partijai.

Lenkams užėmus Seinus, kunigų seminarija buvo perkelta į Zyplių dvarą, o vėliau į Gižus. Vyskupas A. Karosas V. Borisevičių paskyrė kunigų seminarijos dėstytoju.

Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, jis grįžta į Seinų kunigų seminariją, tik jau kaip profesorius.

1926 m. V. Borisevičius skiriamas naujai įkurtos Telšių vyskupijos kurijos kancleriu, o praėjus dar metams – seminarijos rektoriumi. Dar po metų popiežius Pijus XI jam suteikia prelato titulą.

Gyvendamas Telšiuose, jis pasinėrė į įvairias veiklas. Kaip klierikų dvasios tėvas buvo labai reiklus ir daug dirbo su jais bei kunigais, dalyvavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos veikloje, bendradarbiavo spaudoje, rašė į Tiesos kelią, Žemaičių prietelį, Ateitį. Mokėjo lotynų, rusų, vokiečių kalbas. Neapleido darbo su religinėmis ir labdaros organizacijomis. Savo parapijiečių atmintyje prelatas V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė.

1940 m. prelatas skiriamas tituliniu Lizijos vyskupu. Vėliau paskiriamas vietos vyskupo pavaduotoju, o 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje konsekruojamas vyskupu.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V .Borisevičius protestavo prieš tai, kad buvo priimtas įstatymas, kuriuo bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, švietimo įstaigose pašalintas tikybos dėstymas, likviduotos katalikų organizacijos, persekiojami tikintieji ir dvasininkija. Parašė antisovietinį kreipimąsi Telšių kunigams ir tikintiesiems.

Po trejų metų, mirus vyskupui ordinarui Justinui Staugaičiui, V. Borisevičius perėmė jo pareigas. Naujasis vyskupas, nesigailėdamas savo jėgų, sveikatos ir net gyvybės dirbo Dievo garbei ir Bažnyčios naudai.

Nacių okupacijos metais padėjo Telšių apskrities kaimuose ir parapijose besislapstantiems žydams, su kitais vyskupais rašė protesto memorandumą dėl žydų šaudymo. Gelbėjo žmones, nekreipdamas dėmesio į jų tautybę , įsitikinimus: pamaitino į nelaisvę patekusius rusų kareivius, davė maisto tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai, drauge su J. Staugaičiu išgelbėjo 5 komunistus, nuo mirties išgelbėjo Telšių gydytojo žydo dukrą.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, padėjo partizanams, stengėsi, kad jiems padėtų ir parapijų kunigai. Nuo NKGB padėjo pasislėpti Eduardui Misevičiui (Žemaičių legiono štabo ryšininkui, buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui), slapstė Šarūną Jazdauską (Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją) ir kitus kunigus.

Parašė laišką NKGB generolui, kuriame prisipažino, kad jį labai sujaudino Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (Jn 10, 11). Suprasdamas pareigą Dievui ir Bažnyčiai, nepasitraukė į Vakarus, o liko Žemaitijoje, nes čia buvo jo avys ir ganyklos.

1945 m. KGB sufalsifikavusi duomenis apie V. Borisevičiaus antitarybinę veiklą įvairiais būdais bandė jį užverbuoti į KGB (įdavinėti partizanus ir užsiimti šnipinėjimu), tačiau jiems tai nepavyko. 1945m. gruodžio mėnesį vyskupas buvo suimtas, bet po šešių dienų paleistas, nes nerado konkrečių įkalčių. Paleistas iš okupantų rankų, V. Borisevičius slapta gyveno Ilguvoje, kur, liudininkų teigimu, ištisas dienas praleisdavo klebonijoje, ir tik anksti ryte nueidavo į bažnyčią aukoti Šv. Mišių.

Galiausiai, nutaręs, kad nieko blogo sovietų valdžiai nedaro, 1946 metų pradžioje sugrįžo į Telšius, kur netrukus enkavedistų buvo suimtas, apkaltinus antisovietine veikla bei ryšiais su partizanais ir uždarytas į KGB kalėjimą. Prasidėjo vyskupo tardymai, kurie dažniausiai vykdavo naktimis ir trukdavo 7-8 val. Apie kankinimus ir mušimą jokie protokolai nerašė, bet vežant nešvarius baltinius buvo matyti kraujo dėmės ir suplėšyti baltiniai. V. Borisevičius buvo kaltinamas už religinio turinio pamokslus, ryšius su partizanais, kankinamas, tačiau neišdavė nei vieno partizano, nei vieno kunigo, kurie šelpė partizanus, nei vieno parapijiečio, kurie slapstėsi.

Matydami, kad vyskupo palenkti į savo pusę nepavyks, LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas jį pagal RSFSR BK-58-1 straipsnį nuteisė nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Nuosprendis buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. Nušautas šūviu į pakaušį.

Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo užkastas Tuskulėnų dvaro parke bendrame kape su kitais Lietuvos patriotais.

1994 m. archeologai surado ir identifikavo Vincento Borisevičiaus palaikus. 1999 m. vyskupo palaikai buvo palaidoti Telšių katedros kriptoje.

1991 m. pradėta vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos byla. Be to, jis įtrauktas į Bažnyčios martirologą.

Vyskupas V. Borisevičius paliko didelius pėdsakus mūsų tautos istorijoje, kaip skurstančiųjų ir vargstančiųjų gelbėtojas, labdarys, pagalbininkas, nežiūrint į žmogaus tikėjimą, tautybę ar ideologiją, doras maldos vyras, ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai pavyzdys.

Literatūros sąrašas

Baltinis A. Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija. Piazza della Pillota, 4, Roma, 1975;

Prel. Juodaitis J. Praeities šešėliai Atsiminimai. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija. Vilnius, 2006;

Raudienė A. Vyskupas Vincentas Borisevičius – drąsos pavyzdys. Draugas, 2006;

Vyskupas Vincentas Borisevičius. Ganytojiški Laiškai. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija. Vilnius, 2004.

Nuotraukose: 1.Vincentas Borisevičius. Chaimas Kaplanskis nuotr.

2.Paminklinė lenta Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje palaidotiems Telšių vyskupams 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarui Justinui Staugaičiui, 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniuje sušaudytam Vincentui Borisevičiui ir politiniam kaliniui Pranciškui Ramanauskui atminti. Aut. skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Algirdas Žebrauskas. Atidengta 1999 m. rugpjūčio 25 d. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros klebono Antano Gilio rūpesčiu. Telšių r. Telšių m. Katedros g. 2. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros pietvakarinis fasadas. A. Beresnevičiaus nuotr., 2000 m.

3.Sėdi iš kairės prel. V. Borisevičius, vysk. Pr. Būčys, Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas prel. J. Narjauskas. Stovi iš kairės prel. Pr. Ramanauskas ir prel. R. Kuodis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt