Išskirtiniame interviu su rašytoju Rimantu Kmita - apie džiaugsmą būti šiauliečiu

Artėjant šių metų “Šiaulių naktims”, pasiskolinusioms idėją iš bestselerio „Pietinia kronikas“, knygos autorius Rimantas Kmita, žinomas Lietuvoje poetas, prozininkas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, atsako į klausimus, neduodančius ramybės ne vienam paprastam šių dienų šiauliečiui.

– Kaip reaguojate į idėją visas šių metų „Šiaulių naktis“ organizuoti remiantis jūsų knyga „Pietinia kronikas“?

– Kaip knyga gyvens gyvenimą, kai atiduodi rankraštį, niekada negali atspėti. Šita gyvena labai intensyvų. Reakcijos į šią knygą tikėjaus visai kitokios, galvojau, kažkas pasidžiaugs, kažkam nepatiks vienas ar kitas dalykas, tuo ir baigsis. Bet viskas taip siūbtelėjo, ūžtelėjo, tarsi būtų atspėtas kokio debesies vardas. Įvairiusi dalykai šioje knygoje žmones „kabina“, o šiauliečius dar priverčia apgalvoti ir savo tapatybės klausimus. Nors šiaip dažnai toji tapatybė atrodė nei šiokia, nei tokia, geriau atrodė nutylėti, negu apmąstyti. Tai „Šiaulių naktys“ tik patvirtina, kad būti šiauliečiu ir smagu, ir gerai.

– Šiauliuose jau pastebimos judėjimo už Šiaulių tarmę, miesto įvaizdį ir šiauliečių savigarbą apraiškos. Atsiranda tokių personažų, kaip Lukis Stuors i Andriens ir kitų, visiems suprantama kalba aukštinančių miestą. Kaip manote, ar galėjo Jūsų tekstai paskatinti šiauliečius labiau gerbti miestą ir save?

– Na taip, po knygos pasirodymo diskusijų apie šiaulietiškumą užvirė daug ir atsirado tiesiog kažkokio džiaugsmo būti šiauliečiu, iš Šiaulių, kalbėti šiaulietiškai. Iki šiol turbūt buvo tokie vien tik stereotipiniai ir lėkšti personažai – Saulėns, Kęsc i Vyts, rodos, iš Ežio reklamos. Bet jie labai jau šaržuoti. Dar buvo ir tebėra labai vykęs 3SUN-C šiaulietišks reps. Arba fotografo Rolando Parafinavičiaus suorganizuota fotografijų parodžike „Nevaryk ant petinia“. Aš pats dar nuo Pedro Lenzo „Čia aš varatarius“ vertimo laikų vis galvodavau: kodėl mes nekalbam savo gimtąja kalba, kodėl tarsi esam susitaikę su kažkokiu pilku miesto įvaizdžiu. Tas judėjimas, kurį gal ir galima jau apčiuopti, labiausiai ir džiugina. Nes tai reiškia, kad knyga buvo nedidelis impulsas, kurio ir reikėjo, kad žmoės dar drąsiau paklaustų: kas mes čia tokie, kodėl, kaip atrodom iš šalies ir pan. Jeigu žmonėms pradeda labiau rūpėti santykis su erdve, kurioje gyvena, tai gali tik džiuginti.

– Ką manote apie įvairius bandymus miestui klijuoti „Saulės“, „Šaulių“, „Muzikos ir šokolado“ ir kitokias etiketes, neva, turinčias suformuoti įvaizdį ir prikelti miestą kaip feniksą iš pelenų?

– Klijuoti etiketes yra pigiausias bandymas prasisukt. Jei ant griūvančio namo užrašysi, kad čia prestižinė pilis, nuo to niekas nepasikeis. Apie įvaizdį reikia galvoti, reikia jį formuoti, bet labiausiai reikia kantraus, ilgo ir nuoseklaus darbo ir tikėjimo, kad kultūros puoselėjimas, kultūros ir verslo bendradarbiavimas gali turėti realų poveikį miestui, jo žmonėms, jų gyvenimo pojūčiui mieste. Nes ką čia slėpt, daugeliui atrodo, kad kultūra yra gal ir gražus, bet visai nebūtinas žaisliukas. Nors jeigu kur keliauja, tai keliauja būtent dėl kultūros. Arba gamtos. Šiauliuosenetrūksta tai suprantančių žmonių, bet be valdžios ir įtakingų institucijų, privačios iniciatyvos irgi daug padaryti negali. Reikia galvoti, kaip parodyti, ką Šiauliai turi, kas jau padaryta. Aš rašydamas savo knygą irgi galvojau apie tai, nes labai daug kas nustemba sužinoję, koks tas gyvenimas 90-ųjų pradžioje buvo intensyvus ir kad visa tai vyko Šiauliuose. Bet kai matai, kai iš universitetų išeina patys geriausi (jie kažkodėl priversti palikti universitetą pirmieji), tai ir daug nesigilindamas supranti, kad tai provincijos kompleksai, rūpinimasis „savais“, o ne darbas dėl bendrų interesų. Ir ne tik Šiauliuose tai vyko. O jeigu rūpėtų bendri reikalai, o ne savų chebrike, tai vyktų priešingi dalykai. Kviestumėmės čia geriausius ir kūrybingiausius dirbti, gal ir gyventi.

– Perskaičius Jūsų „Pietinia kronikas“ susidaro įspūdis, kad gerai pažįstate šiaulietišką „dūšią“. Tai koks tas šiaulietis? Kuo jis skiriasi nuo vilniečio, klaipėdiečio, kaimiečio?..

– Nežinau, ar tas šiaulietis yra toks, kokį aprašiau, ar jis toks nebėra, koks buvo prieš 20 ir daugiau metų. Šiaulietis, ypač lyginant su vilniečiu, gal labiau stovintis ant žemės. Arba ant asfalto. Bet ne dirvoj. Skirtingai negu kaimietis. Kaimas čia labai arti, bet vis dėlto tai miesto gyvenimas su tetrais, kinais… Šiaulietis yra paprasts. Jo kalba yra sunešta iš kaimų ir iš miesto blatnumų. Ka šiaulietis tur daugiausiai prekybcentrių plotų pasiganyt irgi yra svarbu. Prekyba jam artima, supranama, jis ganos noriai ir profesionaliai. Bet ko jam neįkiši, nes jis žina, kaip yra turguj, arba ka tą ar aną pasiskolins iš garažiuka kaimyna. Šiaulietis yra paprasts, muzika jo paprasta, drabužiai irgi paprasti i patogūs. Šiauliečiai prilaika gerą humora jausmą į tur' beprotiškų idėjų. Tą liudij visokias tangomanijas i prisiminkit, kas stovieja prie LNK lopšia. Čia gali vardint i vardint.

O literatūros objektai nebūtinai turi būti išskirtiniai, literatūra kalba ir apie kasdienybę, ir apie banalybę. Kartais konkretumas ir autentiškumas daro didesnį įspūdį negu didingi ir unikalūs charakteriai. Šiauliai turi savo kalbą, kuri duoda daug spalvų, jie yra konkrečiame geografiniame regione, kuris irgi formuoja žmonių mentalitetą, todėl miestas kaip ir kiekviena kita vieta yra unikalus.

– Kaip (ir ar) pasikeitė pietinis per tuos 20 metų?

– Pasikeitė, nors, atrodo, nėra ten kam labai keistis. Mažiau turgiukų, daugiau prekybcentrių. Vietoj amžinai statomos bažnyčios – „Akropolis“. Simboliška. Vietoj BMX trasos – bažnyčia. Liūdna. Bulvaro kavinėj „Takas“ tvarkosi toks pietietis. Nu niekaip jis nebūtų čia sukęs reikalų anais laikais. Tai gerokai švelnesnisi ramesnis daba Pietinis.

– Ir pats rimčiausias klausimas: kuo skiriasi gezas ir kentas?

– Pagal piktumą: forsas, gezas, kenc. Čia į geruma pusę.

– Ačiū už pokalbį.