Išsikapanoti iš skurdo trukdo valstybės parama?

Pagrindinėse uostamiesčio gatvėse - skurdo atvaizdai, sušmėžuojantys visuose Lietuvos miestuose. Štai moteris, matoma prie vienos H. Manto gatvės parduotuvės vitrinos, kasdien vakare lygiai toje pačioje vietoje lydi praeivius išmaldos prašančiu žvilgsniu. Tiltų gatvėje - dar viena moteris, naktis leidžianti šalia vis to paties pastato. Ji neprašo nieko. Tik be perstojo kliedi ir dažnai verkia. Arba pykstasi su įsivaizduojamais priešais.

Skarmalais apsigobę, išmaldos prašantys arba kliedintys žmonės - vaizdas, kurio vengiame, tačiau esame priversti su juo susidurti. Pirmą kartą su benamiu teko bendrauti žiemą, šaltą gruodžio vakarą. Prie parduotuvės sėdėjęs vyras už maistą mielai sutiko pasikalbėti ir bent šiek tiek atskleisti savo istoriją. Jo vardas Arūnas. Elgetauja ir Klaipėdoje vyras glaudžiasi jau trejus metus. Jis užaugo Marijampojėje, tačiau dabar klajoja po visą Lietuvą.

Nei artimųjų, nei darbo

Palanga, Kaunas, Klaipėda - miestai, kuriuose jį galima pamatyti dažniausiai. Anot elgetos, žmonės miestuose elgiasi panašiai: dalis jų žvelgia niekinančiu žvilgsniu, kiti atneša maisto. „Būnant benamiu, požiūris į tave visose vietose tampa vienodas“, - kalbėjo Arūnas.

Anot jo, pinigų sutinka duoti vienas kitas, tačiau monetas ir banknotus vis dažniau pakeičia žmonių nupirktas valgis.

Arūnas neturi artimųjų, kurie jam padėtų ar rūpintųsi. Galbūt mirę. O gal nusisukę nuo gėdą darančio šeimos nario. Būtent tie, kurių ryšiai su šeima nutrūksta, patiria didžiausią riziką tapti benamiais, įsitikinusi VDU socialinių mokslų daktarė Rasa Indriliūnaitė, tyrusi Lietuvos benamystę.

„Taip pat tie, kurie pasižymi silpnesniais gebėjimais spręsti iškilusius sunkumus“, - pridūrė ji.

Anot daktarės, neretai šie žmonės yra užaugę globos namuose ar nesaugiose šeimose. „Stiprius ir sveikus socialinius ryšius palaikantys asmenys, susidūrę su tiesiogiai nuo jų nepriklausančiais finansiniais sunkumais, užimtumo arba sveikatos, santykių problemomis, sėkmingiau juos sprendžia gaudami artimųjų palaikymą ir kartais labai konkrečią emocinę ar finansinę pagalbą„, - kalbėjo moteris.

Ir priešingai, R. Indriliūnaitė teigė, kad tokios pagalbos negaunantieji, kaupdami neišspręstas problemas, palaipsniui patenka į tam tikrą nesėkmių virtinę, iš kurios nėra lengva ištrūkti, ypač tais atvejais, kai žmogus turi priklausomybių.

R. Indriliūnaitė komentavo, kad benamystę dažniausiai lemia skirtingų priežasčių kompleksas.

„Iš jų galima paminėti ir sudėtingą būsto, ir valstybės remiamo socialinio būsto prieinamumą - šių būstų trūkumą arba situaciją, kai gaunamas atlygis už darbą yra per menkas savęs išlaikymui ir būsto nuomai privačioje būsto rinkoje. Tačiau tampa kliūtimi pretenduoti į valstybės remiamą būstą. Taip pat paminėtinos sudėtingos įsidarbinimo galimybės, ypač vyresniame amžiuje ar turint negalią„, - aiškino ji.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, didžiausias skurdo rizikos lygis praėjusiais metais buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Jis sudarė 37,7 proc. ir, palyginti su 2017 metais, padidėjo 4,3 procentinio punkto.

Apie tai, kad vyresnio amžiaus arba negalią turintys žmonės susiduria su problemomis, patvirtino ir Užimtumo tarnybos atstovai. Jie teigė, kad tokiems asmenims tarnyba rengia atskirus mokymus ieškant darbo.

„Darbo turėjimas dar negarantuoja galimybės išlaikyti būstą ir patenkinti individualius poreikius“, - įsitikinusi R. Indriliūnaitė.

Anot jos, kartais tam sutrukdo turimi įsiskolinimai antstoliams, kuomet asmuo neturi galimybių lėšų kaupimui.

„Šių, vadinamųjų struktūrinių priežasčių ir individualių veiksnių - priklausomybės, santuokos ar partnerystės nutrūkimo, smurto šeimoje, našlaitystės, psichologinių priežasčių - kompleksas dažniausiai ir būna pagrindine dedamąja, susijusia su gyvenamojo būsto praradimu“, - komentavo VDU socialinių mokslų daktarė.

Benamiai - ne tik be namų

R. Indriliūnaitė sakė, kad benamystės veidai Lietuvoje - itin įvairūs. Dalies benamių, prasilenkdami su jais gatvėje, mes net neidentifikuojame.

„Nors dažnai benamiais laikome asmenis, kuriuos sutinkame gatvėje prašančius išmaldos, apsvaigusius miegančius ant suolelio ar kitose situacijose, nežinant aplinkybių juos ne visada tikslu vadinti benamiais.

Dalis šių žmonių galbūt turi namus, tačiau jiems tiesiog trūksta socialinių įgūdžių, finansinių ar kitų išteklių tinkamai pasirūpinti tiek savimi, tiek ir turimu gyvenamuoju būstu.

Kartais tam trukdo turimos priklausomybės ar negalia, senatvė. Benamystės veidų išties yra labai daug, tačiau Lietuvoje benamystė įprastai tapatinama su gyvenamosios vietos neturinčiu arba nakvynės namuose gyvenančiu asmeniu, nuošalyje paliekant įvairesnes benamystės formas ir sampratas, kurios labiau suvoktos Vakarų šalyse“, - dėstė VDU Socialinių mokslų daktarė.

Europos su benamiais žmonėmis dirbančių organizacijų federacija (FEANTSA) pabrėžia, kad skirtingose šalyse benamiais yra laikomi ir asmenys, gyvenantys nesaugiuose būstuose (perpildytuose ar nuomojantis be oficialios sutarties, laikinai pas gimines ir draugus apsigyvenę asmenys), taip pat gyvenantys laikinuose krizių centruose, pensionatuose.

Skurstanti Lietuva

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė skaičiavo, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje veikė 25 nakvynės namai su 1,1 tūkst. vietų. Juose per metus gyveno maždaug 3 tūkst. žmonių. Iš jų 32,8 procento - ilgiau nei 6 mėnesius.

„Klaipėdos miesto nakvynės namuose pernai laikinam apgyvendinimui buvo 92 vietos ir gyveno 211 žmonių, o laikinam apnakvindinimui - 88 vietos, kuriose apnakvindinti 268 žmonės. Klaipėdos rajono Gargždų nakvynės namuose buvo 15 vietų, kur apgyvendinti 24 žmonės.

Tikslus benamių skaičius nėra žinomas, nes dalis jų dėl įvairių priežasčių (gyvenimo būdo, priklausomybių ir pan.) nesinaudoja nakvynės namų paslaugomis“, - „Vakarų ekspresui“ komentavo E. Samoškaitė.

Laikinai einanti Klaipėdos nakvynės namų direktorės pareigas Indra Joniuškienė pasakojo, kad į jos vadovaujamos įstaigos duris pasibeldžia žmonės po itin sunkių gyvenimo išbandymų: skyrybų, netekčių, po atliktos bausmės įkalinimo įstaigoje.

„Būna, kad būstą praranda apgaulės atveju“, - kalbėjo ji.

„Vieni stengiasi ieškotis darbo, susitvarkyti sveikatą, kiti motyvuoti mažiau. Tai labai individualu“, - pridūrė I. Joniuškienė.

Tačiau R. Indriliūnaitė įsitikinusi - Lietuva neturi benamystės problemos sprendimo strategijos, labiausiai susitelkiama ties laikinojo prieglobsčio suteikimu benamiams asmenims, konsultacijomis, tačiau šios priemonės benamystės problemos iš esmės nesprendžia.

„Todėl nekeista, kad didžiąją benamių dalį vis tik sudaro ilgalaikiai benamiai - žmonės prisitaiko prie esamos situacijos, perima tam tikrą gyvenimo būdą ir vertybes“, - aiškino VDU socialinių mokslų daktarė.

Lietuvos statistikos departamentas liepos 26 dieną paskelbė praėjusių metų skurdo rodiklius. Pagal juos, apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, o skurdo rizikos lygis praėjusiais metais šalyje siekė 22,9 proc. ir, palyginti su 2017 m., nepasikeitė.

Skiria paramą

Kaip Lietuva kovoja su šiais neguodžiančiais skurdo rodikliais? Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams E. Samoškaitė kalbėjo, kad skurstantys asmenys gali gauti pagalbą iš valstybės.

„Pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, bet kurie nepasiturintys žmonės turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti“, - aiškino ji.

Nepasiturintieji, pageidaujantys nuomoti socialinį būstą, įrašomi į laukiančių socialinio būsto nuomos asmenų sąrašą.

„Asmenys, pageidaujantys gauti būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją, turėtų rinkoje išsinuomoti būstą ir pateikti prašymą bei registruotos nuomos sutarties kopiją Savivaldybei, kurios teritorijoje nuomojamas būstas. Kompensacija butų mokama nuo sutarties sudarymo dienos, pavyzdžiui, Klaipėdos mieste asmeniui kompensuojama 58,11 Eur per mėnesį„, - tikino E. Samoškaitė.

Darbas problemos nesprendžia

Tačiau VDU socialinių mokslų daktarė R. Indriliūnaitė čia įžvelgia problemą. „Susirask darbą“ - tokią frazę neretai išgirsta benamiai, kai prašo pinigų. Panašu, kad šis patarimas - ne toks jau ir „auksinis“.

„Žinoma, būna įvairių situacijų. Kartais žmogus ryžtasi pokyčiams, susiranda darbą, pradeda nuomotis būstą, tačiau aplinkybėms nesusiklosčius jis ar ji vėl atsiduria nakvynės namuose“, - aiškino R. Indriliūnaitė.

Ji akcentavo, kad darbo turėjimas ne visada užtikrina galimybę išlaikyti būstą ar patenkinti būtiniausius poreikius. „Kartais nemaža dalis gaunamo atlygio yra išskaičiuojama antstoliams arba lėšos tampa kliūtimi pretenduoti į valstybės remiamą socialinį būstą, kadangi vienas iš jo skyrimo kriterijų yra nustatytas maksimalus gaunamų pajamų dydis“, - paaiškino VDU socialinių mokslų daktarė.

„Socialinė parama ir asmenų užimtumas yra skirtingi dalykai, tačiau susiję, vertinti reikėtų tai, kiek gaunama piniginė socialinė parama (ar faktas, kad paramos gavėjai praranda bent dalį paramos pradėję dirbti) mažina motyvaciją įsidarbinti“, - atsakyme „Vakarų ekspresui“ konstatavo ir Užimtumo tarnybos atstovai.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.