Prieš kelias dienas teko pabuvoti Šeduvos „velnių malūne“ – taip jį vadina nuo seno liaudis. Man teko ten lankytis dar sovietmečiu. Tada dirbau Šiaulių KSV mechanizatoriumi. Taigi, buvo pradėtas asfaltuoti malūno kiemas, o aš tada dirbau plentvolio mašinistu, tai mano užduotis buvo gerai asfaltą privoluoti.

Tais metais buvo išgarsinta „Malūnininko gira“, mat sklido pasakojimai, kad dešimčiai litrų giros įpildavo 1 litrą konjako. Man teko gerti, kad gira buvo labai gardi. O ar pildavo to konjako – negaliu patvirtinti. 

Taigi, po daugelio metų atvažiavau šventiškai papietauti, mat buvo minimas labai artimo žmogaus gimtadienis. Kadangi lankytojų netrūksta, tai stalelis buvo rezervuotas. Teko lipti į trečią aukštą. Labai greitai buvo pristatyti užsakyti patiekalai ir desertai. Padavėjos jaunos ir vikrios.

Po pietų pavaikščiojome, apžiūrėjome aplinką. Tai labai patraukliai sutvarkyta aplinka, pristatyta visokių statulų. Žodžiu, labai visur puiku, bet pastebėjau vieną dalyką, kad nėra eskalatoriaus iki viršutinės salės. Labai sunku užlipti, jei kieno silpnesnė sveikatėlė. Taigi, net ir pačios padavėjos norėtų, kad atsirastų tokie laiptai, mat ir joms yra sunku iš apačios nešioti plačius padėklus su patiekalais. Tokie pastebėjimai.