Išgelbėjai vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį

Liepos 15 d., pirmadienį, Šiauliuose bus minimos Šiaulių geto likvidavimo 75-osios metinės. Vienas minėjimo renginių 15 val. įvyks šalia Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios – bus atidengta memorialinė lenta kunigui jėzuitui Jonui Borevičiui SJ. Šio kunigo ir jo bendraminčių pastangomis Antrojo Pasaulinio karo metais Šiauliuose veikė visas žydų gelbėjimo tinklas – J. Borevičiui ir jo bendražygiams pavyko išgelbėti apie 150 žydų.

Susibūrė slaptas žydų gelbėjimo komitetas

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2700 asmenų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame – ir 159-ių Lietuvos dvasininkų pavardės.

Jėzuitas kunigas J. Borevičius SJ vienas jų, tačiau šalia jo pavardės įrašyta tik tiek, kad kunigas jėzuitas gelbėjo Goldą Perienę su sūnumi Amosu.

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija yra surinkusi žymiai daugiau žinių apie žydų gelbėjimą Šiauliuose. Provincijos archyvaras Ramūnas Labanauskas pateikė informacijos apie Antrojo Pasaulinio karo metais Šiaulių rezidencijoje gyvenusių tėvų jėzuitų vykdytą žydų gelbėjimo darbą.

Rašte rašoma, kad, remiantis t. Jono Borevičiaus liudijimu kaltinamojo Antano Virkučio byloje, atsiminimais ir kitais šaltiniais bei tiriamaisiais darbais, galima teigti, kad Antrojo pasaulinio karo metais t. Jonas Borevičius ir t. Jonas Paukštys SJ vykdė intensyvų žydų gelbėjimo darbą.

J. Borevičius, būdamas Prekybos instituto kapelionu, dalyvavo ir platesniame antinaciniame pasipriešinime, ypač spaudos, informacijos srityje. 1944 m. dideliam būriui bičiulių ir studentų padėjo pabėgti į Vokietiją ir iš ten į Šveicariją.

Anot archyvaro pateiktos medžiagos, sprendžiant iš J. Borevičiaus parodymų (J. Borevičiaus SJ liudijimo teisme JAV – aut. past.), įsijungti į antinacinį pasipriešinimą jam pasiūlė vienas iš pasipriešinimo veikėjų Jonas Noreika (Jonas Norajka). Jis prašė organizuoti nedideles kunigų grupes, padėti Šiaulių geto žydams.

Šiam darbui susibūrė trijų kunigų grupė (J. Borevičius, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis ir Kužių parapijos klebonas kun. Adolfas Kleiba).

Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Darbas buvo organizuotas taip: P. Dzegoraitis slapta naktį iš geto paimdavo žmones ir atsiųsdavo juos J. Borevičiui. Jėzuitų rezidencijos priekinėje dalyje tuo metu buvo stiklinė veranda su stogu (pagal kitus šaltinius – sodo namelis, sandėliukas). Čia žydai pamiegodavo keletą valandų.

Apie trečią valandą ateidavo J. Borevičius ir nuvesdavo (ar liepdavo patiems nueiti) iki Kužių, kur klebonas kun. A. Kleiba turėjo mansardą (pastogę). Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų.

Kun. A. Kleiba rasdavo kaimuose vietos tiems žmonėms, kur juos priimdavo. Galimas dalykas, kad visi „trejetuko“ nariai – P. Dzegoraitis, J. Borevičius, A. Kleiba – priklausė slaptajam Šiaulių žydų gelbėjimo komitetui, kuriam priklausė ir tėvas Jonas Paukštys (galbūt ir komiteto steigėjas), keletas pasauliečių.

Išgelbėjo per 150 Šiaulių miesto žydų

Sprendžiant iš Juozo Pakulio (lietuvių policijos Šiauliuose vadovo) laiško J. Borevičiui, tėvas J. Borevičius, remdamasis J. Pakulio patarimu, prašęs gestapo leidimo paimti iš geto žydus darbams.

Goda Perienė (iš Kauno geto pabėgusi 1943 m. lapkričio mėn.) liudijo, kad prie jos šeimos (sūnaus Amoso) gelbėjimo prisidėjo kunigai J. Paukštys bei J. Borevičius. Į Šiaulius 1944 m. vasario mėn. ją atlydėjo jėzuitų vienuolyno patarnautojas Bronislovas Gotautas. Kaune jai buvo nurodyta, kad kritišku momentu kreiptųsi į kunigą J. Borevičių.

Per jį Goda Perienė rado kelią pas Jasiukaitienę, agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė žydų gelbėjimo centrą. Tėvai jėzuitai turėjo ryšius su žinoma žydų gelbėtoja S. Binkienė, gyvenusia Kaune.

Pavyzdžiui, S. Binkienė pasirūpino, kad vieno inžinieriaus – architekto žmona su sūnumi, S. Binkienės išgelbėta iš Kauno geto, slapta būtų nugabenta pas tėvus jėzuitus Šiauliuose.

Tėvas J. Borevičius moterį su vaiku atsiuntė p. Jasaitienei. J. Paukštys mokytoją Ronę Rozontelienę, perrengtą vienuolės rūbais, vedžiojo po Žemaitiją ir rinko iš žmonių maistą gete buvusiems žydams. Išgelbėtus iš geto žydus nuvesdavo pas ūkininkus.

„T. J. Paukštys kartu su t. J. Borevičiumi ir kitais žydų gelbėjimo komiteto nariais išgelbėjo per 150 Šiaulių miesto žydų“, – rašoma archyvaro R. Labanausko rašte.

Memorialinė lenta atidengiama ypatinga proga

Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kunigai rašė raštus Šiaulių valdžiai, ragindami įamžinti J. Borevičiaus SJ atminimą mieste. Dabartiniam bažnyčios rektoriui, kunigui Stasiui Kazėnui SJ, vėl pajudinusiam įamžinimo būtinybę, belieka džiaugtis – susibūrus bendraminčių grupei – architektei Rasai Budrytei inicijavus memorialinės lentos gamybą, o dizaineriui Dariui Auguliui ją pagaminus – pirmadienį, liepos 15 d., 15 val., įvyks šios lentos Jonui Borevičiui SJ atminti, atidengimas.

Memorialinė lenta atidengiama ypatinga proga: Šiaulių žydams minint Šiaulių geto likvidavimo 75-ąsias metines, o Lietuvos jėzuitams šiemet minint 450-ies metų misijos šalyje jubiliejų. Po jėzuito kunigo pagerbimo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vyks koncertas – koncertuos iš Izraelio atvykęs orkestras.

„Dievas davė jam ilgą amžių už tai, kad jis išgelbėjo visą pasaulį. Nes jei išgelbėji vieną gyvybę, išgelbėji visą pasaulį“, – sako S. Kazėnas, iš J. Borevičiaus amžininkų savo ausimis girdėjęs, kaip bažnyčios teritorijoje vyko žydų gelbėjimas.

Pasak S. Kazėno, bažnyčios teritorijoje buvo žydų perdavimo punktas. Vieni žmonės atvesdavo žydus, kiti išvesdavo. Vieni kitų jie net nepažinojo.

„Reikėdavo ir dokumentus jiems parūpinti, surasti, kas išvestus žmones priims. Juk nebuvo pakankama juos išvesti iš Šiaulių į kokį kaimą. Reikėjo surasti, kas juos priims. Čia buvo visas tinklas sukurtas“, – sako kunigas.

Tėvui Stasiui apie žydų gelbėjimą pasakojo diakonas Vincentas Biekša SJ. „J. Borevičius, čia dirbęs 1942–1944 m., labai gerai kalbėjo vokiškai, tad lankydavo vokiečių karininkus. Prieš eidamas pas juos išgerdavo tiršto lajaus, kad šis padengtų skrandžio sieneles ir jo nepaveiktų išgertas alkoholis. Kunigas gerdavo lygiai kartu su karininkais, o kai šie apgirsdavo ir išprašydavo jam atiduoti kelis žydus“, – sako jis.

Atostogaudavo pas išgelbėtąjį Amosą Šveicarijoje

Tėvas J. Borevičius atsiminimų apie savo veiklą Šiauliuose nepaliko. Tačiau jis turi giminių, su kuriais bendravo, kai emigravo į JAV.

Iš Alytaus kilusio Jono Borevičiaus SJ giminė skaičiuoja pusantro šimto metų. Memorialinės lentos atidarymo iškilmėse dalyvausiantis J. Borevičiaus sūnėnas Mečislovas Borevičius 1985-aisiais buvo susitikęs su dėde, kai šis čia lankėsi su lietuvių išeivių grupe.

„Dėdė, atvykęs į Lietuvą, buvo susirgęs. Klinikose praleido dvi savaites, o tada gavau leidimą atsivežti jį į Alytų. Jis pakrikštijo mano sūnų savo vardu – Jonu. Pora savaičių ir pabendravome“, – sako alytiškis.

Mečislovas pasakoja, kad Borevičių giminės šaknys siekia net XVI a. ir turi bajoriško kraujo. Tarpukariu giminė gerai gyveno, turėjo daug žemių, dvarų, vaikus išleido į mokslus, universitetus. Kunigas Jonas turėjo tris seseris ir du brolius. Sesers Jadvygos vaikai, baigę universitetus, 1948–1950-aisiais padėjo galvas miškuose. Kariavo kartu su Vanagu, kitais garsiais partizanų vadais. O kitos dvi išsilavinusios Jono seserys tapo vienuolėmis.

„Bet ne tik dėdė Jonas baigė mokslus, kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis. Mano tėvas, Jono brolis, buvo mokytojas, o senelis valdė šeimos žemes prie Alytaus, apmokėjo vaikų mokslus. Borevičių namai buvo pačiame Alytaus centre, kuriame kelios šeimos buvo lietuvių, o visos kitos – žydų. Visi gražiai sutardavo, susikalbėdavo. Karo pradžioje, atėjus rusams, Jonui buvo pasiūlyta dėstyti kažkokiame Maskvos universitete, žodžiu, visi bendradarbiavimai. Bet jis po tokių pokalbių suprato, kas jo laukia ir išnyko iš Alytaus“, – pasakoja Mečislovas.

Kunigo sūnėnas sako, kad Jono gelbėjimas žydų Šiauliuose – ne vienintelis giminės poelgis. Netoli jų namų Alytuje taip pat buvo žydų getas. „Tikrai žinau, kad daugelis mano giminių atnešdavo žydams valgyti, santykiai išliko geri iki paskutinės jų gyvenimo dienos. JAV gyvenantys žydai Borevičiaus pavardę visada atsimena, taria ją su didele pagarba“, – prisimena pašnekovas.

Mečislovas patvirtino girdėjęs iš paties dėdės Jono prisiminimą, kad lajų šis tikrai gerdavo, kad nenusigertų kartu su vokiečių karininkais. Kunigas taip pat yra pasakojęs, kad sunkiausia būdavo surasti žmonių, kurie priimdavo, paslėpdavo išgelbėtuosius žydus savo namuose.

„Esu gavęs kelis atvirukus iš Šveicarijos. Dėdė juos siuntė, kai atostogaudavo pas išgelbėtąjį Amosą. Jie draugavo iki pat Jono mirties“, – sako Mečislovas.

Įdomi detalė ta, kad kai J. Borevičius važiavo iš sovietinės Lietuvos į JAV, kelionė buvo su nakvyne Maskvoje. Ten dingo visos nuotraukos – Mečislovo sūnaus krikštynų, akimirkų, svečiuojantis Alytuje ir kt.

Lietuvai tapus nepriklausoma J. Borevičius SJ buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Jono Borevičiaus SJ biografija

Jonas Borevičius SJ gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Alytuje, mirė 1989 m. rugpjūčio 23 d. Čikagoje, JAV.

1925 metais jis baigė Alytaus gimnaziją ir įstojo į jėzuitų ordiną. Devyniolikmetis būsimasis tėvas buvo išsiųstas studijoms į Valkenburgą Olandijoje. Čia studijavo filosofiją, o žinių bagažą iš socialinių mokslų srities papildė Vokietijos ir Belgijos universitetuose.

Baigęs filosofijos studijas jaunas akademikas pasiunčiamas į Taliną dirbti Estijos arkivyskupo sekretoriumi. Ten įsteigė jaunimo auklėjimo institutą ir jam vadovavo, kartu mokytojavo rusų kolegijoje. Čia bedirbdamas estiškai parašė dramą „Kalėdų garsai“, kuri buvo pastatyta scenoje.

Iš Talino grįžo į Valkenburgą Olandijoje studijuoti teologiją. Kunigu įšventintas 1937 m. birželio 24 d. Valkenburge.

Jaunas vienuolis jėzuitas grįžo į jau neramią Lietuvą ir įsijungė į sielovados darbą. Būdamas geras ir įtaigus pamokslininkas skelbė Dievo žodį rekolekcijose moksleiviams ir studentams.

Naciams okupavus Lietuvą J. Borevičius pakviečiamas dirbti Šiaulių Prekybos instituto studentų kapelionu ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Žydų naikinimo dienomis aktyviai įsijungė į pogrindžio veiklą ir žydų gelbėjimo darbą.

Artinantis rusų armijai tėvas per Vokietiją 1945 m. slapta pasiekė Šveicariją, kur iškart laikė pamaldas tūkstantinei pabėgėlių miniai.

Gyvendamas Šveicarijoje buvo lietuvių kapelionas, lietuvių tremtinių komiteto pirmininkas. Nesimatant grįžimo į laisvą Lietuvą ir jėzuitų ordino generolui patarus neišsisklaidyti, būti naudingais išeivijos lietuviams, buvo apsispręsta laikinai kurtis Jungtinėse Amerikos Valstijose.

JAV J. Borevičius apaštalavo tarp emigrantų, talkino lietuviškų parapijų klebonams, rūpinosi organizacijų dvasiniais reikalais ir kt.

Klebonavo Montrealio Aušros Vartų parapijoje. 1965 m. vyko į Australiją ir čia vedė pirmąsias misijas, aplankydamas kiekvieną lietuvių telkinį. Nepamiršo priminti apie tėvynėje persekiojamus lietuvius ir prašė juos remti moraliai ir materialiai.

J. Borevičius buvo ir skautas – dalyvavo skautiškoje veikloje, būdamas dvasios vadu ir organizuodamas stovyklas. Čikagoje įsteigė Jaunimo centrą, kuriame tilpo lituanistinės mokyklos, M. K. Čiurlionio galerija, Pasaulio lietuvių ir muzikologijos archyvai, Laisvės kovų muziejus, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, vyko susirinkimai, tautinių šokių ir chorų repeticijos, skautų užsiėmimai, ateitininkų sueigos, vakaronės, vestuvės, krikštynos, pramoginiai renginiai.

Už nuopelnus ateitininkams, skautams ir šauliams yra pažymėtas garbės ženklais. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, vadovavo lietuviškoms radijo valandėlėms.