Išgąsdinti žmogų lengviau nei prajuokinti

„Rašytoju vadintis dar anksti“, – sako atlikėjas Aleksandras Makejevas, o vietoje gitaros, su kuria paprastai nesiskiria, rankose laiko knygą. Ant jos viršelio šviečia lietuviškos trispalvės motyvais išmarginta antraštė „Švediškas gimtadienis“. Tai – debiutinė, bet ne pirmoji A. Makejevo knyga. Atlikėjas atviras: laiko rašyti atsirado tada, kai gydytojai uždraudė vartoti alkoholį.

Muzika – literatūrai iš paskos

Žinia, kad A. Makejevas išleido knygą, gerokai nustebino jo gerbėjus. „Teko iš žmonių išgirsti klausimą, nejaugi aš pats ją parašiau? Juk daug kas kreipiasi į profesionalų rašytoją, o paskui tiesiog savo vardą ir pavardę uždeda. Tad noriu prisipažinti: knygą parašiau aš pats“, – šypteli A. Makejevas.

Pasirodo, rašymas nėra toks netikėtas posūkis atlikėjo gyvenime: literatūra jis susidomėjo kur kas anksčiau nei muzika. „Gitarą brazdinti pradėjau trylikos, o dar po poros metų supratau, kad yra akordai. Literatūra atsirado daug anksčiau. Prisimenu, iš pradžių man pasakas skaitydavo mama, paskui jas skaičiau pats. Iš pasakų patraukiau į fantastiką, nuotykius, tada atsirado rimtesnė literatūra. Ir dabar skaitau daug. Man atrodo, jeigu nori skaityti, laiko visada atrasi. Galų gale yra audioknygos. Bet man to nereikia, aš iš tų senamadiškų žmonių, kurie nori į rankas paimti knygą“, – sako A. Makejevas.

Per vienerius metus – ir autobiografija, ir pasaka

Jaunystėje atlikėjas ne tik skaitė, bet ir ėmėsi rašytojo plunksnos. „Kai man buvo maždaug 20 metų, parašiau pirmuosius savo kūrinius – net į konkursą siunčiau. Bet tuomet viskas kažkaip užsimetė“, – prisimena A. Makejevas, kuris Lietuvoje, visų pirma, išgarsėjo ne kaip rašytojas, o kaip dainų autorius ir atlikėjas.

Per savo karjerą A. Makejevas sukūrė tekstus ir muziką daugiau nei 200 dainų. Konkretaus skaičiaus jis pasakyti negali – prasitaria, kad parašęs 150-ąją dainą tiesiog nustojo skaičiuoti.

Tiesa, dabar dainos nebesikaupia taip greitai kaip jaunystėje, užtat rašant
A. Makejevui netrūksta produktyvumo. Štai „Švediškas gimtadienis“ atsirado per keturis praėjusių metų mėnesius. Ir tai dar ne viskas. „Praėję metai man buvo dosnūs – parašiau tris knygas: „Švedišką gimtadienį“, trigubai storesnį autobiografinį romaną ir pasaką apie mažo berniuko nuotykius“, – sako A. Makejevas, šiais metais įpusėjęs ir ketvirtąją knygą.

„Rašyk kaip Makejevas“

Paklaustas, ar knygų puslapiuose sugula tos mintys, kurios nesutelpa į trumpus dainų tekstų rėmus, atlikėjas purto galvą. „Neslėpsiu, visi rašymai, visos knygos prasidėjo tada, kai gydytojai man uždraudė vartoti alkoholį ir atsirado daug laisvo laiko. Tada pasipylė nedidelės humoreskos, o paskui pagalvojau: kodėl gi linksmai nepapasakojus apie savo linksmą gyvenimą?“ – prisimena
A. Makejevas.

Žodį „linksmas“ atlikėjas tiek kartų taria ne be reikalo. „Žinote, man didžiausią įspūdį paliko tie rašytojai, kurie sugebėdavo prajuokinti. Manau, tai nėra lengva. Pavyzdžiui, gąsdinti yra žymiai lengviau. O kad žmogus nusišypsotų skaitydamas, reikia dar ir pasistengti“, – įsitikinęs
A. Makejevas.

Kaip pavyzdį jis pateikia Juozo Erlicko kūrybą, tačiau konkuruoti su šiuo humoristinės literatūros grandu neketina. „Kai buvau 15–16 metų, turėjau daug draugų poetų. Vyresnių. Rodydavau jiems savo dainas, prašydavau patarimo, o jie man vis aiškindavo: „Makejevai, nerašyk kaip tas ar anas – rašyk kaip Makejevas, ieškok savo stiliaus!“ – sako atlikėjas.

Todėl nei į J. Erlicką, nei į kitus autorius lygiuotis jis neketina. Tiesa, prisipažįsta norėjęs, kad jo tekstą būtų skaityti taip pat lengva kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“.

Pasigedo „s“ raidės

Nors A. Makejevo knygos gimė prisimenant linksmus savo nuotykius ir žvelgiant į Trakų pilies bokštus – čia atlikėjas gimė, augo ir dabar gyvena, išleisti knygą – ne itin romantiška užduotis. „Pusę metų susirašinėjau su leidyklomis – nė viena nepasirašė. Gaudavau atsakymus, kad tekstas geras, bet per daug vyriškas, o pas mus Lietuvoje skaito tik moterys, vyrai – ne“, – nelengvą pradžią prisimena A. Makejevas.

Tiesa, išgirdęs ne vieną ir ne du neigiamus atsakymus, jis rankų nenuleido – kreipėsi į draugus, kurių gretose atsirado ir rėmėjas. Tuomet beliko knygą išleisti.

„Redaktorė, korektorė atliko juodą sunkų darbą. Nors kai skaitinėjau savo knygą po visų redakcijų, radau tris klaidas – matote, esu visiškas pedantas. Aišku, jos nėra baisios. Dviejose vietose pasikartoja žodis ir trūksta „s“ raidės. Kai pasakiau tai žmonėms, kurie yra išleidę daugiau knygų, jie tik nusijuokė: pasirodo, čia dar labai gerai“, – pokalbį užbaigia
A. Makejevas.

„Ant Šiaulės“

Po viešnagės Šiauliuose A. Makejevas savo feisbuko paskyroje šmaikščiai pasidalijo įspūdžiais, kaip jį priėmė Šiaulių skaitytojai:

– Buvau ant Šiaulės, bandžiau savo knygą pristatyti ir skaitytojus sudomint. Ale anie gudrūs kap velniai ir įtarūs.

– Ką čia parašei? – klausė. – Apie kokį čia dar gimtadienį? Apie tavo?

– Ne, – sakiau. – Čia tokia juokinga istorija, paskaitykit – sužinosit.

– Rašo dabar vis, kas netingi, rašo, – pasakė viena moteriškė. – Vat Balzakas ir Petkevičius tai rašė! Ašaros riedėjo skaitant... O tu mane sugraudinsi su savo knyga?

– Kad nelabai, – teisinuosi. – Aš norėjau, kad jums linksma būtų...

– Tai gal tu bent totorius? Toks juodas visas, – toliau kamantinėja mane moteriškė. – Gal sakmę kokią gali parašyti kaip suomiai? Bo nėra ant Lietuvos sakmių, nesupranta mūsų suomiai, visai nesupranta, net profesoriai.

– Nerašau aš sakmių, nemoku, – sakiau liūdnai. – Ir ne totorius aš.

– O dar iš Trakų, – nusivylė moteriškė. – Ir ne totorius.

Tik ji atstojo, tuoj toks apsukrus vyrukas prilipo.

– Aš šiaip į biblioteką patefono ateinu klausyti, – pasakė. – Bet kad jau tu su savo knyga išdygai, tai klausyk – man Algimantas Čekuolis taip pasakė: reikia tris sakinius iš knygos paimti, iš pradžios, vidurio ir galo, jeigu tie sakiniai patiks, tai verta knygą skaityti... Aš dabar tik taip knygas renkuosi. Na, duokš tris sakinius, įvertinsim.

Daviau, bet netiko. Dar kai kas pavartė mano knygą, galvom palingavo ir išsiskirstė, o aš likau nieko nepešęs, Saulės miesto skaitytojų nesužavėjęs. O ta moteriškė, kuri kamantinėjo, man patarimą davė:

– Tu istorines knygas rašyk, o ne juokingas, tada skaitysiu... Ir sakmes kurk...

Grįžau „ant Trakų“ ir nusprendžiau – rašysiu sakmę totorišką apie Balzaką, kad suomiai pagaliau mus suprastų (šypsosi).