Išdavystės fenomenas Lietuvos partizaniniame kare (1944-1953 m.)

Šiauliai

https://rezinate.wordpress.com/2012/10/30/betrayal/

Artūras ŠinkevičiusŠaltinis: Etaplius.lt

53935

Šiemet, 2018 metais, visa Lietuva mini vieno iš žinomiausiųjų Lietuvos partizaninio karo veikėjų ‒ Adolfo Ramanausko-Vanago ‒ šimtąsias gimimo metines. Kitąmet, 2019 metais, sukanka dar viena apvali data ‒ partizanų vado bei Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 110 gimimo metinės. Šis partizanas 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas Sovietų Sąjungos okupacijos metais.

Šiuos minėtuosius partizanus vienija daug bendrų dalykų. Vienas tokių ‒ išdavystė. Abu jie savo laiku buvo išduoti buvusių bendražygių ir taip pateko į raudonojo priešo nagus.

Lietuvos partizaninio karo metu išdavystė toli gražu nebuvo retas reiškinys. Kas yra išdavystė? Paprastai tariant, tai yra sąmoningas pažado arba priesaikos sulaužymas. Pasaulio religijose išdavystė yra laikoma viena didžiausių nuodėmių, už kurią, atsižvelgiant į kontekstą, teisę, aplinkybes ir pan., gali būti taikoma mirties bausmė.

Sovietų Sąjungai pakartotinai okupavus Lietuvos teritoriją, tokios struktūros kaip Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB), siekdamos išaiškinti ir sunaikinti šalyje veikusį partizanų tinklą, į pagalbą pasitelkdavo agentus. Didelį vaidmenį likviduojant partizanus atliko agentai-smogikai, kuriems pradžią Lietuvoje davė 1946 m. gegužės mėn. į Lietuvą iš Ukrainos atvykęs majoras Aleksejus Sokolovas, ėmęsis organizuoti specialiąsias grupes šalyje. Pirmieji jo kurti smogikų būriai dideliu profesionalumu nepasižymėjo, todėl, laikui bėgant, majoras suprato, jog norint, kad smogikai neišsiduotų, būtina jų būrius kurti iš buvusių partizanų, gerai pažinojusių vietines apylinkes bei kitus partizanus. Tokie agentai-smogikai puikiai pažinotų partizanų pasaulį iš vidaus, jų silpnąsias puses, pažeidžiamiausias vietas ir pan. O tokio bei panašaus pobūdžio informacija sovietinėms jėgos struktūroms, siekusioms sunaikinti partizaninį pogrindį, buvo aukso vertės. Kartą Aleksejus Sokolovas yra sakęs, kad organizuoti specialiąsias grupes iš naikintojų bataliono karių (stribų) ‒ tai tas pats, kaip „<...> valstietį nuo arklo iš lauko pasiųsti žvejoti jūron. Kaip valstiečiui reiks priprasti prie jūros, taip naikintojų bataliono kareiviui ‒ prie bendravimo su banditais“.

Kas paskatindavo tokius asmenis atsigręžti prieš buvusius ginklo brolius, juos išduoti? Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikėtų kiekvieną agentą-smogiką nagrinėti kaip individualybę. Iš tiesų ‒ kad ir kaip banaliai beskambėtų ‒ kiekvienas toks žmogus, kuris pasirinkdavo išdavystės kelią, kurio parodymai neretai lemdavo keliasdešimties ar kelių šimtų partizanų žūtį, buvo savita individualybė, turinti savo aplinką. Tai buvo asmuo su savomis baimėmis, savais įsitikinimais, jų nepalaužiamumu bei pasaulėžiūra.

Galima teigti, jog tokioms išdavystėms neretai paskatindavo dvasinės stiprybės stoka (kaip yra teigęs XVII a. prancūzų rašytojas Fransua de Larošefuko (François de La Rochefoucauld) ‒ išduodama dažniausiai ne iš anksto apgalvojus, o dėl silpno charakterio), baimė dėl savo artimųjų gerovės, baimė dėl fizinio susidorojimo (kankinimų), mintys apie beprasmę kovą ir pan. O kartais tai būdavo paprasčiausios lengvesnio, sotesnio, ramesnio gyvenimo paieškos, kadangi partizano buitis, kasdienės, antisanitarinės sąlygos miške, kuriame, kaip yra rašęs Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris ‒ „<...> be vargo, šalčio, alkio bei skurdo nieko daugiau nebuvo“, sugebėdavo gan greitai palaužti silpnesnės valios žmogų. Sovietinių jėgos struktūrų darbuotojai, verbuodami būsimuosius agentus, mokėdavo gražiai pašnekėti, siūlydami savoms verbavimo aukoms geresnę ateitį, finansinį stabilumą ir pan. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas apie savo gyvenimo sąlygas bunkeryje yra rašęs: „<...> sename bunkeryje, kuriame laikinai gyvenom, buvo nepaprastai tvanku, kaip tikram pragare. Bunkerėlis nedidelis, o gyvenom jame septyniese. Vietos nėra nei apsisukti. Pilna purvo ir blusų. Blusos kelias dienas neleido man užmigti. Paskui apsipratau ‒ nuovargis nugalėjo ir miegojau kaip užmuštas. Net imi galvoti, ar gali būti kas blogesnio pragare“.

Kai kada link išdavystės einama palaipsniui, kuomet bendraujant su žmogumi, jam yra jaučiama vis didesnė pagieža, vis didesnis pavydas. Tačiau toli gražu ne visuomet pavydas gali tapti išdavystės priežastimi. Kalbant apie partizaninio karo kontekstą, daugeliui sovietinių jėgos struktūrų sučiuptų partizanų, ryšininkų būdavo „atveriamos akys“ ir įteigiama, jog jie palaiko ne tą pusę, jog būtina nusiginkluoti ir paskatinti tą padaryti kitus, jog nėra jokios būtinybės slapstytis, bandyta parodyti, jog suimtasis pasirinko teisingą kelią išdavęs buvusius draugus ‒ sovietinė valdžią tą vertina ir yra pasiruošusi „nurašyti“ suimtojo nuklydimus, jei šis bendradarbiaus. Kuomet miestuose vykdavo paradai bei mitingai, verbuojamiesiems būdavo aiškinama, jog taip sovietinė liaudis palaiko komunistų partiją, ja pasitiki.

Partizanų vadovybė puikiai žinojo, jog išdavikų gali pasitaikyti ne tik tarp partizanų, tačiau ir tarp paprastų vietinių gyventojų. Nujausdami, jog vienas ar kitas gyventojas pernelyg glaudžiai bendradarbiauja su SSRS jėgos struktūromis, partizanai kelissyk jį perspėdavo. Paskutinis įspėjimas skambėdavo taip: „LK-jai (Laisvės Kovotojai ‒ aut. past.) partizanai, siekdami savo tautai laisvės ir nepriklausomybės, vedantieji žūtbūtinę kovą su okupantais ir jiems parsidavusiais asmenimis įspėja tamstą, kad laiku atsisakytumėte savo vedamos kenkiančios bei pragaištingos veiklos prieš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Praeityje galėjote matyti pavyzdžių, kai kenksmingi asmenys, užsiėmę šnipinėjimu, skundimusi ir kitais niekšingais darbais, buvo perduoti Karo Lauko Teismui ir nubausti mirtimi. Tautos išdavike, tūkstančiai kapų kalba žuvusiųjų už Tėvynės laisvę lūpomis: „Lietuvi, būk tuo, kuo esi gimęs. Neparduok savo tėvų žemės už grašius pavergėjui“ ‒ gerai pagalvok, ką darai. Kadangi šis įspėjimas yra paskutinis, tai, jei negrįšite prie bendro tautos kamieno, bandydamas toliau tęsti kenksmingą darbą, būsite perduotas Karo Lauko Teismui“.

Istorikas Arvydas Anušauskas, nagrinėdamas Juozo Albino Markulio-Ąžuolo, Noreikos veiklą bei asmenybę teigė, jog tam tikrą įtaką šio, bene geriausiai žinomo lietuvių agento-smogiko elgesiui galėjo padaryti jaunystėje patirtos patyčios. Ši, Pitsburge gimusi asmenybė, buvo viena tų, kuri viešai niekuomet nerodė jokio gailesčio dėl to, jog išduoda ginkluotojo pogrindžio dalyvius. Juozas Albinas Markulis-Ąžuolas, Noreika manė darąs gerą darbą ir vedantis paklydėlius į teisingą kelią. Jis yra teigęs, jog dėl to nejaučiąs jokio sąžinės graužimo, „<...> jokios kaltės prieš Tėvynę, tautiečius...“. Panašiai matyt galvojo ir kitas, nemažai partizanų (maždaug 50) išdavęs asmuo ‒ lietuvių kilmės kunigas Juozas Bulka. Jis kaltintas buvęs NKVD agentu ir prisidėjęs prie partizanų naikinimo. Iki pat mirties jis neprisipažino padaręs kažką nusikalstamo. Bet, galbūt sąžinės bei vidinio balso graužiamas, išvykęs kunigauti į Baltarusijos Mosaro kaimelį, ten, savo parapijoje sukūrė tam tikrą blaivybės kampelį, protino vietinius gyventojus apie alkoholio žalą, savo lėšomis puoselėjo aplinką ir pan. Už šiuos savo darbus Juozas Bulka šalies prezidento Aleksandro Lukašenkos (Александр Григорьевич Лукашенко) 2006 m. buvo apdovanotas Pranciškaus Skorinos medaliu ir premija „Už dvasinį atgimimą“ („За духовное возрождение“).

Patį aukščiausią lygį išdavystės fenomenas pasiekia jau partizaniniam karui Lietuvoje einant į pabaigą ‒ 1952 m. Tais metais, verbuojant naujus agentus-smogikus, kuriais tapo suimti partizanai, sunaikinti Šiaurės Rytų Lietuvos srities, Vytauto ir Vyčio apygardų Tigro, Liūto, Žaliosios, Gedimino ir Didžiosios Kovos rinktinių ir tėvūnijų štabai. Vietoje jų agentai sukuria daug fiktyvių štabų, rašo laiškus partizanams, kviečia juos susitikti ir pan. Tarp miškuose likusių partizanų sustiprėja nepasitikėjimo jausmas, kuomet nežinai, ar prieš tave stovintis „miško brolis“ jau yra pasirinkęs išdaviko kelią. Partizanų, pasirinkusių išdavystės kelią, aukomis, kaip jau buvo minėta, tapo ir Jonas Žemaitis-Vytautas (išduotas agento Prano Narbuto-Rolando, slapyvardžiu Vaidila) bei Adolfas Ramanauskas-Vanagas (išduotas agento Antano Urbono, slapyvardžiu Žinomas).

Apibendrinant galima teigti, jog išdavystė nėra pateisinama. Lietuvos partizaninio karo metu minėtasis reiškinys buvo vienas pagrindinių elementų, ne visuomet leidusių partizanams besąlygiškai pasitikėti vienas kitu, kovoti petys į petį. Galima tik nuspėti ar žmogus, pasirengęs išduoti savo artimą, pažįstamus, kovos draugus, pateisina tokį savo poelgį. Tuo metu žmoguje turėtų virti tikra vidinė kova: iš vienos pusės galbūt jis bando save nuteikti, jog tai nėra išdavystė, tai yra paprasčiausias sukilimas prieš neteisybę; tačiau iš kitos pusės vidinis balsas jam gali kuždėti, jog jokiu būdu negalima išduoti žmogaus, kuris tavimi pasitiki.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt