PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Karas Ukrainoje2022 m. Kovo 2 d. 00:51

Iš karo dienoraščio. Šešta diena

Pasaulis

Oksanos Semionovos nuotr. Dnipras (Ukraina)

Etaplius.lt BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


206854

Ukrainos Dnipro mieste gyvenanti verslo trenerė Oksana rašo karo dienoraštį. Nusprendusi niekur nesitraukti gerokai ištuštėjusiame mieste šeima gyvena pagal pavojaus sirenų signalą, kuris kas 2-3 valandas verčia juos bėgti slėptis į rūsį. Moteris dalinasi pasikeitusia kasdienos realybe.

„Du gyvenimai. Aš tai taip pavadinčiau. Pabudau. Įsiklausiau. Tylu. Padėkojau Dievui, kad naktį sirenos neprikėlė. Tai iš naujo gyvenimo. Padariau mankštą. Tai iš praėjusio gyvenimo.

Mamai reikėjo nueiti namo, nes pamiršo kai kuriuos svarbius daiktus. Vieną išleisti bijojau. Išsiunčiau su ja savo paauglį sūnų. Pakeliui įsijungė sirena. Radau buvusios kolegės, gyvenančios pusiaukelėje, telefoną. Prisiskambinau. Ji įleido į laiptinę pralaukti. Dėkinga. Nusigavo".

 

Oksanos Semionovos nuotr. Dnipras, Ukraina

Laiptinėse atidaryti ir paskubom išvalyti rūsiai atlieka slėptuvės funkciją, bet ilgam buvimui, pasak O. Semionovos, jie nėra pritaikyti. Todėl miestas beveik ištuštėjo. Daug žmonių išvyko į užmiestį. Sumažėjo ir mašinų. Bet daugelis jų papuoštos Ukrainos vėliavomis. Sveikinasi signalais.

„Ėjome apsipirkti su vyru į parduotuvę. Mes taip darydavome ir praeitame gyvenime. Lentynos beveik tuščios. Vandens yra. Atvežė vištienos. Tai priminė tolimus sovietinius laikus: visi praneša draugams ir giminėms. Žmonės išlieka žmonėmis. Kaip ir anksčiau. Gal net labiau.

Labai pakilo žmonių dvasia. Visi kažkaip susitelkė, šypsosi ir palaiko vienas kitą. Atsidarė daug savanorių centrų. Prie kraujo banko žmonės stovi 2 valandas eilėje kraują priduoti. Toks susitelkimas – tai nauja ir netikėta“.

Oksanos Semionovos nuotr. Dnipras, Ukraina

„Grįžom namo. Gera draugė Feisbuke parašė, kad mūšiuose prie Marijupolio žuvo jos 21 metų sūnus. Raudojau visą valandą. Vyras pasakė, kad reikėtų priprasti neapverkti kiekvieno atskirai. Bandau pratintis prie naujos realybės.

Dvi dienas mano draugas iš Gostomelio, netoli Kijevo, nesusisiekė. Anksčiau siuntė vaizdo įrašą su prie namų sprogusia rusų technika ir sudegusiais kūnais. Paskambino! Tiesiog skraidžiau – gyvas ir jis, ir žmona, ir sūnus. Per sprogimą žuvo jų kaimynas. Jie negalėjo jo palaidoti, paliko namuose, nes bėgo į Irpiną. Ačiū Dievui“.

„Namo grįžo mano mama ir sūnus. Mano vyrai nori vakarienės. Taip pat kaip ir ankstesniame gyvenime.

Susirinko. Aš padengiau stalą. Patiekiau raudonų ikrų, kuriuos laikiau šventėms. Šventė, žinoma, - tai dalykas iš praeities. Valgom. Nespėjom pabaigti. Sirena. Sėdime koridoriuje. Rašau šį įrašą. Dabar šioje naujoje realybėje yra laiko rašyti. Dėl pavojaus sėdime dažnai ir ilgai. Panašu, diena baigiasi. 6-oji „naujojo“ gyvenimo diena. Duos Dievas - rytoj vėl parašysiu. Tegul ir kaukiant sirenoms“.