Iš naujo atrastas Vaižgantas

Šių metų birželio 26 d. Kupiškio etnografijos muziejus surengė tarptautinės konferencijos „Vaižgantas - vaikščiojanti ir spinduliuojanti Aukštaitija" antrąją dalį.

2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų. Pirmojoje konferencijos dalyje, skirtoje lietuvių kalbos dienoms paminėti, Kupiškio Kultūros centre buvo susirinkę daugiau kaip 70 šio kunigo, rašytojo, pedagogo mylėtojų. Pranešimus skaitė ir istorine medžiaga dalinosi 7 pranešėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir svečiai iš kaimyninės Latvijos.

Antrajai konferencijos daliai šios iškilios epochos asmenybės gerbėjai rinkosi mažojoje kultūros sostinėje Adomynėje. Ir ne atsitiktinai. Adomynė 2019 metais yra mažoji kultūros sostinė Panevėžio apskrityje, yra visai šalia Juozo Tumo gimtinės Maleišių kaimo Anykščių rajone. Čia liepos mėnuo skirtas Vaižgantui: čia vyko respublikinis karpytojų pleneras „Vaižganto gyvenimo keliu“, Vaižganto skaitymai. Adomynės dvaro erdvėse eksponuojama paroda iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Kupiškio etnografijos muziejaus fondų „Vaižgantas – epochos kultūros ženklas“.

Konferenciją savo šiltu pranešimu „Vaižgantas ir gimtinė“ pradėjo Svėdasų krašto Vaižganto muziejaus kraštotyrininkas Vytautas Bagdonas, kuris trumpai papasakojo apie kūrėjo gyvenimo ir kūrybos įprasminimą gimtinėje, pristatė Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ išleistas knygas „Tumų Juozuko vaikystės pasaka“, „Nusilenkime Vaižganto žemei“, „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“.

Šiaulių universiteto docentės daktarės Rūtos Kazlauskaitės pranešimo „Vaižganto kūrybos kalbos ypatumai“ klausytojai laukė su nekantrumu – lektorė labai rimtą temą sugebėjo pateikti žaismingai ir labai įdomiai bet kokiam klausytojui, ne tik kalbininkui.

Muziejininkas, kraštotyrininkas, tikras Anykščių enciklopedininkas, senas „Anykštos“ bendradarbis, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, internetinių puslapių kūrėjas, geras dailininkas, parodų organizatorius, Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medalio kavalierius, įvairių kultūros premijų laureatas, istorinės atminties žygių pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis organizatorius, bažnytinių procesijų dalyvis, o jei reikia – laidotuvių giesmininkas ir kryžiaus nešėjas Raimondas Guobis pristatė pranešimą „Svajonių Lietuvos vizijos Vaižganto kūryboje“. Pagrindinis akcentas jame buvo Vaižganto teiginys, kad „Tėvynėje telpa visas pasaulis“, pasididžiavimas tuo, kad jis esąs paprastų žmonių vaikas, teigiantis, kad visa, ką parašęs, yra girdėjęs ir išgyvenęs tėviškėje.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė pristatė eksponuojamą parodą „Vaižgantas – epochos kultūros ženklas“. Daugelis joje eksponuojamų nuotraukų yra pažįstamos ir matytos, atspindi įamžintas šios iškilios asmenybės gyvenimo akimirkas, pristatomi dokumentų, apdovanojimų, asmeninių daiktų atvaizdai.

Antrojoje – baigiamojoje – konferencijos dalyje visus pakiliai nuteikė literatūrinė - muzikinė kompozicija „Grožybė Lietuvos“ su Virginijos Kochanskytės skaitymais, Editos Zizaitės grojimu ir Giedrės Zeicaitės dainavimu. Nepaliko abejingų išraiškingai perteikti Vaižganto „Laiškai Klimams“, kuriuose akcentuojamos pačios didžiausios, Vaižganto nuomone, vertybės: meilė, atsidavimas šeimai, dvasinis grožis. Kadangi šiemet minime ir kompozitoriaus J. Naujalio, kuriam didžiausia vertybė irgi buvo Lietuva, 150 metų jubiliejų, raiškųjį žodį puikiai papildė dainininkės Giedrės Zeicaitės atliekamos kompozitoriaus aranžuotos liaudies dainos ir pianistės Editos Zizaitės grojamos J. Naujalio melodijos.

Taip jaukiai įprasmintas Vaižganto atminimas Kupiškio krašte. Su Kupiškiu Vaižgantą sieja draugystė su iškiliomis šio krašto asmenybėmis: Povilu Matulioniu, kuris Dinaburgo (dabar Daugpilio) gimnazijoje savo jaunajam draugui parodė J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą“, uždegusią lietuvybei jaunąjį Tumą, artimai draugavo su kun. Jonu Katele, kurio tėviškės bažnyčioje išgirdo dainuojant Uršulės Tamošiūnaičios sudėtą dainą, kurioje buvo žodžiai „Nepadėjus nėr ko kasti“ – jie ir įkvėpė parašyti pjesę, kuri šiuo pavadinimu buvo suvaidinta 1893 metais, ir tapo pirmu slaptu vaidinimu spaudos draudimo metais ir buvo vaidinamas visoje Aukštaitijoje, operos solistu Juozu Katele, kurio sodrų balsą lygindavęs su skambančio varpo melodija ir yra rašęs, kad „taip visada tegaudžia Juozo Katelės balsas“. Vaižganto renginių ciklas sudarė galimybes jo dalyviams iš naujo atrasti rašytojo kūrybos perliukus, asmenybės iškilumą.

Tekstas muziejininkės, konferencijos vedėjos Virginijos Pakalniškienės.

Nuotraukų autoriai Virginija Pakalniškienė ir Vytautas Bagdonas