Iš namų: apie kiną. Pažintis su Mante Valiūnaite

Panevėžys

Mantė Valiūnaitė. Spaudos konferencija. Asmeninio albumo nuotrauka.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

131052

Kalbamės su Mante Valiūnaite – kino pasaulio atstove, kilusia iš Pasvalio. Ji – Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovė, atsakinga už filmų programų bei retrospektyvų sudarymą; kelerius metus ji sudarė programas ir žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliui „Nepatogus kinas“. Viešojoje įstaigoje „Meno avilys“ Mantė su kolegomis organizuoja temines filmų peržiūras, edukacinius kino užsiėmimus mokiniams, užsiima filmų restauravimu bei skaitmeninimu. Šalia to dabar studijuoja menotyros doktorantūrą, dėsto bei rašo apie kiną.

Mantės gyvenimas prasidėjo Panevėžyje, iš čia kilusi jos mama. Vėliau – Papyvesių kraštas, Pasvalys. Čia – gimnazija, muzikos mokykla, muzikavimas grupėje, poezija… Nuo mažens ją supo alternatyvi, nuo popso nutolusi muzika, kuriai prijautė tėvai. Mantės tėtis – vienas iš grupės „Smegduobė“ narių bei festivalio „Bobų vasara“ organizatorių. Tai išliko – įpūtė drąsos rinktis nebūtinai tradicinį kelią. Susidomėjimas kinu taip pat neapsiėjo be tėvų. Mantės mama dirbo viešbutyje, kuriame būta videonuomos punkto – Mantė su mama žiūrėjo daug filmų iš rusiškai įgarsintų kasečių, mama vertėjaudavo. Vėliau atsirado ir kinu besidominčių draugų, paskatinusių gilintis į jo daugiasluoksniškumą.

Mintys Mantę nuvedė į filosofijos studijas Vilniuje. Filosofija, ypač Nerijaus Mileriaus skaityti kursai atskleidė galimybių įvairovę mąstyti apie kiną. Filosofija įpratino nuolat jausti atsakomybę, kad ir ką berašytum, „prižiūrėti“ savo kalbą, kad ji netaptų padriku minčių srautu. Studijų metu lankėsi kino teatruose, savanoriavo kino festivaliuose. Įstojo į filosofijos magistrantūrą, tačiau paskaitoms dar neprasidėjus išvyko į Londoną ieškoti kino studijų (angl. Film studies). Buvo mintis, kad kino teorija – nepraktiška, neatsipirks, tad brangioms studijoms norėjo užsidirbti pati. Tam Londone skyrė metus, taip pat ruošėsi stojamiesiems į Londono King’s College.

– Kokia yra kino žmogaus kasdienybė – filmų peržiūra, atranka, vertinimas?

Tai priklauso nuo to, ar važiuoju į festivalį, ar dirbu namie, ar biure. Festivalių, kuriuose atrenkame filmus „Kino pavasariui“, kasdienybė – ėjimas iš kino salės į kino salę. Paprastai per dieną pamatau nuo keturių iki šešių filmų, žymiuosi kertinius klausimus bei kilusias idėjas, vėliau tai aptariame su kolegomis, kurių kiekvienas turi vis kitokią perspektyvą. Tačiau festivaliai skirtingi. Pavyzdžiui, Toronto kino festivalis – toks didelis, kad negali spėti iki galo peržiūrėti nė vienos programos iš šešių ar septynių. Vadiname tai „juodadarbyste“ – tenka lakstyti į seansus nė nebaigus žiūrėti filmo. Pradžioje buvo sunku – išeiti iš filmo man atrodė nepagarba kūrėjui, kūriniui. Tačiau jei tai – kino industrijai ir žiniasklaidai skirtas seansas, o ne oficiali premjera, – kūrėjo jame nėra, ir galime žiūrėti tiesiog tam, kad atsirinktume tai, kas tinka. Tokiu atveju ir žiūrovų neblaško išėjimas iš salės.

btp-7042-fotor-1024x683.jpg

Kai festivaliai nevyksta, gauname leidimus uždaroms filmų peržiūroms iš režisierių, prodiuserių ar kino platinimo kompanijų, ir žiūrime kompiuterių ekranuose. Dabar taip turbūt daugiausia ir teks dirbti – žiūrėti filmus namuose – tad namie įsirengiau projektorių. Taip peržiūrime bent vieną filmą per dieną, savaitgalį – du ar tris. Kitu laiku – aprašymų, tekstų rengimas, susirašinėjimas dėl licenzijų.

Naują programą galime sudaryti ir dirbdami namie, tačiau atšaukta daugybė festivalių, iš kurių filmų sudarydavome „Kino pavasario“ programą. Neaišku, ar įvyks kiti renginiai, tarkime, Venecijos kino festivalis. Laukia pilni naujų iššūkių metai, nes neaišku, kiek filmų pasieks didžiuosius ekranus, ar turėsime iš ko rinktis.

– Kuo kinas Jums yra ypatingas – ką jis geba, ko negali kitos meno rūšys, medijos?

Kinas man įdomus, nes sujungia daug skirtingų medijų – literatūrą, muziką… Tačiau kartu nėra vien jų kratinys, o unikali meno rūšis. Svarbus ir kino santykis su laiku. Nesvarbu, ar filmas trunka penkiolika minučių, ar aštuonias valandas, žiūrovas yra pakviečiamas į konkretų laiką trunkantį (kitaip nei susitikimas su dailės kūriniu) pokalbį su režisieriumi, kūrėjų komanda. Taip pat, kinas yra arčiausiai gyvenimo patirties. Filmą gali žiūrėti įvairiai – pasinerti į tai, kas tau rodoma, pamiršti kritinę analizę, patirti ką nors naujo arba jau išgyvento, tik per naują istoriją, veikėjus. Arba gali analizuoti, nagrinėti vaidybą, operatoriaus darbą, montažą, kitus kino kalbos aspektus. Kino audinio įvairialypumas veda į labai turtingą patirtį.

Filmų yra labai daug ir atrinkdama juos programoms noriu rasti tuos, kurie būtų ne vien paveikūs, bet ir svarbūs – ne manipuliatyvūs, brukantys ideologiją, bet atskleidžiantys kitokią gyvenimo patirtį, keliantys svarbius klausimus. Kinas – vienas paveikiausių menų, veikla jame turi būti atsakinga.

– Kokias kino tendencijas pastebite Lietuvoje, pasaulyje?

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jaunosios kartos režisieriai imasi spręsti reikalingus, „užmestus“ klausimus apie žmogaus psichologiją, socialines problemas, kurdami realistinį kiną. Pavyzdžiui, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ – apie vyrą, išgyvenantį 2008-ųjų krizę. Čia ne tik įvardijamos ekonominės, socialinės problemos, bet ir klausiama, kaip konkretus žmogus jaučiasi jų akivaizdoje, kaip tai jį veikia. Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ tiesiogiai analizuoja psichinę sveikatą, subtiliai parodo visuomenės požiūrį – kad vis dar gėdijamės, slepiame, nesuvokdami, jog rūpintis psichine sveikata – taip pat svarbu, kaip ir išsitirti kraują.

Europos, pasaulio kine bei mene pagausėjo eksperimentinės, netradicinės mokslinės fantastikos. Bandoma ir nuspėti ateitį, ir išreikšti nerimą dėl to, kas vyksta dabar – klimato atšilimas, didėjanti ekonominė nelygybė.

Taip pat jau kelerius metus gausu dramų apie šeimos problemas, skyrybas. Tarsi bandoma iš naujo permąstyti, kas yra šeima, kaip mes šiandien suprantame šią vertybę. Dažnai tai – jaunų, pradedančių kūrėjų žvilgsnis į galbūt asmeninę patirtį. Toks kinas vėl įvertina tai, kas žmones jungia, išlaiko kartu.

– Ko pati ieškote kine, kokius filmus pamilstate?

Tai keičiasi… Priklauso nuo gyvenimo etapo, kuriame esu. Maždaug iki dvidešimt penkerių domino egzistencinį krūvį turintis kinas – „sunkiasvoris“, iš esmės užkabinantis gyvenimo prasmės klausimus – kodėl žmogus yra čia, kaip sugyvename su kitais? Vėliau plaukiau dokumentikos banga, kai supratau jos lygiavertiškumą su vaidybiniu kinu. Ėmė dominti etikos klausimai dokumentikoje. Prieš kelerius metus panorau veržlaus, energingo kino su daug muzikos, jaunos energijos…

9-sales-atidarymas-1024x683.jpg

Ieškau išbaigtų, tikrai gerų kūrinių, kurie ką nors palieka, užduoda svarbius klausimus. Man įdomu, kai režisieriai – drąsūs, bet ne dėl pačios drąsos, o nuoširdžiai imasi jiems svarbių temų, atranda naujus formos ir turinio derinius, naujai atskleidžia galbūt jau daug kartų girdėtą istoriją. Mėgstu ir eksperimentinį kiną – netikėtą, galbūt labai abstraktų, bet atnešantį į ekraną labai daug grožio.

– Koks mūsų, lietuvių, požiūris į kiną?

Plačioji auditorija dažnai nori pramogos. Tai gali būti ir susitapatinimas su filmo veikėjais, stipri emocinė patirtis… Yra ir besidominčiųjų kinu kaip meno rūšimi, ieškančių naujo požiūrio, sekančių konkrečių režisierių kūrybinį kelią. Visgi vyrauja požiūris, jog kinas – tiesiog smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Manau, tai kiną šiek tiek sumenkina. Galbūt tai kyla ir iš bendros kultūros politikos, skirstančios meną į rimtąjį ir pramoginį. Kinui dar reikia prasibrauti pro šį fasadą ir įsitvirtinti kaip integraliai meno rūšiai. Nekalbu apie vien pramogai sukurtą industrinį kiną. Jis, mano galva, kartais gali būti pavojingas, nes paremtas stereotipais, gilina juos. Tarkime, moteris tiek Holivudo, tiek lietuvių filmuose vis dar vaizduojama kaip sekso objektas. Tai – nemalonu ir trukdo judėjimui lygių moterų ir vyrų teisių link. Nesuvokę, kokį poveikį daro kinas, neišsilaisvinsime iš tokių lietuviškų komedijų.

Manau, labai svarbi kino edukacija mokykloje. Mokiniai gali plačiai pritaikyti ne tik įgytas žinias apie kiną, bet filmų peržiūros gali juos atverti, padrąsinti kalbėtis apie tai, kas šiaip gal būtų nejauku. Tai – vertinga priemonė priartėti prie jaunų žmonių išgyvenimų, kuriuos jie dažnai slepia savyje. Suaugusiųjų, mokytojų bei tėvų, atsakomybė – laiku pastebėti problemas. Filmų žiūrėjimas, buvimas kartu gali būti raktas diskusijoms. Nuoširdžiai tikiu, kad kinas gali būti laisvalaikio praleidimo būdas, kuriuo tėvai gali atrasti ryšį su paaugliais. Peržiūrėjus, išgyvenus filmą kartu, kyla noras ir kalbėtis.

– Kokia kino padėtis mažuose miestuose, miesteliuose?

Kinas buvo didelė kasdienybės dalis, populiari pramoga sovietmečiu (na, buvo ir daug propagandos, bet tai – kita tema). Kiną išstūmė televizija, dėl ekonominės krizės užsidarė daug kino teatrų. Bet dabar, atrodo, kino kultūra grįžta. Jau nemažai metų kultūros politikos projektuose – siekis atgaivinti kultūrinį gyvenimą regionuose; atsigauna kultūros centrai, kino teatrai. Kasmet, kai festivaliai atvažiuoja į miestelius, žiūrovų skaičius vis auga. Manau, labai svarbi vietos žmonių iniciatyva, domėjimasis kinu, radimas būdų, kaip į kiną pakviesti žmones. Juk į koncertus, teatrą jau einama!

3-festivalio-programos-sudarytojai-gediminas-kukta-mante-valiunaite-aiste-racaityte-dovile-raustyte.jpg

Kinui reikia bendro kultūros palaikymo, supratimo, jog tai – ne vien vakaras prie televizoriaus. Visai kita, intensyvesnė audiovizualinė kino patirtis – didžiajame ekrane, su tinkamu garsu. Beje, regionuose galbūt pamirštama, kad kiną labai gera patirti kartu. Kinas buvo išrastas kaip bendruomeninė patirtis, susirinkę žmonės kartu juokdavosi ir išsigąsdavo… Tai didžiulis malonumas – kartu tamsoje išgyventi tas pačias emocijas. O išėjus iš seanso gali pasikalbėti, kinas gali sukurti ryšį.

– Kokie karantino pavojai kinui?

Grėsmės didelės. Maži kino teatrai ir taip vos suduria galą su galu, o dabar yra priversti užsidaryti ilgam laikui. Sustabdytas daugybės filmų kūrybinis procesas ir neaišku, kada galės būti tęsiamas. Didelė dalis pajamų, gautų iš kino rodymo, bilietų, buvo skiriama kino finansavimui, tai turės įtakos ateities projektams.

Kinui svarbu, kad žmonės neužsiimtų piratavimu. Yra legalių kino platformų, galintiems prisijungti – organizuojamos filmų peržiūros iš automobilių, taip pat – aerokino sensai.

– Kaip nepaklysti įvairovėje ir rasti vertingo kino?

Verta skaityti žurnalą „Kinas“, „Septynios meno dienos“, Monikos Gimbutaitės rekomandacijos portale 15min.lt, skaitantiems užsienio spaudą – apsilankyti tinklapyje cineuropa.org Patarčiau kliautis tuo, ką kalba profesionalai, kino kritikai ar apžvalgininkai, o ne dabar populiarūs influenceriai, kurių rekomendacijos – dažniausiai užsakomojo pobūdžio.

– Be ko dar negalite gyventi?

Mėgstu eiti į koncertus, išgirsti įdomias naujas grupes. Turiu draugų, kuriančių alternatyviąją muziką, tad vis klausiu jų – ką naujo atradę, sukūrę. Taip pat stengiuosi sekti, kas vyksta šiuolaikiniame mene, aplankau parodas. Nors neturiu daug žinių apie, tarkime, architektūrą, bet suprantu, kokia ji svarbi žmogaus gyvenime, ypač mieste, domiuosi tuo. Skaitau knygas, vėl grįžtu prie filosofinių knygų, taip pat – prie grožinės literatūros, klasikos, kuriai neturėjau laiko studijuodama. Daug laisvo laiko – draugams ir gamtai. Su draugais, šuniu vis surandame dar neaplankytas vietas, pažintinius takus, draustinius… Tai man – geriausias poilsis. Turbūt jaučiasi, iš kur aš kilusi…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt