Iš Mariupolio pabėgusi šeima apie patirtą siaubą Rusijos pajėgų apsiaustame mieste: „Jie šaudė visur ir iš visko“

Vilnius

Jungtinių pajėgų operacijos nuotr.

Reporteris AgnėŠaltinis: Etaplius.lt

209955

Pirmąsias 23 karo dienas Dmytro ir Tania Shvets praleido slėpdamiesi rūsyje Mariupolyje su 7 metų dukra Vlada ir jų tėvais. Šeimai ketvirtadienį, kovo 18-ąją, pavyko pabėgti iš apsiausto Ukrainos miesto, bet jų tėvai liko Mariupolyje.

Pabėgusi į šiaurės rytuose esantį į Dniprą, CNN Tania sakė, kad Rusijos bombardavimas Mariupolį ištrynė iš žemėlapio ir tik laiko klausimas, kada kiti Ukrainos miestai susidurs su tokiu pačiu likimu.

„Ten jau nebėra jokio miesto. Mariupolio nebėra... Neliko nė vieno gyvenamojo namo. Ten liko tik 10 proc. žmonių. Tik pensininkai be pinigų arba neturintys automobilių ir negalintys pabėgti, nevaikštantys žmonės“, – pasakojo Tania.

„Tris savaites nesimaudėme, tualetą atstojo kibiras ir maišas“, – dienoraštyje, kurį požeminėje slėptuvėje pildė kasdien, rašė moteris.

Tania ir Dmytro retai išeidavo iš rūsio išeidavo tik bandant surasti maisto ir vandens, kartą palaidoti kaimynus, kurie buvo nužudyti rusų, kai eilėje laukė maisto.

„Problema ta, kad Mariupolyje mes nieko neturėjome. Nėra mobiliojo ryšio, interneto ryšio, dujų ir vandens tiekimo, šviesos“, – sakė Dmytro.

„Jie mus tiesiog žudė. Jei susirinkdavome į grupę ieškoti vandens, rusai imdavo į mus šaudyti“, – prisiminė Tania.

Vienuoliktą Rusijos invazijos dieną (kovo 6-ąją) moteris dienoraštyje rašė: „Prasidėjo sunkus puolimas. Jie šaudė iš visko ir visur, vėl buvo namų apšaudymas. Šiandien neliko nė vieno kiosko, atidaromi net tušti ir žmonės paima viską: maišelius, dėžes, vitaminus iš vaistinių... Plėšikavimas tapo išgyvenimo būdu.“

275127679-324447336377250-4184369636823059930-n.jpg

Tamsūs juokeliai tapo realybe

Per pirmąsias kelias konflikto dienas pora juokavo, kad pritrūkus maisto jie visada galės valgyti balandžius. „Iš pradžių tai buvo tarsi pokštas. O, galbūt mes nužudysime balandį, kad jį suvalgytume“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Tokie pokštai tapo realybe, kai norint išgyventi teko gaudyti per nenutrūkstamas Rusijos atakas išlikusius balandžius.

Dmytro baiminasi, kad jo tėvams ir uošviams teks badauti. „Nežinau, kaip ir kiek jie išgyvens. Tėtis sakė, kad jie neturi maisto. Gal... Vieną savaitę. Daugiausiai“, – vyro akyse pasirodė ašaros.

Jis prasitarė nežinantis, ar dar kada pamatys savo tėvus. Dabar gyvenimas vyksta šia diena.

„Kraujo upės“ gatvėse

Kelis kartus, kai vyras išėjo iš rūsio ieškoti maisto ir vandens, jis pamatė kryžius, pagamintus iš dviejų medinių lazdelių, žyminčias neseniai iškastus kapus gyvenamuosiuose rajonuose. Tokie kryžiai yra vienintelis simbolis šeimoms, norinčioms pažymėti žuvusiųjų artimųjų gyvenimo pabaigą.

„Mes laidojome žmones jų soduose, kiemuose. Kaimynai prašė padėti iškasti kapus jų vaikams“, – pasakojo Dmytro. Vyrui teko kasti kapą ir eilėje laukusiems vandens – šalia nukritusi bomba pražudė 3 žmones.

„Surinkome daug kūnų, palikome grioviuose ir pastatuose, kol šalta. Kai kurie kūnus savo automobiliais vežė iš Mariupolio, norėjo palaidoti“, – karo siaubus pasakojo Tania.

Ji kiekvieną dieną mieste matė vis daugiau mirčių ir daugiau žalos. „Kraujo upės teka gatve“, – šiurpi eilutė moters dienoraštyje.

275238896-324447299710587-4715814419389203589-n.jpg

Pabėgimas

Kovo 18-ąją pora paliko gimtąjį miestą ir įgavo naują statusą – aukų ir išgyvenusiųjų.

Iš Mariupolio miesto nieko nebelikę. Moteris dienoraštyje jį vadina artimųjų, draugų, kaimynų, gyventojų ir pastatų kapinėmis. Mieste teko palaidoti ir svajones, tikslus bei karjerą – viską, kas pasiekta per daugelį metų sunkiu darbu.

„Mano motina palaužta psichiškai, ji visiškoje depresijoje. Ji nepaliko rūsio nuo karo pradžios. Paskutinę dieną, kai mačiau tėvą, jis maldavo palikti miestą ir išsivesti šeimą“, – sprendimas palikti Mariupolį ir tėvus Dmytro nebuvo lengvas. Jis pirmąkart matė tėvą verkiantį.

Vietoje įprastinio 45 minučių išvažiavimo iš miesto automobiliu kelionė užtruko 15 valandų. Viena kelio užtvara po kitos ilgino kelionę, daugumoje užtvarų buvo rusų kareiviai.

Dmytro pasakojo turėjęs nusivilkti marškinius, kad kariams įrodytų neturintis karinių ar ukrainietiškų nacionalistinių tatuiruočių. Šeima bijojo, kad rusai patikrins mobiliuosius telefonus, todėl ištrynė visas pastarųjų 3 savaičių siaubą primenančias nuotraukas.

Poros 7 metų dukra Vlada supranta, kodėl jiems teko išvykti iš Mariupolio.

„Mažas vaikas viską supranta, net jei negali kalbėti, nes yra per mažas. Noriu, kad karas greitai baigtųsi“, – sakė mergaitė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt