Iš Lietuvos aviacijos istorijos metraščio: apie drąsius vyrus, kuriems „reikėjo padangių žydrų…“

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro vokalinės grupės „Aksomas“ atliekamos T. Makačino ir St. Žlibino dainos „Reikėjo berniukams padangių plačių/Ir aerodromo pilkųjų kelių…“ pakilūs posmai tiksliai atspindėjo spalio 7 d. vykusio renginio temą „Iš Lietuvos aviacijos istorijos metraščio“. Renginys tarsi susidėjo iš dviejų dalių, kurias jungė aviacija, todėl jis sudomino nemažai žmonių, turinčių bendro su lėktuvais ir skrydžiais.

Iš Suvalkijos – į kosmosą

Pirmoje renginio dalyje prisiminimais apie Prienų kaimynystėje – Marijampolėje – gimusį kosmonautą, lakūną-bandytoją Rimantą Antaną Stankevičių (1944 m. liepos 26 d. – 1990 m. rugsėjo 9 d.) pasidalino žurnalistas, knygų autorius, aviatorius Edmundas Ganusauskas ir Rimanto sesuo Janina Stankevičiūtė-Jakubauskienė.
Minint R.A.Stankevičiaus 30-ąsias žūties metines, buvo uždegtos žvakės, jo atminimas pagerbtas tylos minute. Tai, kad šis aukščiausios klasės Sovietų Sąjungos naikintuvų pilotas, lietuvių kilmės kosmonautas taip ir negavo progos pakilti į kosmosą, juolab jo žūtis Italijoje aviacijos šventės metu, apaugę įvairiomis sąmokslo teorijomis. Visgi su R.A.Stankevičiumi artimai bendravęs, apie jį savo knygoje „Lemties kilpa“ rašęs Edmundas Ganusauskas tame greičiau įžvelgė ne politines priežastis. Jo įsitikinimu, lakūnas-bandytojas tapo tam tikrų sovietinės sistemos ypatumų arba, kitaip tariant, visiškos betvarkės ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių įkaitu bei auka.
Kaip teigė Rimanto sesuo Janina, jis vidurinėje mokykloje nebuvo pirmūnas, nepasižymėjo ir pavyzdingu elgesiu, buvo greitas ką nors iškrėsti. Tai kaip padauža iš Suvalkijos pateko į Černigovo aukštąją lakūnų mokyklą Ukrainoje? Anot sesers, jos brolis buvo pamišęs dėl lėktuvų – juos piešė netgi savo sąsiuviniuose, pats pirmas iš bendraamžių šoko su parašiutu.

R.Stankevičiaus kelias į aviaciją nebuvo lengvas, nors egzaminus į aukštąją mokyklą išlaikė, bet komisijos nepraėjo. Aukštosios mokyklos direktoriui už jį laidavo kraštietis Juozas Žilionis, besimokęs trečiame kurse, ir kiti grupės studentai, kurie pažadėjo Rimantą globoti ir remti materialiai. Sąraše jis buvo įrašytas 171 numeriu kaip kandidatas.
Pasak renginio svečių, Rimantas aviacijos mokykloje gerai užsirekomendavo, ją baigė 1966 m. su pagyrimu. Tarnavo aviacijos lakūnu kariniuose daliniuose Vokietijoje, Vidurinėje Azijoje, dalyvavo Egipto ir Izraelio kare, greitai kilo tarnybos laiptais, jam buvo suteiktas majoro laipsnis.
Išleistas į atsargą R.A.Stankevičius įstojo į Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimo instituto lakūnų-bandytojų mokyklą Maskvoje, ją baigęs dirbo lakūnu-bandytoju, atlikdavo bandomuosius aukščiausio sudėtingumo skrydžius. Skraidė 57 tipų lėktuvais ir buvo sukaupęs didesnį nei 4000 valandų skrydžio stažą, jam buvo suteikta pirmos klasės lakūno-bandytojo kvalifikacija. Pilotas pasižymėjo tuo, kad ištobulino nosimi žemyn krentančio naikintuvo išvedimo iš suktuko metodiką.
Kosminio lenktyniavimo su JAV įkarštyje 1977 m. jis buvo paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Buran“ (amerikietiško „Shuttle“ analogas), mokėsi pagal bendrą kosminės parengties programą, o 1982 m. įgijo kosmonauto-bandytojo kvalifikaciją. Anot E.Ganusausko, tam, kad pilotai pajustų, kas yra atviras kosmosas, buvo nuspręsta juos iki kosminių stočių pakelti „Sojuz“ laivais, tačiau, anot E.Ganusausko, Rimanto tokia galimybė nežavėjo.
O ir kosminė programa strigo, atsirasdavo įvairiausių, net pačių absurdiškiausių priežasčių, dėl kurių lietuvis negalėdavo skristi į kosmosą. Pagal planus R.A. Stankevičius turėjo būti pirmojo „Buran“ skrydžio antruoju pilotu pagrindinėje įguloje kartu su Igoriu Volku. Jo porininkas pakilo į kosmosą, o į R.A.Stankevičiaus vietą buvo paimtas borto inžinierius. 1989 m. kosmonautų pasirengimas buvo laikinai nutrauktas, o vėliau ir nebeatnaujintas.
Pačiam R.A.Stankevičiui buvo įdomiausia skraidyti su lėktuvais-laboratorijomis Tu-154 ir MiG-25, kuriuose buvo įrengtos „Burano“ valdymo sistemos. R.A.Stankevičius ir Igoris Volkas buvo pirmoji įgula, kuri Tu-154 su „Burano“ valdymo blokais pakėlė į Žemės atmosferą. Tai įvyko 1985 m. lapkričio 10 d. Iš viso buvo atlikta 14 bandymų.
Edmundo Ganusausko teigimu, šis plieninis galiūnas būdavo pakeliamas į 10 km aukštį, išjungiami jo šoniniai varikliai ir tuo pat metu išleidžiama važiuoklė, įjungiama atbulinė trauka. Įgudę pilotai virtuoziškai suvaldydavo smunkantį lainerį ir, išlyginę jo nosį, saugiai nusileisdavo į aerodromą.

Lakūnai- bandytojai turėjo būti stiprių nervų ir geros koordinacijos, kad atlaikytų milžiniškas perkrovas organizmui.
„Burano“ programai pradėjo trūkti lėšų, bet tuo metu atsivėrė „geležinė uždanga“, ir 1990 m. pilotas su porininku galėjo pademonstruoti savo meistriškumą JAV gerosios valios žaidynėse Everett mieste, kur su lėktuvais „SU 27“ danguje braižė mirties kilpas.
E.Ganusauskas papasakojo epizodą, kuris rodo, kad Rimantui rūpėjo tai, kad Amerikos lietuviai jį vertino nevienareikšmiškai. Susipažinęs su Sietlo lietuvių draugijos pirmininke Ina Bertulyte-Bray, jos paprašė į šventę atsinešti lietuvišką trispalvę. Jos dėka šventėje jis sulaukė tautiečių palankumo ir palaikymo.

Lemtinga kilpa…
Grįžęs atgal į Rusiją, R.A.Stankevičius gavo nurodymą skristi į Italiją ir pakeisti lėktuvo katastrofoje susižeidusį I.Volką, vietoj jo pasirodyti aviacijos šventėje Trevizo provincijos Salgaredos aerodrome. Jame lietuvis ir žuvo 1990 m. rugsėjo 9 d., naikintuvu Su-27 atlikdamas vertikalią pilotažo figūrą.
E.Ganusauskas nurodė ne vieną nelaimės aplinkybę. Jis pats buvo apsilankęs šiame nedideliame provincijos aerodrome, apsuptame kukurūzų lauko, ir tvirtina, kad pasirodyti jame su galingu naikintuvu buvo didelė avantiūra. Kita vertus, dėl nežinomų priežasčių R.A.Stankevičius vėlavo į aerodromą, liudininkų teigimu, aukščiausios klasės pilotas ore buvo neatpažįstamas, tarsi koregavo skridimo parametrus. E.Ganusausko manymu, galimai jis disponavo klaidinga skrydžio informacija, o didelėje valdininkų delegacijoje, atvykusioje į šventę, nebuvo jam galinčio pagelbėti skrydžio vadovo. Pagal oficialią versiją, pilotas, darydamas mirties kilpą, nepasirinko saugaus aukščio. Žinoma, kad jis galėjo katapultuotis, ketino tai daryti, bet paskutinę akimirką nukreipė lėktuvą nuo sodybos, kurią būtų kliudęs.
Žurnalistas buvo susitikęs su jos šeimininku, jaudinančio susitikimo metu jam parodė piloto atminimui toje vietoje pastatytą Madoną. 30-ties metų nusipelniusio lakūno- bandytojo žūties sukakčiai rusų lakūnų asociacija čia atidengė granitinę plokštę.
Jautriai apie brolį, jo šeiminį gyvenimą Maskvoje (buvo vedęs jos geriausią draugę Ireną), lakūnų tradicijas pasakojo R.A.Stankevičiaus sesuo Janina Stankevičiūtė-Jakubauskienė. Jos teigimu, tą naktį, kai žuvo lakūnas, Bandymų institute nutiko keistas dalykas – suskilo jo portreto stiklas.
Brolis jai vis sakydavo, kad į Lietuvėlę dar negali sugrįžti, turi darbų, nebent su „skambučiu“… Taip ir nutiko. Sesuo iki šiol negali ramiai kalbėti apie jo laidotuves – jos truko visą savaitę ir dėl pagarbos ritualų vis kitame mieste buvo itin sekinančios.
Rimantas Stankevičius buvo palaidotas Kaune. 2002 m. Marijampolės 2-ajai vidurinei mokyklai, kurioje jis mokėsi, buvo suteiktas jo vardas. Joje įkurtas R.A.Stankevičiui skirtas muziejus, kuriam sesuo atidavė nemažai brolio daiktų.
Žukovskio miesto Pamaskvėje kapinėse R.A.Stankevičiui pastatytas memorialinis paminklas. Lakūno garbei šalia jo namo buvusi Pionersko gatvė pervadinta į Stankevičiaus, o ant namo atidengta memorialinė lenta.

Pristatyta knyga – rekordininkė
Antroje renginio dalyje vedėja Zita Kuzminskienė pristatė autorę Ireną Jacevičienę-Žukauskaitę, jos knygą „Skrydis“ ir leidėją, VšĮ „Pasaulio lietuvių centras“ vadovą Valdą Kubilių. Jis patvirtino: knyga-albumas tikrai unikali, ji buvo rašyta 30 metų eiliuotai, joje – 47 trioletai, daug istorinės, archyvinės medžiagos, įvairių prisiminimų ir net 2755 nuotraukos. Storame, per 800 puslapių turinčiame metraštyje autorė aprėpė 1988–2018 metų laikotarpio Lietuvos aviacijos raidą ir laimėjimus.
Anot Z.Kuzminskienės, agentūra „Factum“ Lietuvos rekordų knygos „Raštijos“ skyriuje registravo šią knygą, kaip naują rekordą – didžiausią eiliuotą istoriją.
Irena Jacevičienė-Žukauskaitė pasakojo, kad yra išleidusi šešiolika knygų, o devynios iš jų skirtos aviacijai. Klausiama, kodėl būtent šiai sričiai paskyrė savo gyvenimą, autorė kalbėjo aptakiai ir papasakojo apie nuo vaikystės atmintin jai įstrigusius dainos žodžius „Darius ir Girėnas drąsūs vyrai buvo,/Perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo…“. Šią ir kitas dainas apie lakūnus labai mėgdavo dainuoti jos mama.
Be to, autorė artimai draugavo su Nijole Dariūte-Maštariene ir jos šeima, iš jos gavo nemažai istorinės medžiagos, knygoje kaip iliustracijas panaudojo Nijolės tapybos ir skulptūros darbų fotografijas.
„Taip išsamiai surinkti medžiagą, aprašyti kiekvieną nuotrauką tokios apimties knygai buvo savotiška savižudybė. Autorė pati ieškojo rėmėjų, rinko lėšas, kad galėtų išleisti knygą,“ – pagarbą poniai Irenai išreiškė V.Kubilius.
Norintys pavartyti knygą „Skrydis“, savo rankose pajusti jos svorį, perskaityti eiliuotą aviacijos istoriją, tai gali padaryti Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, kuriai teko egzempliorius su autorės autografu.
Dalė Lazauskienė