Iš gim­na­zi­jos suo­lo – į ope­ra­cinę

Šiau­lių Didžd­va­rio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas Lu­kas Kviet­kaus­kas tris mėne­sius po pa­mokų skubė­da­vo ne į būre­lius, o į Res­pub­li­kinės Šiau­lių li­go­ninės Sku­bio­sios pa­gal­bos-pri­ėmi­mo sky­rių. Moks­lei­vis matė ir krau­jo, ir mir­čių, ta­čiau no­ras tap­ti me­di­ku tik au­go. Da­bar, kai gy­dy­to­jai ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vybė­mis, gelbė­da­mi kitų, ši pro­fe­si­ja jam at­ro­do dar pra­smin­gesnė ir kil­nesnė.

Išvydus tiek kraujo, pasidarė negera

Su Luku kalbamės nuotoliniu būdu, tačiau net ir kitapus ekrano justi jo užsispyrimas bei nuoširdi svajonė. „Noriu tapti mediku“, – užtikrintai sako jis ir pasakoja, kad tą norą pirmą kartą pajuto vaikystėje, leisdamas laiką su močiute, buvusia šeimos gydytoja. Ji anūkui pasakodavo įvairius nutikimus iš savo profesinio gyvenimo, rodydavo gydytojo instrumentus. „Man patikdavo jos klausytis, turėdavau daug klausimų. Močiutė nuo mažens sakydavo: „Va, auga mūsų daktarėlis“, – šypsosi Lukas.

Svajonės link jį veda ir pats gyvenimas. Pradėjęs lankyti Šiaulių Didždvario gimnaziją, vaikinas pakliuvo į naujai suburtą „gamtamokslių“ klasę, kurioje daugiau dėmesio skiriama biologijai ir chemijai. Chemijos uždaviniai Lukui pasirodė įkandami, biologijos terminai įsimenami, tad viduje ėmė kirbėti mintis – kodėl gi nepabandžius stoti į mediciną?

Vienuoliktoje klasėje Lukas sulaukė karjeros mokytojos pasiūlymo dvi dienas atlikti praktiką Kuršėnų ligoninėje. Sutiko iškart. „Atvykus mane supažindino su įvairiomis specializacijomis – stebėjau ir kaip ranką gipsuoja, ir kaip echoskopuojama gimdyvė“, – pamena jis.

Iš medikų jaunuolis sulaukė puikių atsiliepimų, tad gavo antrą karjeros mokytojos pasiūlymą – porą dienų praleisti Šiaulių ligoninės Anesteziologijos-operacijų skyriuje. Tos kelios dienos Lukui buvo nepaprastos: aprengtas žalia chirurgo apranga, jis stovėjo per pusę metro nuo operuojamo žmogaus ir stebėjo, kaip darbuojasi medikai. „Kai pirmą kartą pamačiau tiek kraujo, pasidarė negera. Teko išeiti, pakvėpuoti grynu oru. Bet grįžau ir po kokių šešių operacijų jaučiausi tarsi būčiau čia savas. Kai gydytojai pamatė, kad nebijau kraujo, net leido padėti. Aišku, ta pagalba buvo minimali – palaikyti, nuraminti besimuistantį žmogų“, – pasakoja Lukas.

Vaikinas skaičiuoja, kad porą dienų trukusios praktikos metu dalyvavo maždaug dešimtyje operacijų – stebėjo, kaip medikai operuoja lūžusius kojų kaulus, alkūnes, išpjauna kojų pirštų ataugas. Įsimintiniausias atvejis – senyvo amžiaus moteriai lūžę dubens kaulai. Operacija buvo ne tik pavojinga, bet ir sudėtinga: Lukas sako, kad pacientę chirurgas pjovė kone perpus.

Pacientės mirtis privertė susimąstyti

Praktikai pasibaigus, vaikinas buvo galutinai apsisprendęs ir pateikė stojimo dokumentus į Anglijos universitetus. Tam, kad būtų priimtas, prireikė ilgesnės praktikos, tad, parodęs iniciatyvą, Lukas gavo sanitaro vietą Šiaulių ligoninės Skubiosios pagalbos-priėmimo skyriuje.

Pamena, kad dienos grafikas tuo metu buvo įtemptas: nuo aštuonių iki keturių – mokykla, tuomet – praktika. Jos metu Lukas nešiodavo tyrimų atsakymus, padėdavo pacientams nusigauti iš vieno skyriaus į kitą. „Nemaža dalis pacientų turėjo antsvorio, todėl būdavau sušilęs ir suplukęs. O juk dauguma sanitarių moterys, vyriškos jėgos trūko“, – tuometes koleges užjaučia Lukas.

Besidarbuojant skyriuje, vaikinas susidūrė su mirtimi – pervežant senyvo amžiaus moterį į Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, jos gyvybė, deja, užgeso. „Mirtis nesukrėtė – visi kažkada mirsime, bet privertė susimąstyti. Noriu, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, noriu padėti žmonėms, gelbėti jų gyvybes“, – sako Lukas ir priduria, kad geras gydytojas pasižymi žinių, šaltų nervų ir empatijos derme.

Dar vienos papildomos rankos

Jeigu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nepersigalvos, Luko už poros mėnesių laukia brandos egzaminai. „Mokytis nuotoliniu būdu įdomu, bet nėra lengva, reikia priprasti. Namuose čia pat stovi lova, jeigu pavargai – gali atsigulti, pailsėti. Mokykloje lovų nėra, kaip ir pasirinkimo – mokytis ar ilsėtis“, – šypteli jis.

Nepaisant to, Lukas nusiteikęs pozityviai ir tiki, kad egzaminams pasiruošti nuotoliniu būdu įmanoma – tiesiog reikia įdėti daugiau darbo. Beje, planų studijuoti mediciną užsienyje jis kol kas atsisakė, mat širdžiai mielesnė gimtoji šalis ir lietuvių kalba.

Paklaustas, kaip vertina dabartinę medikų situaciją Lietuvoje, jaunuolis sako, kad kartais suima šioks toks pyktis dėl Vyriausybės požiūrio – gydytojams trūksta apsaugos ir darbo priemonių. „Manau, kad tuos, kurie norėjo stoti į mediciną tik dėl to, kad tai – prestižinė specialybė, toks požiūris atgrasė. Bet gal ir gerai – liks dirbti tik tie, kurie yra nuoširdžiai pasišventę mediko darbui. Mane patį visa šita situacija tik padrąsino. Matau, kad gydytojų trūksta ir jiems būtų pravartu dar vienos papildomos rankos. O ir pats karantinas išmokė labiau gerbti gyvybę, neužmiršti artimų žmonių, kurie visuomet palaiko ir yra už tavo nugaros“, – sako Lukas.